Ugne

Su pirmom kalendorinio pavasario dienom pasibeldė ir kažkur ilgą laiką užsilikusi šiokia mano sėkmė.

Po pusmetinės stagnacijos pasipylė (na, sąlyginai) ir darbų pasiūlymai, suteikia naujajai bomžiškai esybei vilties. Ekoparduotuvė su žiūūrkių lenktynių pobūdžio atranka. Na, kadangi tarp tų pusvalandžių pertraukų tarp autobusų, troleibusų bei reikalų mieste dažnai nebūna ką doro nuveikt (perskaityt kelis knygos puslapius/išgert arbatos/pažiūrėt naujus lolcats'us), galiu padalyvaut. Šūdas, kad žiūūrkių lenktynės, nes jei ne jos, tai manau, lengvai pajamčiau tą darbiūkštį. Už kelių valandų einu šnekėt dėl vaikų renginių vadovės, blah. Vakarai ir savaitgaliai. Ne kažką, bet bus matyt, taipogi. Labai jau noriu vasarą nebomžaut čia, o traukt į kokius keistus kraštus, tai gal ir pavergausiu mėnesiuką du vardan tų norų. Ir dar ieško kažkas auklės... Tikiuosi, visi šitie daiktai atneš kokių vaisių.

Pilnas mėnulis atnešė keistų sapnų, berods, ir anasai Brėmene buvo per pilnatį. Šįkart vėl panašaus pobūdžio gliučinas sapnas, vėl žinau, kad veikėjai - mano pažįstami žmonės, draugai, ale veidų nė velnio negaliu prisimint. Ką apie tai pasakytų Froidas?.. Ir šiaip daug mąstau apie žmones, bendravimo patirtis ir t.t. Džys, keistai viskas. Dar pažiūrėjau filmą gražų apie Aspergerį turintį vyruką. Puikūs žmonės bendravimui, bent jau man, taip pagalvojau. Kiek pamenu, pas mane medicininėj kortelėj irgi yra įrašyta: "yra autizmo požymių" - slap in ya face tiems, kurie galvoja kad aš tokia be priežasties :)

Veiklos ir dalykai irgi pajudėjo - nubrėžiau sau ir kitiems deadline dėl "Paštec" - iki vasaros, nes vasara visada yra vasara. Juk žinot. FNB kažkaip keistai negausiai valgančiųjų atžvilgiu - vaizduojamas lietuviškas išdidumas ar kas?.. C'mon, nemokamas skanus maistas, ko dar norėt?.. Užtai šeštadienį vėl Mainų turgus - jau džiaugėmės atšilimu, sakėm, vėl lauke šaršaluosim, ale uraganas su keistu vardu vėl žiemą atnešė. Dabar pro langą tvieskianti saulė irgi teikia vilties, kad gal vis dėl to!

Pastaruosius metus kažkaip gerokai sėdau ant filmų, tai norėčiau pasidalinti savo patyrimais bei įžvalgomis. Nesu itin didelė kinomanė, kur žino pusės filmų režisierius ir kt., bet kažkaip bent jau man beieškant ką pažiūrėt, praverstų koksai panašus surašymas, kokį čia ir kurpiu.

Visų pirma, galima visus mano pastaruoju metu peržiūrėtus filmus suskirstyti į kelias kategorijas pagal nuotaiką žiūrėjimui:

1. rimti dalykai, žiūrėti rimtai ir susikaupus;
2. lengvai sukramtomi, pozityvūs filmai, geriausia vėlyvam vakarui;
3. (ne)banalios meilės istorijos.

Ghm, matyt tokios bus trys pagrindinės maniškių žiūrimų kategorijos.

Taigi pradėsiu nuo pirmosios surfinimo.

Iš karto iškyla prieš gerą pusmetį pračekintas "Kids". Pirma reakcija peržiūrėjus - "bl.." - bet be užuolankų, užskaitom.
Tada argentiniečių "XXY" , toksai irgi pakratantis galvą, bet ir šiaip gražiai padarytas.
Dar, kad ir kaip bebūtų keista, vis dar karts nuo karto peržiūriu "Waking life", ir vis dar randu kažką naujo ir pažįstamo, netgi truputį užgliūčino (vėliau raštelsiu prie trečios kategorijos). Ekh, tie dialogai!!! Kas iš draugų nematė, primygtinai reikalauju pažiūrėt ir žiūriu kartu. Jei dar nematei, sakyk, duosiu, yra ir LT titrai :)
Aham, dar ir "Table bed chair" ir "69" - pankiški filmai apie skvotus. Na, pastaruoju metu truputį kontraversiškas mano požiūris į kai ne kuriuos dalykus, bet vis tiek rekomenduotau pračekint.
Jei dar apie politiką/istoriją/anarchiją ir pan, tai yra neprasta serija filmų apie Ispanijos pilietinį karą - "Libertarias" - mol apie Mujeres libres (nors ten pagautos paviršinės idėjos ir greičiausiai visai ne taip viskas pavaizduota, kaip buvo), ale gražiai susižiūri. Taipogi ir "Land and freedom", beigi apie karo pabaigą "Las 13 rosas"; pastarasis - tikra istorija, tik per daug dramatizuota pabaiga.
Tikri dalykai atsispindi ir gražiuose filmuose "Machuca" - apie Čilę, revoliuciją bei susidraugavusius skirtingų stovyklų vaikus; bei "Grbavica" - apie tai, kaip galėjo susiklostyti (ir tikiu, jog susiklostė) nemažai moterų gyvenimų po neramumų buvusioje Jugoslavijoje.
Prieš nemažai metų žiūrėjau "Dirty pretty things", puikiai prisimenu iki šiol, ganėtinai sukrėtė, vadinasi, užskaitomas. O ir šiaip mėgstu Audrey Tautou; jei ne Da Vinčio kodas, tai galėtau sakyt, jog vaidina vien geruose filmuose. Taip pat įdomiai susižiūrėjo ir "He loves me, he loves me not" - visiškai pribloškusi atomazga.

Metas prieiti ir prie antrosios kategorijos - lengvai suvalgomi filmai, kurie puikiai tinka grįžus vėlų vakarą namo, kai galva nebeveikia, o miegoti dar nesinori ir panašiomis situacijomis.
Gal pradėsiu nuo tokių easy filmų, tarkim, gamtos ir ne gamtos vaizdai "Baraka", kažkada užrodyta bučioko, arba infoshope "Pavasaris" matyta "Nomadak TX" apie keliaujančius baskų muzikantus. Berods, turi kažkada pasirodyti antra pastarojo dalis. Taip pat smagus yra "Cuba Feliz" apie senioką kubietį muzikantą, kuris keliauja ir groja gražią muziką, arba "Buena vista social club" apie užmiršus (?) Kubos muzikontus. Puikūs foniniai filmai, jei patinka salsa. Dargi ir "Flamenco", jei labiau žavi šita kultūra. O jei jau pradedu apie muziką, tai dar užrekomenduotau prie lengvo žiūrėjimo (nors tę ir visokia politika, ir pan.) "Swing kids" - apie svingo muzikos undegroundą nacių Vokietijoje; soudtrackas+++.
Dar vienas neperrimtas filmas apie politikas - "Love and anarchy" - apie nevykėlį anarchistą, besiruošiantį nušauti Musolinį bei jam padedančią prostitutę. Su itališkom dramom, belenkiek ironijos. Žvengiau, užskaičiau!
Kadangi esu Penelope Cruz gerbėja, tai nesusilaikysiu nepasiūlius pažiūrėti ir "Bandidas" (kažkada, beje, rodė lietuviškai dubliuotą per TV) - apie dvi meksikietes moteriškes, a la Robino Hudo istorija. Gal banaloka, bet smagi niūriam vakarui.
Nuotaikingai susižiūrėjo gliūkų filmas "Survive style 5+". Iš pradžių kilo klausimas "wtf???", o paskui susivalgė kaip kokios sėmkės, kur kai pradedi, nebegali sustot.
Gabrielė užrodė ir "Rumba" - keistą prancūzišką filmą su dar keistesniu siužetu bei aktoriais, o taip pat pačiomis gražiausiomis spalvomis...
Prie šyzanovos galima pridėti ir "But I'm a cheeleader" beigi "Teeth". Pirmasis apie amerikonišką palaikymo komandos šokėją, nesusivokusią lesbietę. Užtad programa "True directions", mokymai būti tikra moterim/tikru vyru ir kitokios nesąmonės visai primena Lietuvą. Antrąjį prieš porą metų atsisiuntėm dėl prikolo; filmas kvailas, bet įdomi draugų reakcija, gal kada ką daugiau apie tai parašysiu, kaip ir apie kitas įžvalgas apie intymumus filmuose... O jei intymumai, tai be abejo ir "Young people fucking" - veik be užuolankų, skirtingos situacijos, tas pats veiksmas, panašūs scenarijai. Labai smagi blevyzga. Apie seksą (?) ir "Irina Palm", tik gal ne tokia blevyzgiška.
Berods, (už)užvakar suvalgiau ir švedišką filmiūkštį "Patrik 1,5" - kaip gėjų šeima nori įsivaikinti ir kas iš to gaunasi.

O štai ir trečioji kategorija - nepernelyg banalios ar visiškai nebanalios mjailės istorijos, tokios kaip "Constant gardener", arba su ta pačia Rachel Weisz - nuostabus filmas "The Fountain", tokia pasaka, su labai gražiu soundtracku. Gavau įrašytą iš Kosto, keista, kad nebuvau girdėjus, ir šiaip neskambėjo plačiai šitasai kūrinys.
Kai draugus užliūliavo Turkija, tai gavau ir su šia greičiausiai nuostabia (kol neteko aplankyt, sunku pasakyt) šalimi susijusius - "Im Juli" - toks šyzovas, bet smagu žiūrėt apie spontaniškus keliautojus; bei Luko užrodytas "Propaganda", apie šviežiai pastatytą sieną tarp Turkijos ir Sirijos, padalinusiai pusiau miesteliuką. Galima priskirti ir pirmai kategorijai šitą. Linksmai apie labai rimtus dalykus. IMDB sako, pagrįsta tikrais faktais.
Dar negalima nepaminėti kad ir popsinių "Love actually", "Feast of love" - labai patiko Freemano personažas, ir +, kad nebuvo tobulos pabaigos.
Nepamiršiu ir gražių dvilogijų (yra toks terminas, ar nelabai? :) - Paris, je t'aime ir "New York, I love you". Pastarasis tai sužadino krūvas prisiminimų, matytos vietos, lankytos kavinės ir t.t., gal kitiems be sentimentų ir nebus nieko tokio :) bet šiaip, tokie filmai iš daug gabalėlių, kaip ir "Coffee and cigarettes" yra zjbs.
Įstrigo (ir labai giliai) Linklaterio "Before sunrise" bei "Before sunset" - tie pokalbiai!!! Nežinau, kaip kitiems, bet tie pokalbiai per naktį, kai susivoki, kiek laiko prakalbi tada, kai pamatai pro langą švintantį dangų, yra kažkas toookio ir nedažno ir nuostabaus. Kaip jau rašiau anksčiau, jog nesu kinomanė ir per daug neįsigilinu į režisierius scenaristus ir pan, tai buvo neprastas gliukas, atpažinus tuos pačius pokalbius iš "Waking life", paskui suvedžiau galus :) O juos suvedus, tai bekilo klausimas, kaip vienas žmogus gali kurti tokius puikius filmus ir tokį šlamštą, kaip "School of rock"?..
Taip pat kažkada įrašė man ir "Once" - vėl labai gražus soundtrackas (daina laimėjo Oskarą) ir labai paprasta, liūdna, bet nuoširdi istorija. +++ kitaip nei didžiojoje daugumoje kinofilmų, pagrindiniai aktoriai nėra iščiustyti holivudiniai gražuoliai, o tokie pat paprasti žmonės kaip aš ar tu.
Dar vienas pamėgtas aktorius, beje, kaip ir Tautou susigadinęs "Rudo y Cursi", yra Gael Garcia Bernal, vaidinęs patį Che. Tačiau prie trečiosios filmų kategorijos norėčiau paminėti "Dot the i" (tėvai turėjo DVD, netikėta) bei "Science of sleep". Pirmasis toksai su įtampa bei įdomesne atomazga, o antrasis - labai mielas visokių gliukų filmas.
Smagiai susižiūrėjo ir "Woman on top", ne vieną kartą, kur labai įžvelgiau ir save. Pliusas mėgiamai Penelope Cruz, o ji dar ten ir belenkokia puiki virėja, ir myli čili pipirus, ąą. Soundrackas +++. Biškį fail, kad nėra normalių angliškų subtitrų, kalba ispaniškai, veiksmas Brazilijoj, dainos portugališkai... Ale patiko pagrindinės veikėjos vyro neištikimybės priežastis - "I need to be on top". Vėlgi, kada nors kai kils ūpas, prirašysiu dauuug šiuo klausimu.
Jei vėl grįžti prie labai gražių ašarą spaudžiančių istorijų, tai pažiūrėkit "The Notebook". Nieko per daug nepasakosiu, nebent pasakysiu, kad filmo gale įsijungė akių fontanai kaip reikalas.

O kuom pasidalinsite jūs?..

Kartais būna dienų kaip tyčia, o dabar pas mane tokios dvi iš eilės, berods, pirmąsyk.

Vakar susiruošiau perestroikintis - išėjus iš namo matau nuvažiuojantį autobusą, penkios minutės per anksti. ^$@^%! Nusigavau per valandą trūliku... Išiminėjant stiklus pakeitimui sugebėjom du sukulti, tai nusprendžiau nebesiliest prie jų, kad paskutinių nesukult; šiandien jau mąsčiau susidėt viską, išėmėm naujus stiklus, nesukuldami ir... opapa - nė velnio ne pagal defaultą langai, stiklai per dideli. Na, per dideli - mažesnis blogis nei per maži, bet vėl atsikėlė susidėjimas, o dar belenkaip sninga, pripustė biškę ir kambary... Nu kol kas tai liūdnos perspektyvos kažkokios, ą kaip tę sako.

Ai, dar pėdinau iki turgaus įsigyt rėžtuko tiems prakeiktiems stiklams, ir maisto. Tai prie tos pačios nuotaikos užsirėkė prekiautoja, kai paprašiau nedėti supuvusio pomidoro, bet taip baisiai, kad sunku pasakyt, kada taip užsiparinau dėl kokio menkniekio.

Praeitą savaitgalį mąsčiau, kad šitąjį reikia linksmai leist - krūva išeiginių, o dar ir šventės šiokios ar anokios, bet kažkaip vakarais neišlendu iš so-called-namų, o ir pas mane veik niekas nenori užsukt į tolybes. Sux. Galvojau, jau bus šiandien pokyčių - atvažiuoja kavenska chebra. Ta proga sumąsčiau daryt sushi - pajamiau avokado, agurko ir gero vyno; išėjus iš parduotuvės gaunu žinutę, kad vis dėlto neatvažiuos. O taaaip. Dėl vienos savęs mandrai maistą taisyt kažkaip neverta, o ir buitinis alkoholizmas kai viena ką gurkšnoji=nebelabai kažką.

Pagal "zebro teoriją", tai po juodo visad seka balta, tai po galais, kur ta balta?!

Nu ką, reikaliukai pradėjo judėt į priekį; savaitės pradžioje simboliškai įstatėm į būsimą gyvenamą vietą duris, o štai vakar ir šiandien ir ateinančias dienas didelių darbų vyksmas.

Padaryta:
- įstatytos tokios labiau simbolinės durys;
- išnešta lauk minimum 15 maišų šlamšto;
- gal pusė plastiko konteinerio užpildyta 2004m. baigusiais galioti alaus bambaliais;
- 2x viskas iššluota;
- rastas tąšas būsimai lovai.

Dar reikia greitu metu:
- įsistatyti trūkstamus stiklus;
- įsidėt spyną;
- susitvarkyt duris;
- išplaut grindis;
- susirast medžiagų lovai;
- apsišiltint sieną;
- uždažyt/uždengt aklinai kitą sieną;
- rast ir pastatyt pečiuką.

Išties, kad ir daugiau šitam liste, bet po anos šūdo krūvos, visiškai neatrodo baisiai, bet netgi maloniai. Dar faina, kad yra fainų žmonių, kurie netingi teptis rankų ir dust dulkėm man padedant, ačiū :)

Su finansais vis dar gana Jeau-pelle, bandysma viską susiveikt ir be jų, tai vat paieškomi tokie dalykai:
- putų polesterolas/tos tokios pakabinamos putų polesterolo lubos;
- fanera/presuotų pjuvenų plokštės/gipskartonis;
- medžiagos visokios, užuolaidos;
- seni medžiaginiai čiužiniai/antklodės/miegmaišiai;
- vinys, varžtai, kampai;
- makroflexas, izoliacinis silikonas;
- buržuikė!
Tai jei kas turit, nereikia, sakykit, pajamtau ir padėkotau, o kada gal ir sausainiais ar kitokiais skanėstais pavaišintau ;)

Vėl Vilniuj, kur šalta ir taip toliau, bet užtai po nuostabių atostogų!..

0129
Kolega ankstokai ryte išsikrapšto pasijamt prapistos striukės; oras tragikomiškas, tai lieku mūdint namie, geriu arbatas, žaidžiu stalo futbolą, mokaus triukų. Paskui pagaminu ryžių-pievagrybių makaliūšą, kolega grįžta, pavalgom, per tą laiką pasitaiso oras ir einam atsisveikinėt su Amsterdamu, nes ryt, o vaikyti, laukia Briugė!!!

0130
Atsisveikinam su bydlosielabroliu ir traukiam trason. Nusiperkam kažkokius neaiškius bilietėlius, pusiaukelėj suprantam, kad tramvajaus, nors tupim traukiny. Galvojam, kad px, jei ką, mes debilai iš rytų Europos. Kontrolės nesutikom, tai matyt šiaip nesunku trainhopinti Olandijoj. Pagal hitchwiki nuorodas atsidūrėm tragiškai nepatogioj degalinėj. Metam monetą, ji sako eit toliau. On-ramp'e pasigaunam per kelias minutes mašiną, paveža iki Breda miestelioko, kur stoja kurdas fūristas, Olegas plepa su juo turkiškai. Nugi gerai su mūsų kalbom :) Kertam Belgijos sieną, tada Antwerpenas su milžinišku aplinkkeliu. Paleidžia vienur, paskui susitranzuojam dar keliems kilometrams kitur, galiausiai moteriškė paveža iki Gento, kur pagaunam tėvą su vaiku. Važiuoja į Ostende, sako, paleis autostradoj, bet vėliau nuveža į pačią ilgai lauktą Briugę. Einam palei upeliūkštį iki stoties, ten sulaukiam CS hosto, žaliųjų partijos vadas. Pakeliui pas jį dar praeinam senamiesčio pakraščiu, laaabai jau viskas gražu. Meilės ežeras, pilnas gulbių, kurios, kaip pasakojo legenda, Briugėj veisiamos todėl, kad jų ilgi kaklai primintų nukirsdintą blogą valdovą. Namuose pasitinka hyperaktyvus ir draugiškas šunėkas. Užvalgom sriubos, einam apsižvalgyt. Kažkokia pasaka, ne miestas. Jausmas tarsi atsidūrus kelisšimt metų atgal. Veik visi statiniai statyti 16xx metais, gatvės grįstos akmenimis, ten darda karietos. Šiaip daug žmonių, turistųteroristų, baisu pagalvot, kas darosi ten vasarą. Bandom atsekt, ką matėm per filmą. Dar papasakoja mūsų hostas istorijų apie slaptus tunelius, kurie atsiveria pajudinus kokį akmenį rūsyje (kas jam ir nutiko!), apie alaus biznismenus, kurie turėjo rūmus, sujungtus su bažnyčia koridoriumi, mol, kad iš miegamojo tiesiai galėtų nueit mišių klausyt į sau skirtą balkonėlį... Kanalai, tilteliai, toksai sludge viduramžiškas dvelksmas... O šiaip, miestas toks išliko todėl, kad ten gyveno skurdžiai ir tiesiog neturėjo pinigo naujoms statyboms. Ir po vizito tenais, visiem galiu pasakyt - važiuokit patys pamatyt to groožiooąąąą!!

0131
Ašai irgi biškę susimoviau, atsispaudinus hitchwiki info ir neperskaičius. Iš Cologne, kaip rašo, veik neįmanoma ištranzuot per tą aglomeraciją, blah. Tai truputį parkė, nors ryte išpėdinam kelin į Kiolną. Greit pasigaunam mašiną iki Briuselio, ir šiaip, NL ir B neteko ilgiau nei dešimt minučių išstovėt belaukiant. Kūl. Prie Briuselio pasigaunam mašiną pakeliui kelioliką km, metalistas, kuris klauso Skyforger ir Obtest... Atsiduriam š vietoj, bet prie linksmo kelio ženklo.

Sustoja kažkokie frykai, mala prancūziškai, nesuprantam, šoka ir išsidirbinėja. Nepatinka prancūziška Belgijos dalis, geriau Flamandija, kur tikrai galioja posakis "ramus kaip belgas". Rizikuojam ir gaudom mašinas ant autostrados, stoja porelė, paveža už Liegės remontuojamon degalinėj. Galvojam, šakės. Vėlyva popietė, nieko aplink per daug. Galiausiai stoja du vyrai, kalbantys urdu ir anglų kalbos miksu. Buržujska mašina (kaip tik prieš tai kalbėjau, kad dar nė karto su buržujska nevažiavom), odinis salonas, belenkaip dvokia ta oda. Važiuoja iki Acheno, bet paveža iki pat Kiolno. Ten turi pasitikt Olego draugas, kuris vėluoja visa valanda. Minus melejonas karmos taškų, nebuvau valgius nuo ryto. Paskui sukemšam kažkokio woktogo šlamšto ir einam pas jį namolę, žiūrim filmą. Neužskaitau šiaip Kiolno, bet aii dzin :) Randam per vokišką rideshare žmogų, kuris sekančią dieną keliauja Brėmenan, tai jamam. Penkiolika eurų žmogui, blyn, tiek pat kiek ir skrydis pirmyn bei atgal!

0201
Pamiegam, susitinkam su tuom žmogeliu, Olegas lolina iš vardo ir pavardės, Sebastian Schneider, tipo, supervokiška :) Per penkias valandas atsirandam Brėmene, pamaklinam, dar pavalgom falafelių, pasišildinėjam prekybcentriuose. Pigios knygos, pigūs stalo žaidimai. Jamu "surink keturis eilėje". Parašyta "kids only", bet aaai :) Susitinkam su Roza, ji serga, tai apgyvendina pas savo tėvus, o tie šaunūs žmonės, pasirodo. Pačiumpam produktų, vyno, pasigaminam vakarienę, pažiūrom išsinuomotą komediją. Mjoo, šitie Olego draugai užskaityti...

0202
Dar tokia viena chillo diena, kada niekur nieko nereikia daryt ir skubėt. Papusryčiaujam "broedchenų". Sutinku Rozos tėvų katiną. Odievai. Toks milžiniškas, panašesnis į lūšį dydžiu, juodas, kniaukia bosu. Užskaitau jį, tas užskaito mane ir miega šalia pasidėjęs galvą man ant pėdos. Dar maklinam po miestą, bandom rast Alevitų kultūros centrą. Randam. Uždaryta. Dar falafelių, pirmąkart Olegą palaiko turku. Fun. Gatvėj dainuoja rusų choras. Kitoj gatvėj groja duetas gitara ir klarnetas "Bei mir bist du schoen", paskui visą likusią dienos dalį niūniuoju tą melodiją. Šiaip daug elgetaujančių, kaip sakė, darbo nerandantys atvykėliai iš Rumunijos ir Bulgarijos. Liūdnoka... Vėl keliaunam pas Rozą, vakarienė, išmokstam turkišką kortų žaidimą, pražaidžiam iki vidunakčio, atsisveikinam, atsibučiuojam ir kt.

0203
Po pusrytėlio pėstute orouostan, mano superplanaschuliganas išdega, sėdim lėktuve, užmiegam, atsikeliam jau besileidžiant Kaune. Dar Tomas pameta iki trasos ir su kažkokiu politikierium, vairuojančiu buržujską džipą, grįžtam Vilniun.

Punktai įvykdyti, išskyrus fotobūdelę ir Alevitus, viskas buvo zjbs!..

Ą, o dar va, lauktuvės iš kažkokios degalinės Vokietijoje, vaikiškas "Jump in my car" variantas:

Iki!

0125
Ryte pabundu, nupedinu iki tecio darbo, tada vaziuojam paciupt Olego - o tasai pramiges, susikrapsto per 10min ir traukiam visi i Kauna. Ten apturim malonu pusdieni pas Ugniu su skaniu maistu ir Erikos saldumynais. Belenkaip pozityviai nusiteike - sokam ir dainuojam ;) Po to judam link orouosto kur... sutinkam Juliana ir Aiste - atsisveikinom penktadieni ir neissikalbejom, jog skrendam tuo paciu lektuvu... Po poros valandeliu atsiduriam Bremene, o tas, pasirodo, mazyliukas - pestute nukeliaujam iki Couchsurferio, pas kuri apsistojam. Jis pasirodo saunus, pakviecia likti ir musu draugus, kuriu skrydis anksti ryte. Nueinam falafeliu (pirmas punktas) - Olegas uzsako juos turkiskai. Siaip, sudarom kone tobula sukeleiviu pora kalbiniu atzvilgiu, tik man reik geriau pramokt ispanu, o kolegai - arabu ir prancuzu. Pasivaikstom po senamiesti, kuris tiek man, tiek Aistei primine Stokholma, tada namolen, biski chillo ir...

0126
...Atsikeliam pasiryze pasiekt Amsterdama. Nupedinam iki trasos, po valandos sustoja masina ir isveza uz miesto. Po dar penkiu valandu stovejimo salty nusprendziam grizt atgal, o pakeliui dar pridumpsterinam maisto is Lidlo ir kazkokio bioekoshopo. Grize susisildom arbata, o tada miestan susitikt su Olego drauge. Alus kaboke, kur anksciau buvo isikures bordelis. Idomiai jaukiai. Pakeliui atgal dar paciupinam Bremeno muzikontu asilo kojas, mol, tai nesa sekme.

0127
Roza paveza iki artimiausios degalines autostradoje, ten pamatom fura su lenkiskais numeriais, pasiczesczinam ir pajama mus iki Osnabrucko. Malonus vyriskis, dar islipant duoda krekeriu ir obuoliu. Reikia patekt i kita kelia, tai einam palei autobahna; jau beveik atejus, sustoja policija ir pataiso savo reputacija po maniskiu ivykiu pries 3metus - paveza iki artimiausios degalines, dar pasisnekuciuojam. Ten jau svyti zenklas Amsterdam - sustoja toks nurautas seniokas, bet nepakeliui. Paskui zavus jaunuolis, as tingiu kalbet vokiskai, jis prastai kalba angliskai, bet sako pakeliui i NL. Pasirodo, net labai pakeliui - kertam siena ir Olandijaaa. Pirmas ispudis - idomios lygumos be jokiu kalveliu ar daubu, takai virs autostrados gyvunams migruoti ir belenkiek visokiu pauksciu... Sustoja du bicai; vienas suka jona - that's the spirit :) Deja, nepakeliui. Pagaunam fura - Kosovo albanas, gyvenantis Vokietijoje, bet dirbantis Olandijoje. Irgi maloniai pavezina, paleidzia Utrechte. Einant is degalines i trasa, Olegas randa pinigine, kaip spejo, turko alevito (netiesioginis punktas is listo), nunesam i degaline ir greit pagaunam vyruka su mama; jie paveza 20km iki A'damo, nuperka olandisku vafliu. Temsta, tai jamam traukini ir atsiduriam Sloterdijk rajone, kur pasitinka gal 1,5metu nematytas draugas Arturas. Ilgai speliojom, ar bus pasikeites, ir joo, dabar ex-xveganx, tai nusimetem daiktus, isgerem arbatos, tada sudumpsterdivintu kokteiliu ir vidunakty miestan. Toks paveluotas pirmas kartas Amsterdame, kai viskas taip paaugliskai stebina. Pirmas kofeshopas ir blogi ispudziai - oo nee, negi visur taip ne kazka...

0128
Issimiegam ir pedinam iki International Institute of Social History. Maklinejam aplink, uztrunkam biskeli, bet nusigaunam tenais, uzsisakau Martyno Gudelio fonda ir kaifuoju skaitydama jam skirtus laiskus is pacios Emmos Goldman!.. Po to - staigmena - dingo is rubines Olego striuke, joje - dauguma dokumentu ir 50E... As kazkaip LOLinu - palikt taip viska ir pan... Jau beeinant link policijos; paskambina institutan - kazkas sumaise striukes. Uff. Ta proga keliaujam i Goa; kofeshopai visiskai reabilituoti! Tada ieskom pigesniu falafeliu, vel uzsisakom turkiskai. Belenkaip didele porcija. Dar praeinam raudonu zibintu kvartala - nepatiko, buvau tuomet vienintele mergina tarp tokiu turtingu vyresniu biznismenu gatvese... Pakeliui namo nesusilaikom neuzsuke i dar viena shopa, patrauklus pavadinimas - Baraka - kaip filmo, o viduj ant stalo sedi didelis riebus rainas katinas. Uztad kai prireike parduotuves maistui, toks uzmojis pasirode veik neigivendinamas - sexshopai, kofeshopai - pamirskit apie maista!..
Siaip, +++ Amsteriui, nes neprimine ne vieno miesto, kuriame buvau. Ir dar zjbs skvotas, kur gyvenom - penkiu aukstu ofisu pastatas, vienam aukste dviraciu garazas ir dirbtuves, kitam - virtuve, likusiuose gyvena sesi zmones. Ir dar stalo futbolas, butinas skvoto atributas bei siaip, dalykas, kuri pamirsom i TO DO lista irasyt...

Tesinys kitame bloge. Sorry uz nelietuviskas raides ir gal klaidas, pirmakart sedziu prie klaviaturos AZERTY :>

Kaip ir nuspėjau, praėjusi savaitė buvo gana įdomi.

Užpuolusi belenkaip liga, linksmos temperatūrinės haliucinacijos ir svirduliavimas bandant nueiti užsikaist arbatos bei mėlynės ant kojų, kai sumėtydavo ir trenkdavausi į stalą.

O tada gavau darbo pasiūlymą. Londone. Vietoje, kur visada juokdavaus ir sakydavau, jog kur, kur, bet Londone manęs tikrai neįkišit. Iš pradžių lyg ir sutikau, bet paskutinėm dienom apsigalvojau - ai, velniop, pigiai parsiduot jaunystę dar ne laikas.

Paskui buvo hyperaktyvumas, pasveikimas, nesėkmingi bandymai lįst į žmones. Aha, su žmonėm irgi komplikuota. Iš vieno išgirsti "Ne", o po poros valandų kitas laužiasi pas tave į namus, neapsakomai norėdamas bent visiškai mažų dalykų. Kada pasensiu, parašysiu scenarijų muilo operai.

Užtai dar sykį įsitikinau, kad turiu pačius nuostabiausius pasaulyje draugus, ir kai rašiau, jog laiko tik katė, tai nė velnio, laiko ir draugai, bet draugiškai, nes gali bet kada paleisti, jei matys, kad man taip bus geriau. Ekh, tos kelios dienos su baro tuštinimu vidury dienos, šampanu lovoj ir pokalbiais vidury nakties. Susigalvojom trisdešimtmečio paktus. Ir labai intriguojančias lažybas.

O šiandien matyt išsikraustau iš Tilto g. Labai keista po tų, kad ir pusantrų, metų, kuomet labai susigyvenau su aplinka, žmonėm (nors jie dažnokai keitėsi, o dabar veik senųjų ir nelikę). Gal kiek ir liūdna. Vakar sėdėjom su kaimynėm, kurios irgi išsikrausto, ir galvojom, kad po trijų metų reiks daryt meetą ten po balkonu, kuris jau bus iki to laiko nukritęs. Ir kaip visų likimai bus susiklostę. Kepėm blynus iš paskutinių likučių ir juokėmės iki ašarų... o šiandien... į tris dėžes sukrautos visos knygos, kompaktai ir kasetės, į du maišus sukrauti drabužiai paliks jaukų, kad ir šaltą namą, suteikusį namų pojūtį.

Ryt tą visko perpildytą savaitę, matyt, reiktų užbaigti Kaune, gal mėginant apgriaut kolegos planus, bandant kaip nors priderint ir įpaišyt savus, na, arba bent apturėt tą seną gerą 'čipsai ir šampė' vakaronę. Ir pagaliau, pirmadienį ilgai laukti atostogai. Džiaugiuosi, kad kaip pernai kelionės tikslu nepasirinkau kokios Švedijos. Mat kitą savaitę Latvijoj praneša -29, Lietuvoj irgi bus ne kažką, o Amsterdame šalčiausiai iki -8, ne taip ir blogai. Dar be to laukia truputis Brėmeno, su tais gyvuliukais muzikontais bei falafeliais iš turkų užkandinių, Briugė, kur gyvensim centre prie Meilės tvenkinio ir darysim "In Bruges" turą.

Grįžus jau bus vasaris, ką tik suskaičiavau, jog tai bus šeštas mėnuo, kai nesėkmingai vykdau darbo paieškas (pusmetis, ąą!), po kurio, jei irgi nesėkmingo, neliks nieko kito, kaip susikraut kuprinę ir patraukt kur akys veda - kur neturėt namų ir pinigų - ar čia, kur šalta ir viskas nusibodę, ar kažkur ten, kur šilta ir viskas nauja bei nepatirta?..

Prižadu, paskutinis toks emoblogas, dabar reabilitacija, o po tooo...

...keturis metus plaukiau, plaukiau, gal susitaikydama, gal per daug negalvodama, o paskui buvo tas didelis bum, kur viską sujaukė, apvertė aukštyn kojom ir net kelis kartus.

Dar besikraustydama iš 17-to, turbūt nujaučiau kažkur apie ateinančius jausmus ir mintis, išdalinau didžiąją dalį savo daiktų. Ir visgi šiuo atžvilgiu dažnai keisti gyvenamą vietą yra privalumas, tampi mobilesnia žmogena ir neprikaupi bereikalingo chlamo ir t.t. Ir oplia, paskutinės savaitės toje sąlyginai normalioje gyvenamojoje vietoje, o paskui šiokia tokia nežinia, galbūt maloni, tikrai neįprasta, ypač žinant mano polinkius į bent minimalų saugumo pojūtį. Nu bet gal ir gerai, kad viskas vystosi būtent taip? Jaučiu, kaip kažkas kyla kruta juda viduje, vis dar nelabai aišku kas, bet turbūt bus įdomu.

Pasiekus tą beveik maksimalų mobilumą ir nepriklausomybę, kuomet kaipo laikantis objektas yra katė, visai tikėtina, kad susiviliosiu kokiems spontaniškiems nutikimams, pvz. "Ė, o davai važiuojam poryt į ...?" Būtų belenkaip šaunu. Nes kai supratau, kad pradėjau norėt kokio tai stabilumo, kas, galvojau, man nebūdinga, supratau, arba VISKAS DABAR, arba niekad.