taip mes dabar gyvenam, jė
Šių metų dar tik pusantro mėnesio prabėgo, bet nieks nestovi vietoj.
Mano katės anūkas užaugo į žavų jaunuolį:
O pati senelė dienų dienas apsimetinėdavo pūkuotu blynu:
Kasdien 23h vakaro po langais renkasi kiemo chebra, o aš sėdžiu ant palangės ir mėtau į visas puses širdis.
Tada grįžo mano apnykę kulinariniai įkvėpimai bei gabumai.
Su sąlyga, kad buvo tofu, atsirado pyragas su braškiniu tofu kremu
ir blyneliai su kremu ir avietėm.
Dar dariau veganišką besilydantį sūrį. Gavosi neypatingas, bet savo funkciją atliko:
Palubėj pradėjo veistis juodas ir mėlynas draugelis pelėsis, sienos vis dar drėgsta, bet tyyngiu vėl ir vėl kraustinėtis, todėl paslapčia vakarais svajonu apie naują būstą su didele virtuve, kur ne tik keliese patogu gamintis maistą, bet ir visus draugus susikviest dalintis skanumynais.
Dar siunčiau anketą ir gavau patį neaiškiausią atsakymą, bet jau doroju velnišką 13-tą straipsnio puslapį ir morališkai ruošiuosi teikouverint Šiaulę.
Įdomus pastebėjimas: su sąlyga, kad tos kelios paskaitos vyksta popietėm iki vakaro, prabundu apie 10 val, atsikeliu apie 11.30. Grįžusi pamiegu iki 19.30, ir užsidirbu iki 01:30. Matyt, senstu?
Tai taip ir slenka mano jaunos dienos.