Ugne

Ėkh, įdomus tas gyvenimas be interneto :) keliskart per savaitę pačekint e-meilą telefonu ir šiaip nežinot, kas kur dedasi pasauly (t.y. nežinot nieko, ko nereikia), pasirodo, yra nuostabu. Jei ne tą vakarą įjungtas svečiuose skaipas, nežinia, kiek dar ilgai nebūtau žinojus apie "Antino likimą". Nežinau, kas dar durno vyksta unt mūsų svieto, bet tuo pačiu neužsikraunu bereikalingom mintim, parkėm ir blaah. Kaip kažkada sakiau, būtų įdomus eksperimentas be jokių medijų pagyvent, o dabar taip gavosi natūraliai. JĖGA.

Kalbant apie laiką, tai kažkaip jo nėra. Gal ir gerai, gal ir ne. Atsirado darbas, ne per maloniausias, ne arti, bet vis už ko kabintis. Mokslai, šmokslai, referatai, kraustynės, ze nių laif, tsakant. Kol kas atrodo labai gerai gražiai pozityviai ir yes future. Grįžęs bendruomenės pojūtis, oujė.

Ir dar kartą vat teko įsitikinti, kad turiu SAVO laiką. Laikas priklauso man, pasaulis priklauso man, viskas priklauso nuo manęs. Gal čia gali egocentristiškai nuskambėt, bet nee, greičiau, išmokau belenkaip mylėt ir mėgautis gyvenimu. Kaip ten sakė anam filme - no excuses, no apologies, no regrets. PENKTADIENIS, mano diena. Praeitas vėl save patvirtino. Šiaip, jaučiuosi tokia biškę surimtėjus ir išpindėjus kai kuriais atžvilgiais, nes byčkė prie tilto atrodo atstumiančiai. Ale prisijungus ir keliams nuvedus netradiciškai - į Alaus namus, ten laukė ooojoojooooooj kokie šokiai, šokiai šokiai, šokti, suktis, ąą. Vieni priklausomi nuo alkoholio, kiti nuo narkotikų, o aš, matyt, nuo šokių, nors ir nelaikau savęs labai gera šokėja. Bet aaai : ) Užtad sutariau atnaujint pamokas ir pasidariau kambary veidrodinę sieną, kad praktikuotis tomis retomis laisvomis valandėlėmis.

Pavasaris toliau žaidžia su mano protu ir savijauta, žaidimo kontrolę šiaip taip pradedu perimti į savo rankas. Gyvenimą taip, o sapnai vis dar nustebina, ir tegul sau - kai nieko įdomaus realiam gyvenime, tai įdomiau persikelt į sapninį, ūhū.

O vat ryt vėl penktadienis, berods, traukiu į Kauną, reivas, Hujnarres, kurie, kaip visad, sakė - "Nebegrosim". Ir vat tai tau. Nugi nuostabu. Dar nežinau, kaip ten keliausiu, tai jei turit kas laisvą vietą iš Vilniaus, duokit žinią, mielai pasinaudotau. Na, arba galim sukeliaut, susistopuot.

Padrikai - plėvesuojančiai - pakylėtai - vat tai tiek.

Gegužės 1-ąją, šeštadienį, mūsiška nepriklausoma fiesta!
Nuo kažkur 15val J. Ivanauskaitės skvere (Aguonų g.)
MAINŲ TURGAUS ir MUZIKOS šaršalas.
Gros NAUGHTY EXCRETA, greičiausiai ir AVARINIS ĮĖJIMAS, gal dar kokių mianinykų muzikantų improvizantų - rašykit, jei norit jungtis!
o šiaip pasireikšti ir pajamminti labai kviečiami visi :)
Jei bus nuotaikos, turėtų atsirast pyragų ar dar kokių skanumynų.
Daugiau - TBA.
Plakac, jei norit pakabinėt - ČIA.

Ateikit, mau!

Vat kažkaip pastaruoju metu jaučiuosi itin gerai, palyginti su praėjusiu pusmečiu, einu iškelta galva ir džiaugiuosi smulkmenom, kurių labai daug pastebiu. Ir šiaip. Jėgulė.
Po vakarykščio priešmeginio su kaimynu užsigliūčinau ir pradėjau tikėt vaiduokliais, vampyrais ir gremlinais aplink mane. O šiandien pakeliui darban trūle žiūriu pro langą ir matau - Savanorių pr. link Panerių bėga arklys. Jei būtų baltas, tai nu joo, bet rudas. Kiti irgi spoksojo, reiškias, viskas ore. Bet gliukas.
Darbas lieka darbu; vaikas išmoko vaikščioti, taria pirmuosius žodžius, tėvai ne itin patenkinti, kad ne prie jų išmoko. Bet blę, kam turėt vaikų, jei neturi laiko?..
Po to iškeičiau ispanų paskaitą galerijoje į biblioteką, iš ten keliaujant trūlu, įlipo du alkašėliai, vienas be dantų, bet su gitara; traukė visokias dainuškas. Paskui įlipo dar trys. Visas bomžų vakarėlis.
Dabar sėdžiu ir galvoju, ar eit į Labdarių benefitą. Gera viečikė, gaila, kad išsikelia. Prarasiu maitintojus su savo debilišku dienos režimu.
O dar šiandien ir Couchsurfingo meetas. Pogobare. Irgi galvoju, ar eit. Trečiadienis ne mano diena.
Praeitas penktadienis kaip visad zebakūl, Gedimino 27 yra bybė, nejauku, nefaina, beprasmiška. Užtai šokiai, kad ir tas pats playlistas, buvo dar geresni. Pėčka šoko ant stalo, turbūt to nepamena; juokiaus, kai nuvijo apsauginis. Bet tam respektas, kad leido baigtis gabalui.
Ir dar [ot] vis džiaugiuos, kad yra kolega, kai vadinamės viens kitą broliu ir sese, ir šiaip viskas gražiai puikiai atvirai - kad su visais taip būtų...