barbara streisand

barbara streisand

labas
mes visi čia jau seniai ane? mes visi čia jau viską žinom ane?
mes esam keliese ane? ir visi keliese verkiam kad nieko neišeina ane?
mes sutinkam daug žioplų jauniklių ane? mes visi iš jų tyčiojamės ane? dėl ko ane? dėl to, kad jie jauni ir mažai skaitę ane? norėtumę, kad jų Čia nebūtų ane? ir mes visi čia juokiamės iš jų _vaikiško entuziazmo ane? tada jie visi kažkodėl apsiverkia ane? mes juokiamės kai jie verkia ane? mes juos išspiriam lauk ane?
kitą dieną daug dairomės ane? po metų dar daugiau ane? pastebim, kad mūsų, visa žinančiųjų, ratas nė kiek nepadidėjo ane? tada nusiviliam _visuomene ane? tada nusiminam, kad niekam nerūpi ane? pamatom išspirtus vaikius ane? jie baigščiai nuleidžia nuo mūsų akis ane? ir tada mes verkiam, kad mes [ir mūsų šūksniai] jiems nerūpi ane? o tada išvada - revoliucijos nebus ane?
brangusis, nuo radikalumo atgrąso ne per daug utopinės idėjos, o per daug utopiniai žmonės.
sėkmės

good old days

o šiandien viskas kaip kadais:
valgyklos kėdės tuščioje eilėje ropoja per subobsubobsubobsubob[?]-jekto galvelę.
orkestras groja be galvos. diriguoja kojos.
mane suspaudžia dvi telefono būdelės. bet ne tarpusavyje, o prie bordiūro. mat aš tikrai mažas.
o dar aš manau, kad kai išėjau, senis mokytojas pasakė: "išėjo bliat..." ir stipriai nuleido svylančias ir pūvančias savo akis.

savarankiški klavišai

esu matematinė anomalija, stovinti virš lygybės ženklo ir merkianti koją į kvadratinę šaknį, sudėtį, atimtį, daugybą ir dalybą, nes nei vienas matematinis veiksmas neegzistuoja galvojant apie matricą.

dūris į akį

po penkių metų
iš gerklės
giliu verksmu
ant sukapotos lentynos
išsirito bretono nadža
ji įrašė
ir ištrynė
penkis tūkstančius poemų mano galvoje
iškart
po gimimo
/dingimo
/dingimo
/dingimo
/dingimo
/dingimo

"luuuuukai, nereikia taip ekspresyviai" "impresyviai?" "chacha"