Kartais paliūdžiu, jog pasirinkau istorikės specialybę, nes ne ką mažiau man įdomūs yra žmonės bei jų elgsena, kuri, kartais yra siaubingai nelogiška, nepaaiškinama ir man visiškai nesuprantama. Netgi kuomet egzistuoja kažkokie įprasti elgesio modeliai, kai kas sugeba viską daryti ir šnekėti taip, kad tai tampa visiška mistika.
Todėl pati įdomiausia (bent jau šiuo metu) žmonių grupė man yra veganai. Kodėl? Tam yra kelios priežastys. Pirma, aš pati esu veganė, gana ilgą laiką, pradėjau veganauti dar tais laikais, kuomet reikdavo iš Cento parduotuvės pirkti vienintelius veganiškus pakaitalus - sausus sojos kepsnelius, sojos grietinėlės miltelius bei sojos pieno miltelius (kurie buvo vegetariški, bet ne veganiški). O dabar gali gauti ko tik įsinorėjęs, net veganiškai valgyti restoranuose, gerti kavinėse kavą su sojos pienu, valgyti veganiškas spurgas, bet vis tiek visi virkauja - kaip visko trūksta, kaip viskas blogai ir kaip reikia viską be išimčių remti bile tik veganiška.
Tai va, o aš taip nemanau. Todėl turiu dar vieną "nuotykį", panašų į libaniečių restoraną su prastais falafeliais (kai parašiau, kad falafeliai nekokie, tai užsitraukiau pyktį ir daug komentarų internetuose). Iš esmės pamoka tokia: jei jau einate valgyti į miestą, tai visas jūsų valgomas maistas privalo būti skanus. Jei jis jums neskanus, tuomet jūs nieko nesuprantate. Arba jei ir suprantate ir iš tiesų neskanus, tuomet nutylėkite, kad maistas neskanus vardan kokio nors švento tikslo, nes kitaip nuvarysite tą maitinimo įstaigą į bankrotą (taip, būtent JŪS nuvarysite į bankrotą, o ne neskanus maistas). Čia labai panašu į pasaką apie naujus karaliaus drabužius - visi gyrė stebuklingą karaliaus apdarą, kurio tik kvailiai negalėjo matyti, tačiau tik vienas vaikas išdrįso pasakyti, kad karalius nuogas.
Tai vat lygiai taip pat ir aš esu tas vaikas (beje, šiandien mane išvadino "radikalia" ir "kritiška", nes kaip žinia, tai yra labai labai blogos savybės - taip ir rašė, kad jos "nepavyzdinės"), katras jei jau kažką mato, galvoja, tai tą ir sako, nesvarbu, jei visi vaidina esant priešingai.
Antroji istorija apie maistą ir recenzavimą - arba kaip dar sykį užsitraukiau pyktį, šį kartą - dvigubą, nes išdrįsau sudirbti veganišką restoraną (na, labiau valgyklą). Užėjau papietauti, pietūs nepatiko (buvo visiškai visiškai be skonio, o produktai nemaloniai dvelkė pigumu - soriuką, aš iš konteinerių skaniau ir įvairiau pavalgau), ir parašiau, jog maistas buvo prastas, nes neturėjo skonio ir atrodė pigiai.
Pasirodo, nieko aš nesuprantu ir šiaip nemoku elgtis ir gyventi.
Matote, jei nueinate pavalgyti ir maistas jums nepatinka, tai to jokiu būdu negalima rašyti ir skelbti viešai, geriau pasakyti savininkams/padavėjai/virėjams privačiai, nes kitaip sužlugdysite verslą [FIY, per dienos pietus kokius 5-7 staliukus turinti valgykla stovėjo tuščia - tik dar nebuvau nei ten valgius, nei recenzijos blogos parašiusi, bet žmonės vis tiek nesibūriavo, hm, įdomu kodėl? Tuo tarpu kokioj Šv. Vietoj ne visada per pietus kur prisėsti rasi, o jei ateisi vėliau - gali ir maistas būt pasibaigęs]. Visos recenzijos apie maistą turi būti geros - visai kaip "Kauno žiniose", kurių praktikančių (?) recenzijas labai taikliai apibūdino vienoje feisbuko grupėje va taip:
Straipsnis parašytas profesionaliai, labai tiktų į Lietuvos TSRS maisto pramonės sektoriaus 50-mečiui paminėti išleistą viešojo maitinimo įstaigų katalogą. Galima būtų sufotkinti interjerą juodai baltomis grainy nuotraukomis ir straipsnio autorės sakinius dėti kaip anotacijas.
Sunku man suprasti, kodėl recenzijos turi būti tik geros. Norima likti "draugiškais, tolerantiškais, empatiškais" bei nežlugdyti verslų? Norima "neužsirauti" ant savininkų ir jų draugelių, kad neuždaužytų su beisbolkėm? Po pastarosios blogos recenzijos gavau klausimą - "koks recenzijos tikslas" - nes, pasirodo, jos visos turi turėti kažkokią misiją ir aukštesnį tikslą, nei tik pasidalinti įspūdžiais bei atsiliepimais apie ragautą maistą. Taip, "šalutinį" poveikį recenzijos turėti gali, bet tai yra viso labo tik šalutinis poveikis; kažkaip ir iki interneto bei recenzijų bumo vienos maitinimo įstaigos veikė sėkmingai, kitos ne. Taigi, tie, kurie yra įsitikinę, jog nuo recenzijų priklauso viskas, pasitikrinkite galvas. Rimtai. Spėju, jog smegenų rievės bus gerokai išsitiesinusios.
Na, o toliau - apie trolių fabriką, užpuolusį mane po to, kai drįsau būti akiplėša ir pareikšti, kad maistas neskanus.
Visų pirma, neslėpiu to, jog esu kiek mizantropė (kartais ir labai mizantropė), bet tuo pernelyg ir nesididžiuoju. Lygiai taip pat nesijaučiu labai gerai kai suprantu, jog esu "protingiausia kambaryje". Bet šį kartą dėl to jaučiuosi tik geriau. Kuomet pamokslininkai aiškina apie mano egzistavimo žalą dėl mano demonstruojamo radikalumo (t.y. reikšti nuomonę nevyniojant jos į vatą) ir kritiškumo (t.y. turėti apie dalykus ne vien tik teigiamą nuomonę), jaučiuosi gerai, netgi labai gerai ir nelieka jokių abejonių dėl to, jog pasirinkau tinkamą veiklos kryptį ir darbus universitete, kur inovatyvumas bei kritiškumas yra pagirtinos savybės.
Antra dalis, smagu žiūrėti į priešininkus ir į tai, jog pagrindiniai jų argumentai pažeidžia argumentacijos logikos taisykles (turbūt pusė iš išvardintų čia: https://yourlogicalfallacyis.com/). Vadinasi, vis dar esu mąstanti ir logiška būtybė ir dėl to neturi kilti jokių abejonių.
Trečia, nagi visuomet yra "hidden plot" - jau buvau kartą užpulta dėl to, kad parašiau apie "karą" tarp dviejų GT organizacijų. Taigi pasirodo, jog sukritikuota valgykla yra itin pamėgta tos pačios, kuri mane puolė ir praeitą kartą, organizacijos narių, o jų šefė yra... tos organizacijos vadovė :D Nagi tikrai už to neslypi jokie "užgauti ego".
Tai vat, pabambėjau truputį ir čia.
O moralas toks: jei nori gyventi lengvai, ramiai ir būti visų draugas, yra paprasta - neturėk jokios nuomonės arba jos nereikšk viešai. Tačiau tokių tikslų neturiu, todėl ir toliau būsiu "labai didelis negatyvas veganų visuomenėje", šnekėsiu ir rašysiu apie dalykus, kurie man nepatinka. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, aš turiu teisę nemėgti jūsų išgirto bet neskanaus maisto. O jūs turite teisę nemėgti manęs. Turite teisę ir pilstytis smėliu dėžėje, bet aš turiu teisę iki tokio lygmens vaikų žaidimų nenusileisti ir likti kritiška bei racionalia.
Taip pat vakar paklausiau L. - kaip gi elgtis su tais užpuolusiais troliais? O jis pagal savo sekamus youtube geimerių kanalus pasiūlė tobulą sprendimą - "feed'em a back of dicks". Tai štaigi - dovana ir jums, heiteriai :*
