« Norge | Main | hit the road »

Prieškelioninis.

Pirmąsyk likau sostinėje taip ilgai, iki vasaros vidurio, ir išties, pati pradžia buvo tikrai ne kokia. Daug kas išvažinėję atostogon, pats miestas bjauriai tvankus ir tuščias. Paskiau kažkaip galvojau, kad reik velniop siųst tą nuobodybę, tai ir pasiunčiau. Nuo tol kažkaip geriau - namai, buities tobulinimas, futbolas, dar kartą futbolas.

Paskiau lėkiau į kaimą. Šitas, pasirodo, šiųmetinė Lietuvos chaltūros sostinė. Buvau ožkų parade, nieko ypatingo. Prastokas organizavimas, ožkos sukištos į daubą, apstatytos šieno barikadom kad nepabėgtų, o žiūrovam veik nieko nebuvo įmanoma pamatyt, jei iki pat priekio per milžinišką minią neprasigrūdi. Tai apsižiūrėjau ir dingau. Ožkos kaip ožkos. Viena išpuošta kaip kokia ispanė, juodakailė, su raudonom rožėm prie ragų, raudonais banteliais ir bateliais. Šitą įsiminiau kažkaip.
Šiek tiek padirbėjau su žemės ūkiu, daržovėm, uogom, blah. Visai nieko užsiėmimas. Darai mielą dalyką, augini maistą sau ir kitiems, parduodi kažkiek turguje, ir ūū, visai neblogas uždarbis. Dabar kurpiu planą, gal po univėrkės (bliąą jau greit visai) taip pasibūt, padirbėt, o tada ¡hola!, Mexico! arba ¡hola!, España y Morocco, kokiems trims mėnesiams. Ar dar kur panašiai. Bus matyt. Parina baimės keliaut vienai ir ilgam. Vėlgi, bus matyt.

Po kaimo į Kauną, nes nėr normalaus susisiekimo su Vilnium, o tranzuot su didžiausiu maišu, pilnu daržovių, ir dar kompu, visiškai nekilo ranka. Be to, proga aplankyt L(A)B, sutikt žmonių, ir dar koncertas, kur norėjosi sutikti Norvegijos miškų gyventoją. Pagaminom muzikontam maisto, juos pasitikom ir nukeliavom vieton. Hm, kažkaip per daug ypatingų emocijų nesukėlė. Nugi gražiau, švariau, šviesiau už Pabrik'ą, be to, centras, + + + opit už ryklį. Pats koncertas nepaisant tragiško garso, buvo kažkaip dvasingas (?), jaukus, blah. Dar aišku, žmonės aplinkui tam daug įtakos davė. Užskaityta. Po visko netgi gavos taip, kad atsirado vietų grįžt į Vilnių po koncerto. Jamam! Komplikuota vadyba, bet viskas susidėlioja kažkaip, važiuoju su užsieniečiais. Ir kaip tik dieną su kažkuom kalbėjau apie tai, kad taip retai, bet būna, jog sutinki kažką, susipažįsti, ir kažkaip taaip sutampa karmos/vaibai/dar kažkas, kad kalbi, kalbi, taip smagu kalbėti(s), apie viską visaip, kad net nepastebi ryto. Tai taip nutiko. Ūū jė, laikinu tokius dalykus. Penktą ryto namai, smingu kaip lavonėlis.

Atsikėliau anksti ir su belenkaip gera nuotaika. Ze taim iz main, toksai jausmas. Nuleidžiu kraujo donorystei, pakeliui namo pačiumpu visokių skanumynų, nes feels like cooking. Veik maniškės išlydėtuvės. Barščiai su grybais, sojų kotletai, vyšnių pyragas ir šampanas. Per procesą ištempia mane miestan, vėlgi apturiu nuostabią pavakarę, jaučiuosi visai social animal, o tai retas reiškinys... Koncertas kaaažkaip. Jaučiu, kad apskritai, muzika, gal daugiausia pankrokas, nebekabina. Bet ne tame esmė : ) Tada džiaugiausi naujais sutiktais žmonėm. Tikrai. Labai. Visumoje, penktadienis (ą, gi jo, penktadienis juk turėtų būti Mano Diena!) tapo puikiadieniu ir įvadu į tą laukiamą tr00 vasarą su kelionėm, miegojimais belenkur, pasiklydimais, spontaniškumu ir t.t.

Daiktai beveik sukrauti, na, bent jau sudėlioti, ką imtis su savimi. Kontaktai ir tips'ai užsirašyti. Pusantros laukimo dienos. Nors koks tas laukimas, kai turim futbolo savaitgalį, ir dar kokį! Kumščius už abiejas ispanakalbes šalis : )

Linkėkit gero kelio, šiltų naujų pažinčių ir pakeliamų karščių!

Comments (1)

adomas:

kur varai? :)

About

This page contains a single entry from the blog posted on July 10, 2010 3:34 PM.

The previous post in this blog was Norge.

The next post in this blog is hit the road.

Many more can be found on the main index page or by looking through the archives.

Powered by
Movable Type 3.35