Pastarosios savaitės (o gal ilgesnio laiko tarpo) internetai kaip reikiant įdomūs. Pagaliau mano dėmesį patraukė naujas fenomenas, kurį galėčiau įvardinti "empatijos mygtuku", kuris visgi veikia ne tik kaip mechanizmas, įjungiantis kitų asmenyse atjautą, bet ir veikia kaip savotiška "doomsday machine", tik kad vietoje atominių bombų pasaulį maitina kraupiais paveikslėliais, kurie turi vieną labai svarbią funkciją - "suspausti širdį".
Būtent tą ir perskaičiau viename blog'o įraše, dėl kurio pradėjau rašyti savąjį.
Bet apie viską - nuo pradžių.
Turbūt kai kam teko girdėti, jog retsykiais padejuoju, kad pasirinkau istoriją, o ne sociologiją, kadangi [vis dar gyva] žmonija yra ne ką įdomesnis tyrimų ir stebėjimų objektas nei praeities žmonijos ar šiaip mįslių nagrinėjimas. Nežinau kas yra priežastis, o kas - pasekmė, tačiau turiu pripažinti faktą, jog dažnai į žmones bei internetus žiūriu "pro tyrėjo akinius". Taip, kas bijo bendrauti su psichologais/psichiatrais, nes mano, kad jie nuolat analizuoja žmones (kažką tokio girdėjau iš buvusių bučiokių psichologijos studenčių), tai tie siaubingai klysta, nes turėtų daug labiau bijoti manęs, cho cho cho!
Mano dėmesį šį kartą patraukė žymioji sirų berniuko nuotrauka ir tai, kas su ja nutiko Lietuvoje.
Kažką panašaus jau esu stebėjusi/galvojusi prieš kelis metus kitoje internetų erdvėje, kuomet ėmė plisti ši nuotrauka:
O po to - tas pats shotas, tik kitu kampu:
Apie tokio pobūdžio vaizd(ini)us, jų reprodukavimą ir jų santykį su tikrove jau rašė Debordas, Žižekas ir Butler. Trumpai tariant - dalinimasis jais ir jų stebėjimas mūsų ne tik nepriartina prie nuotraukose vaizduojamos realybės, bet priešingai - mus nuo jos dar labiau nutolina, kadangi leidžia dar kartą ir dar kartą išgyventi nuotraukose užfiksuotus šokiruojančius vaizdus, juos stebėti vojaristiniu žvilgsniu ir mėgautis katastrofomis kaip trileriais. Matydami nebaltaodžio, neeuropiečio, nekataliko vaiko kūną trilerio žiūrovai nesugeba į jį įsikūnyti, tačiau patiria kūno šiurpulį, juos užplūsta emocijų banga.
Tačiau visame tame naujo yra tai, kad dominuojanti emocija, kurią sukelia toji nuotrauka yra ne pyktis, ne baimė, tačiau empatija bei susirūpinimas.
Viršuje yra printscreenas iš sparčiai populiarėjančios blogerės, puikiai įtaikančios tarp naujai atsiradusios tikslinės grupės (tos pačios, kur nemėgsta Užkalnio, Vasiliauskaitės ir mėgsta Hasanovą bei Rekašiūtę) įrašo. Tuomet apie mistinį berniuką dar kuriamos graudžios pasakos (beje, "berniukas" turi vardą - Aylan, bet kam tai rūpi!), turinčios dar labiau suspausti širdį nesupratingoms Aušrelei ir Laurutei (o čia jau kitas įdomus įrašo momentas, kuomet norint sumalti oponento nuomonę į miltus, oponentėmis pasirenkamos moterys, o jų vardai naudojami mažybinėmis formomis, taip paverčiant jas mažomis, durnomis ir nieko nesuprantančiomis mergaitėmis).
Įrašo autorė taip pat siūlo sprendimą, ką reikia daryti su žymiąja nuotrauka. Sprendimas iš tiesų įspūdingas:
Apie kažką panašaus esu rašiusi prieš kelerius metus, kuomet nagrinėjau Andy Warholą.
"Fotografija, o vėliau ir kinas suteikė žmonėms galimybę patirti realybės iliuziją. Andy Warholo darbuose atsirado ir perdirbtos spaudos fotografijos, vaizduojančios katastrofas. Žmogus, skaitydamas laikraščio reportažą apie katastrofą, vis dar buvo pavojingame pasaulyje, vis dar galėjo išgyventi nemalonius jausmus. Tačiau žiūrėti į Warholo paveikslus, atkartojančius katastrofų fotografijas, yra saugu, kadangi katastrofa, perkelta į paveikslą, padaro paveikslą svarbesniu už pačią katastrofą. Andy Warhol įgyvendino Bataille mintį, jog tapytojas yra pasmerktas pamaloninti kitus. Nors bjaurūs paveikslai turėtų atbaidyti žiūrovus, jie vis tiek vilioja ir teikia žiūrėjimo malonumą. Katastrofos, vaizduotos Warholo paveiksluose, buvo nutolintos nuo žiūrovų, jiems buvo sunku rasti ryšį su vaizduotų katastrofų aukomis. Todėl tie paveikslai žiūrovams tapo patraukliais ir įdomiais. Panašiai Rugsėjo 11-osios vaizdinius analizavo ir Slavojus Žižekas. Realus siaubas buvo paverstas nerealiu; sąmoningai išlaikytas atstumas nuo katastrofos aukų, paliekant įspūdį, kad blogybės vyksta kitoje, o ne mūsų gyvenamoje realybėje. Katastrofos vaizdai buvo vis kartojami medijose, sukeldami žiūrovams šiurpų pasitenkinimą. Tam tikra prasme į dangoraižį besirėžiantis lėktuvas buvo ir meno kūrinys, kurį norėjosi pamatyti dar ir dar. Warholo katastrofų paveikslai, kaip ir daugelis jo kitų darbų, kartojosi. Arba ant atskirų drobių, arba vienas ir tas pats vaizdinys buvo kartojamas vienoje (pvz., White Car Crash 19 Times, 1963). Taip Andy Warhol pasiekė gana įdomų rezultatą: realybė, pavaizduota paveiksle ir daug kartų atkartota, tapo vartojama preke." (Pardon my philosophy, jei ką. Į grandus nepretenduoju.)
Beje, kūrinys Silver Car Crash (Double Disaster), vaizdavęs avarijoje suniokotame sidabriniame automobilyje įstrigusį kūną, 2003-aisiais buvo parduotas už 105 milijonus USD ir pateko į brangiausiai parduotų paveikslų dvidešimtuką:
Tuo tarpu ne taip masiškai plito kitas įrašas, kuris man pasirodė labai taiklus. Juo pasidalinta tebuvo vos 91 kartą:
"I understand why newspapers have published the photos of the dead Syrian boys and I also understand why so many people are sharing these and other photos of drowned people-out of shock and anger-on social media. These are powerful and iconic images which communicate more than text would ever be able to do and who knows, might even lead to policy changes. [beje, tokį efektą nuotraukos pasiekė tik dėl to, jog su savimi drauge nešėsi ir kontekstą; pvz. šiai nuotraukai nieko panašaus pasiekti nebūtų pavykę. - U]
However, I also feel discomfort when I seem them... too often black and brown bodies have been exploited, dehumanised and made into media commodities to inspire sorrow and create white saviour guilt towards the 'other', while we should be having a proper discussion on the meaning of nation states and borders as well as helping asylum seekers make safe passage to Europe.
The Independent shared the photo with this title: 'If these extraordinarily powerful images of a dead Syrian child washed up on a beach don’t change Europe’s attitude to refugees, what will?.'... as if the thousands of people who have already died trying to cross the Mediterranean haven't been enough! There was a huge furore (rightly so) when the personal possessions of the Malasya plane crash victims' were shown on film because their dignity was perceived as being violated. Why not always apply the same principle?"
Tai vat.
Gana dalintis. Gana like'inti (!). Gana aptarinėti. Ypač jei jums bjauri idėja, kad kelioliką kartų šilkografija padauginta toji berniuko nuotrauka būtų pardavinėjama Sotheby's.
Geriau tenkinkitės šia daina ir videoklipu.