o šiandien viskas kaip kadais:
valgyklos kėdės tuščioje eilėje ropoja per subobsubobsubobsubob[?]-jekto galvelę.
orkestras groja be galvos. diriguoja kojos.
mane suspaudžia dvi telefono būdelės. bet ne tarpusavyje, o prie bordiūro. mat aš tikrai mažas.
o dar aš manau, kad kai išėjau, senis mokytojas pasakė: "išėjo bliat..." ir stipriai nuleido svylančias ir pūvančias savo akis.
theese are the good old days we are going to miss in the years ahead.
:)