Ugne

dar ne pilnatis, na, beveik, o man jau vaziuoja.

per sias savaites, dar pries iskeliaunant, patyriau labai daug visko. dabar sedziu, nesimiega, permastineju, perprisimineju...

prisimenu, kodel megstu neuzsibut vienoj vietoj su vienais zmonem, o prabegt kaip seselis.

sesios (?) savaites, trys pazintys, kurios ikrenta labai giliai ir jas visada nesiojiesi su savimi.

taip, prabegom, prabegom yra geriau-lengviau, negul n kartu apkabint, regis, ka tik atrasta sielos drauga, ir sakyt, jog susitiksim kada nors kur nors. ir sedziu viena belgrade, nejauciu veik nieko, kazkokia padziuvus dveslena, ar pan. net nelabai suprantu, kas kaip.

prabegom, prabegom. ir jau ilgokas laikas cia ir aplinkui. ferma, miestas, tada miskas... niekoneveikimo dienos, vakarai su nuostabiais zmonemis stebint zvaigzdziu lietaus pika - net pritrukdavo noru po kiekvienos krentancios... du is triju zmoniu radau ten, berenkant grybus, bevalgant ziogus ir skruzdeliu kiausinius. ir taip pat gulint prie lauzo stebint zvaigzdes.

miskas, tada kaimas, muzika, triuksmas, gal per daug makaliuso. muzika grazi, bet nacionalistine minia, shitkorine staciatikybe (rakija su kryzium viduj butelio ir marija etiketeje), pusnuoges trylikametes su nupirdusiais diedais, vakarelis, kur free for girls and guys must pay. solidarizavausi ir trynemes gatvemis. dar daugiau girtu diedu, niekas nesupranta, kad galima valgyti ne tik mesa, jau nekalbant apie be mesos. girti diedai, girti bjaurus istvirke diedai, jie sukasi aplinkui, be jokiu normu tik ir taikosi ciuptelt kur auksciau ir zemiau, vercia jaustis silpnai, nors blin, sunku mane iki tiek nustumpt. fake boyfriendai tempia is gaslios minios, bjaurius ispudzius nuplaunam nuteikouverindami visa dancehola dviese ir taskomes pagal srbska pop dance muzika. veik rusiskas popsas, tik kad tekstai serbiski.

gyvuliukai, viso labo, visi mes tik gyvuliukai, kurie glaudziasi viens prie kito ieskodami vienokios ar kitokios silumos.

as ir metafiziniu rysiu broliai ant stataus kalno slaito, isispyre zemen, rasoton zolen, bandom nenukrist zemyn. saukiam tolimoj linguojancius praeivius. du girti serbai apsivemia pakeliui ir pasiduoda. izraelietis pasiekia virsu. galiausiai septyniolika zmoniu ant stardantinio dydzio paklodes stengiasi susildyti vienas kita ir, kas be ko, nenukrist zemyn. kazkas labai simbolistinio ir gilaus. bent taip jauciausi. magiskas rysys tarpum ranku ir aplinkui. dalis iseina pasitikti saules, ironiska, si nepateka. apleidziam slaita, einam i miesta, ir tada group hug, stovim, regis, devyniese, apsikabine, praeiviai fotografuoja.

vienas metafizinio rysio draugas iskeliauna.

kita naktis, ir vel ta pati paklode, gerokai maziau zmoniu, gerokai salciau. spieciames kaip bezdzioneles karstose versmese, kapstom ir masazuojam vieni kitu pavargusias galveles.

ir paskui po viso to atsisveikinejam, o taip, tradicinis, susitiksim kazkur kazkada, o liudna, nes noretusi buti visur ir visada.

dabar belgradas. gana tuscias ir nykus, na, gal labiau saltas.

nesimiega.

sedziu, prisimineju ir galvoju, ar geriau stengtis isvengti tokiu metafiziniu rysiu pazinciu visur prabegant seseliu, kad paskui nereiketu pasiilgti ir versti kitus pasiilgti manes, ar dziaugtis visais tais retais sutiktaisiais, tuo nepaaiskinamai artimu rysiu, ir vertinti kiekviena is tu 5-6 zmogeliu, kaip savojo gyvenimelio stebukla.

gal laikas parodys.

dabar pabusiu tusciai ir padvesusiai, su viltele, jog pazadai neliks vien pazadais.
ir kad norai, kuriuos primeciau zvaigzdem, issipildys.
ir kad mano amzinas begti-ar-likti klausimas uzsimirs, ar atsakys save pats, bei leis ramiai miegot sia nakti...

Daug nerasysiu, papasakosiu, kai susitiksim : )

ekologinames

fantastiskas azuolu miskelis. per ji ejom desimt kilometru iki artimiausio miestelio su naminiu alum, paskui pasiklydom nakti miske, be prozektoriu. buvo idomu.

vengrija, vyno salis. dauguma zmoniu aplink balatona isivaizduoja, jog moka kalbeti vokiskai.

truputis interjero

metelkova

Siandien Ljubljana, ryt bandom Zagreba. couchsurfingas uosto kabanti. bandysim neuzcampinti ant minu ; )
O siaip, aplink vieni istorikai ir profesionalus virejai/kepejai, blin : )

Pirmąsyk likau sostinėje taip ilgai, iki vasaros vidurio, ir išties, pati pradžia buvo tikrai ne kokia. Daug kas išvažinėję atostogon, pats miestas bjauriai tvankus ir tuščias. Paskiau kažkaip galvojau, kad reik velniop siųst tą nuobodybę, tai ir pasiunčiau. Nuo tol kažkaip geriau - namai, buities tobulinimas, futbolas, dar kartą futbolas.

Paskiau lėkiau į kaimą. Šitas, pasirodo, šiųmetinė Lietuvos chaltūros sostinė. Buvau ožkų parade, nieko ypatingo. Prastokas organizavimas, ožkos sukištos į daubą, apstatytos šieno barikadom kad nepabėgtų, o žiūrovam veik nieko nebuvo įmanoma pamatyt, jei iki pat priekio per milžinišką minią neprasigrūdi. Tai apsižiūrėjau ir dingau. Ožkos kaip ožkos. Viena išpuošta kaip kokia ispanė, juodakailė, su raudonom rožėm prie ragų, raudonais banteliais ir bateliais. Šitą įsiminiau kažkaip.
Šiek tiek padirbėjau su žemės ūkiu, daržovėm, uogom, blah. Visai nieko užsiėmimas. Darai mielą dalyką, augini maistą sau ir kitiems, parduodi kažkiek turguje, ir ūū, visai neblogas uždarbis. Dabar kurpiu planą, gal po univėrkės (bliąą jau greit visai) taip pasibūt, padirbėt, o tada ¡hola!, Mexico! arba ¡hola!, España y Morocco, kokiems trims mėnesiams. Ar dar kur panašiai. Bus matyt. Parina baimės keliaut vienai ir ilgam. Vėlgi, bus matyt.

Po kaimo į Kauną, nes nėr normalaus susisiekimo su Vilnium, o tranzuot su didžiausiu maišu, pilnu daržovių, ir dar kompu, visiškai nekilo ranka. Be to, proga aplankyt L(A)B, sutikt žmonių, ir dar koncertas, kur norėjosi sutikti Norvegijos miškų gyventoją. Pagaminom muzikontam maisto, juos pasitikom ir nukeliavom vieton. Hm, kažkaip per daug ypatingų emocijų nesukėlė. Nugi gražiau, švariau, šviesiau už Pabrik'ą, be to, centras, + + + opit už ryklį. Pats koncertas nepaisant tragiško garso, buvo kažkaip dvasingas (?), jaukus, blah. Dar aišku, žmonės aplinkui tam daug įtakos davė. Užskaityta. Po visko netgi gavos taip, kad atsirado vietų grįžt į Vilnių po koncerto. Jamam! Komplikuota vadyba, bet viskas susidėlioja kažkaip, važiuoju su užsieniečiais. Ir kaip tik dieną su kažkuom kalbėjau apie tai, kad taip retai, bet būna, jog sutinki kažką, susipažįsti, ir kažkaip taaip sutampa karmos/vaibai/dar kažkas, kad kalbi, kalbi, taip smagu kalbėti(s), apie viską visaip, kad net nepastebi ryto. Tai taip nutiko. Ūū jė, laikinu tokius dalykus. Penktą ryto namai, smingu kaip lavonėlis.

Atsikėliau anksti ir su belenkaip gera nuotaika. Ze taim iz main, toksai jausmas. Nuleidžiu kraujo donorystei, pakeliui namo pačiumpu visokių skanumynų, nes feels like cooking. Veik maniškės išlydėtuvės. Barščiai su grybais, sojų kotletai, vyšnių pyragas ir šampanas. Per procesą ištempia mane miestan, vėlgi apturiu nuostabią pavakarę, jaučiuosi visai social animal, o tai retas reiškinys... Koncertas kaaažkaip. Jaučiu, kad apskritai, muzika, gal daugiausia pankrokas, nebekabina. Bet ne tame esmė : ) Tada džiaugiausi naujais sutiktais žmonėm. Tikrai. Labai. Visumoje, penktadienis (ą, gi jo, penktadienis juk turėtų būti Mano Diena!) tapo puikiadieniu ir įvadu į tą laukiamą tr00 vasarą su kelionėm, miegojimais belenkur, pasiklydimais, spontaniškumu ir t.t.

Daiktai beveik sukrauti, na, bent jau sudėlioti, ką imtis su savimi. Kontaktai ir tips'ai užsirašyti. Pusantros laukimo dienos. Nors koks tas laukimas, kai turim futbolo savaitgalį, ir dar kokį! Kumščius už abiejas ispanakalbes šalis : )

Linkėkit gero kelio, šiltų naujų pažinčių ir pakeliamų karščių!

...grįžau, bet tripas galvoje tęsiasi.

Šiaip šitą trumpą vizitą Norvegijoje pirmą miego miške-pievoj naktį labai lyginau su pirmuoju apsilankymu toj keistoj ir nuostabioj šaly.

Visų pirma, aišku, sukeliautojai. Turbūt niekada nebūtų šovę galvon tokie sukeleiviai, bet išpuolė būtent taip, ir, imho, šauniai. Nes keliaujant su artimais draugais visada plius minus būna aišku, ko tikėtis vienoj ar kitoj situacijoj, ir blaah. O štai šįsyk - malonūs nustebimai, jė.

Aišku, gal kažkas viso to "trumpo pabėgimo" rezultato priklausė ir nuo manęs, galbūt esmė (vėlgi lyginant) slypi daugiau ne sukeleiviuos, o manyje, mano bendravime su žmonėm ir t.t., nu, bet nekukliai galiu pasakyt, kad sau visai šiomis dienomis patikau : ) ir nebuvo to jausmo, kad malu šūdą ir užknisu žmones. Gūt!

Tai va taip kažką dėliojaus pirmą naktį.

O šiaaaip...

Su visokiais nesklandumais oro uostan, atėmė skystį nuo uodų, mol nuodai. Duty-free byčkė. Paskui skridom, skridom ir atskridom. Chilloutas prie saulutės ant pievutės, autostopas Oslan. Atsiskleidė slaptos (?) kolegos pusės su kažkokiu keistu jautrumu kvapams, iš to dar juokėm veik visą atostogą; dar plius Oslo žemėlapiu, įmontuotu kaip per kokią Matricą, galvon. Na, man, kaip visiškai nesigaudančiai miestuose, tas buvo gūt...
Pabuvom turistais, prasiėjom pro miestą, stabtelėdami kas kelioliką minučių pailsėt ar šiaip, aplankėm frykiškų skulptūrų parke, vyrukai įsijautė ir gal kokią valandą vyko fotosesijos su skulptūrom. Nugi smagu, ką čia bepridursi.

Pirmoji naktis praleista parke-miške-pievoj, kaip ir spėjau, gliūčinomės dėl šviesos. Po nakties su visom šmutkėm iš Oslo į miškus...
Gal prieš kokius tris keturis metus J. pasakojo apie tą vietą ir tuos žmones. Sunku patekti, bet nuostabu. Miškas ir nameliai medžiuose. Beje, namelių gyventojas Lars buvo vienintelis žmogus, su kuriuo pavyko normaliai sukontačinti.
Žoodžiu, kad ir kaip daugumoj gyvenimo sričių failinčiau, kelionėse kažkaip tampu gana laimės kūdikiu. Atsidūrę kažkokioj neaiškioj šiknoj, praėjom parduotuvę, kilstelėjau konteinerio dangtį, ir ooo taip, Norvegija liko savimi ir nenuvylė. Bet dar įdomiau buvo matyti kolegas džiaugsmingais veidais čekinančius maistą - "kokie debilai išmeta puikiausias braškes". Gal teisingai čia pasakė Ž., kad kažkaip skirstau žmones - nors iš tokio požiūrio taško, nemanau, kad tai yra labai blogai - bet kaaažkaip vieni man siejasi su šiukšlėm, na, kaip, pvz kaimynas, o kiti, nu, nė pro kur. Tai vat gavosi toks mano asmeninių stereotipų (?) griuvimas. Vaat. Nugrybinom į tragišką tranzavietę, tad nukeliavom pasiklaust, kur geriau stovėt, ir vietoj to keturiese gavom ride'ą iki pat namelių miške, o dar išsikalbėjom, kad pažįsta vairuotojas ten gyvenusius...

Nu o tada, atvažiavus... Blią, nesuprantu, kodėl Norvegija yra black metal šalis, o ne psy trance. Visa aplinka tokia, kad tūsam nė dekoracijų nereiktų, jau nekalbant apie vėlesniu metų laiku užaugančius stebuklus... Įspūdį žodžiais sunku nupasakot, nes viską pajaust ir išgyvent... Uolos, medžiai, nameliukai, šiltnamiai su daržovėm ir prieskoniais, draugiška liaudis. Iš pradžių ne per drąsiai, paskui atsipalaidavus prasidėjo, na, bent jau man, tokios tikrosios atostogos, kada sėdi su kava rankoj, nuo oro grynumo šiek tiek svaigsta galva, gamta, gamta, gamta...

Aišku, belenkiek uodų; paskui galvojau jų pridaužius parvežt visiem lauktuvių:

Be šnekėjimų, nusišnekėjimų, žaidimų kortomis per lietų, kuris prasideda ir po penkių minučių baigiasi n kartų per dieną, aišku, būta ir puikaus maisto; fiesta atsidarė maniškiu a la indišku makaliūšu, o baigėsi šeimininko picom ir nuostabiausia duona. Tikrai nepameluosiu pasakydama, jog skaniausia, kurią valgiau, o dar plius, namų kepybos. Visiškas respect'as, galvoju, į Balkanus lėkt vėlėliau, kad dar susimatyt ir apsikeist maisto teikiamais malonumais.

Matyt, čia apie Norge ir baigsiu, nes paskui nebus ką gyvai pasakot, o ir šiaip, vis dar tas pokelioninis ąąąąąąą tik kai sakosi ąąąąąąąą kaip faaaainąąą, o nieko per daug rišlaus ir nepasisako : )

Ą, o dar prie viso kelionės suteikto pozityvo - gražus dešimtukas ir dar pagiriamasis laiškas iš darbo vadovo už kursinį, yyy, puikuma. Ir netgi tai, kad vos grįžus į Lietuvą tradiciškai spėjau per kelias valandas net dukart patekt į lietų, nesujaukė ir, matyt, ilgai nesubjauros mano to pokelioninio ąąąąąąąąąą

Takk! kurių visame tame indėlio būta : )

Pedobear is closer to your child than you've thought:

keista, kad užmačiau tik dabar.

ką apie tai pasakytų kedofilai?

...Kada miesto betonas tvoskia tau į veidą +29C karščiu, tada pajuntu tą tikrą vasarą ir kaip vėjas Merę Popins ar Caroline iš "Šokolado", taip pirmoji didžiulė a u d r a irgi gerokai pamakaliūšina maniškę savijautą.

Bandau kovoti su kursiniu, kuris yra tikrai įdomus, tik sunkiai kovojasi, vis pračekinu word count'ą ir tikiuosi, kad magiškai skaičiukas prie characters nuo >27000 pavirs į >40000. Karts nuo karto pasižiūriu į šviesą kur už nugaros, visad pamatau beprotiško mėlynumo dangų va taip:

Jau kalendoriuj žybsintis Birželis sako, kad už vienuolikos dienų atsidursiu čia, o JAU mažiau nei už mėnesio iškeliausiu ten. Taip, taip, metu velniop darbą ir atsiduodu sau. Trū bękpeking tripas, kur per daug nėra nei laiko limitų, nei planų, išskyrus Budapeštą, Sarajevą, a la Kusturica tūsą kokiame Serbijos kaimelyje, beigi Guča festivalį.

Dar vat nežinau, ar čia vasara, kuri šiaip nėra mano laikas, kai aš, visiška nepritapėlė, labiau mėgstu žiemą, ar čia kas, bet dalykai, kurie anksčiau teikdavo gerų emocijų, kažkaip nebeteikia. Atrodo, nuostabus penktadienio vakaras, grįžęs brolis, draugai, pyragas ir kultūringa byčkė turėtų būti gerai, bet kažkaip jau antrą ar trečią kartą nebėra. Tai ir ėjau pusiau pabėgus viena naktį namo, klausiau garsiausiai muzikos, ir galvojau, kad ir kas benutiktų, visada turėsiu Vilnių ir kurį laiką turėsiu katę, o dabar ir šokius, kurie kažkaip užpildo tai, kas neužpildyta.

...Na, kad ir kaip bebūtų, jaučiu, jog dabar gyvenu su Nina Simone:

Jau džiaugiausi ant nosies jau tupinčia vasara, o vakar per Food Not Bombs sužinojau ne tokią džiugią žinią - daugkart lankytas, nakvynę suteikęs, gerų žmonių apgyvendintas skvotas Elba nebeegzistuoja. Nors daugiau rūpesčių būta su naujuoju skvoto pastatu kitoje gatvės pusėje, bet pirmą nugriovė senąjį. Ėėt, tiek gražių prisiminimų, ir blah. Liūdnoka. Guodžia tai, kad ten gyvenę per daug nenusiminė ir ėmėsi naujų projektėlių. Tik vat bus belenkaip keista nuvažiuoti į Varšuvą ir nenuvažiuot į Elbą.

Pirmadienis - nunešu dėstytuvui referatą, pasirodo, dar reikia recenzijos jam, tai sugaištu penkias minutes ir susigadinu visą dieną. Mielieji, nestokite į istoriją, o jei jau padarysit tokią klaidą, tai bijokit Kaubrio kaip velnias kryžiaus.

Antradienis - atsiskaitymas univėrkėj, galvojau lengvas, gavau klausimus, neparašiau nieko doro. Na, bent laida praėjo neperblogiausiai.

Trečiadienis - oplia, dar vienas atsiskaitymas, bet kažkaip puikiai praėjo. Nu tada tą atpirko vakaro koncertas. Kažkaip su savo režimu tūsint vidury savaitės nein, tai stovėjau prie sienos, o užgrojus Celeste paskutiniai matyti vaizdai buvo į mane skrendantis Lukas. Griūna man ant nosies, bliaa skausmai, o aš iš inercijos piluosi galva į sieną. Akyse mirgu mirgu, varau miegot. Paskui kitą dieną normaliai pravemiu, jaučiu, smegenų sutrenkimas. Darbe pamiegojau, praėjo, uff.

Ketvirtadienis - mama gimtadienio proga padovanojo batus. Jais tepu tepu į ispanų įskaitą, tada tepu tepu darban, jaučiu, kad jau ne kažką. O ką daryt per daug ir nėra. Po darbo pila lietus, tai darbdavė paveža iki Mindaugo XXX, vargais negalais nueinu pleistrų, apsiklijuoju kojas, ir einant pro duris prasideda audra ir liūtis. Skėčio aišku neturiu. Biškį aprimsta, nušliaužiu iki Naugarduko-Mindaugo kampo, vėl ima maišytis dangus ir žemė, prisiglaudžiu pas Godą. Paskolina tapkes ir dvidešimt minučių kerėplinuos iki skylės. Sabot - gūt, gūt, gūt.

Penktadienis - keliaunu darban, ten po poros valandų prasideda bybė - kairė koja sugalvojo pokštų - ištino iki neįsivaizduojamo dydžio, sukaito, o skausmai! Pasimatuoju temperatūrą - 37. Oujė, smagi pūslytė. Cypiu nuo skausmų, apsikraunu ledukais, aprimsta, tai išsiprašau ir varau pas gydytojus. Iki kol nusigaunu, visa bybė aprimsta, jaučiu, ledukai padėjo. Sutvarsto, sako, nieko čia tokio. Grįžtu namolę anksti, kepu pyragą. Keista vidury savaitės atlaisvėt nuo visko apie 15val. Paskui vėl prasideda kojos bybė, cypiu, gaunu stiprių vaistų, vėl praeina. Įdomu, kas toliau.

Šeštadienis - atrodo, viskas geryn. Kojos nebeskauda, nors primint dar negaliu. Paskambina pasiūlo chaltūrą, tada paskambina ir sako atvažiuos dėl kačiukų. Velniop siunčiu chaltūrą, paima gražiausią katelę su melejonu ūsų ir blakstienų. Vėlėliau į mane kesinasi alaus butelis - pasidėjau šalia, o tas iš niekur nieko ėmė ir susprogo. Jūhū!!.. Alus ne tik nuodai, bet gali ir kaip bombikė suveikt, hech... Dieną pagerina šokiai! Kažkaip noras pramogai didesnis už kojos bybę. Spjaunu į batus, šoku basa. Dar atvažiuoja ir paima pūkuotą draugišką katiniuką... Po šokių - važiuoju į kitą miesto galą išsvajotosios vonios. Pasiimu vyno ir vynuogių, prisileidžiu putų, užsidegu smilkalą, pasileidžiu muziką. Chill. Visą bjaurią savaitę atpirko. Viskas, baigtos nesėkmės. Tai dar sumąsčiau išsiskalbt, sumetu rūbus skalbenkėn, o ji sako - nė velnio! Sugenda ir visą vandenį paleidžia ant žemės. Štai ir po vonios relaksacijų, valau grindis ir plaunu viską rankom. Ghhh.

Sekmadienis - kol kas viskas ore, tikiuosi, taip ir liks, kiek gi galima : )

Ą. o gal kam kačiukų? Liko du - rainiukai katytė su balta uodegyte ir alfa male katiniukas.

Nu ką, praėjo tuos varganus penkis šimtus metrų eisena, regis, Lietuvėlės šeimos dėl to neiširo, gėjų revoliucija neįvyko (?).

Iš ties, daug bereikalingo marmalo. Biurokratizmas, lygūs ir lygesni. Pirmiau politikai, tada NVO, tada su leidimais, o paprasta mūsiška LGBT ar jų promouterių liaudis tai jau dzin. Bet kai visi atsidūrė vienoj krūvoj, kur aplink šypsenos, juokas, šokiai, dainos ir tikrai šilčiausi jausmai (na, bent jau uždarame zoosodo garde), pasijuto tokia šiokia unity. Šiaip, krūvos pažįstamų veidų, truputį į šoną apie vandenį nukalbėjus Marija Aušrinė, padėkos anarchistų kolektyvui, specialiai paradui sukūrusiems dainą (hihihi). Krūvos fotografų, kurie jau po penkių minučių ėmė užknisinėti. LOLvaltė, gražuliški pričiūdai, kvailos mazgotės. Dar tas kryžius - pakeliui su tarp savos gaujos įsipaišiusia porele juokavom, kad galėtų ant jo Petriukas ir nusikryžiuot už dorą Lietuvą... Po visko dar belenkokia pieva, jau šilta žemė. Dar flashbakai inete, kurių patiko šitie:

dalyvaujanti matyt homoseksuali vieniša kitos rūšies motina.

puikus defaultinis tekstas po nuotraukom

vieno internetinio portalo apklausa

galėčiau pakomentuot, pasipasakot, pamąstinėt daugiau, bet aaai, negadinsiu smagių įspūdžių.

Vat kažkaip pastaruoju metu jaučiuosi itin gerai, palyginti su praėjusiu pusmečiu, einu iškelta galva ir džiaugiuosi smulkmenom, kurių labai daug pastebiu. Ir šiaip. Jėgulė.
Po vakarykščio priešmeginio su kaimynu užsigliūčinau ir pradėjau tikėt vaiduokliais, vampyrais ir gremlinais aplink mane. O šiandien pakeliui darban trūle žiūriu pro langą ir matau - Savanorių pr. link Panerių bėga arklys. Jei būtų baltas, tai nu joo, bet rudas. Kiti irgi spoksojo, reiškias, viskas ore. Bet gliukas.
Darbas lieka darbu; vaikas išmoko vaikščioti, taria pirmuosius žodžius, tėvai ne itin patenkinti, kad ne prie jų išmoko. Bet blę, kam turėt vaikų, jei neturi laiko?..
Po to iškeičiau ispanų paskaitą galerijoje į biblioteką, iš ten keliaujant trūlu, įlipo du alkašėliai, vienas be dantų, bet su gitara; traukė visokias dainuškas. Paskui įlipo dar trys. Visas bomžų vakarėlis.
Dabar sėdžiu ir galvoju, ar eit į Labdarių benefitą. Gera viečikė, gaila, kad išsikelia. Prarasiu maitintojus su savo debilišku dienos režimu.
O dar šiandien ir Couchsurfingo meetas. Pogobare. Irgi galvoju, ar eit. Trečiadienis ne mano diena.
Praeitas penktadienis kaip visad zebakūl, Gedimino 27 yra bybė, nejauku, nefaina, beprasmiška. Užtai šokiai, kad ir tas pats playlistas, buvo dar geresni. Pėčka šoko ant stalo, turbūt to nepamena; juokiaus, kai nuvijo apsauginis. Bet tam respektas, kad leido baigtis gabalui.
Ir dar [ot] vis džiaugiuos, kad yra kolega, kai vadinamės viens kitą broliu ir sese, ir šiaip viskas gražiai puikiai atvirai - kad su visais taip būtų...