Kušetės karta
...kai prieš kokius 7 metus pradėjau dirbti korepetitore, į mane kreipdavosi žmonės su įvairiomis bėdomis, susijusiomis su mokslu: berniukas, mokyklą lankęs Vokietijoje ir vis dar rašęs visus lietuviškus daiktavardžius didžiąja raide, jauna moteris, mokykloje nesimokius anglų kalbos, kurios jai reikėjo darbovietėje, draugas, du kartus neišlaikęs lietuvių kalbos egzamino ir t.t.
Tačiau ką pastebiu iš savo šiandieninių mokinių, priežastys, dėl kurių jie kreipiasi į mane pagalbos, pasikeitė. Ir jos veikiau yra ne priežastys, o pasekmės to, dėl ko jiems iš tiesų reikia padėti: tingi giminaitė, besitikinti, kad kalbos žinios sukris į galvą savaime, galbūt man pamojus burtų... knygele?; berniukas, į pamoką atlydėtas mamos, kuri atsakinėjo visus klausimus apie mokymąsi, kuriuos uždavinėjau ne jai, o jos sūnui; mergaitė, kuri nepaisant ilgo ir kruopštaus mano darbo, vis tiek nepradeda žymiai geriau mokytis (tingumas? arba tiesiog negabumas tam dalykui ir tiek - prisimenu save ir savo santykį su funkcijomis ar optine fizika - kad ir kaip knygą bevartyčiau, vis tiek daugiau špygutės neįžiūrėdavau), ir apie kurios pamokų nutraukimą mama informuoja, mano galva, labai nekorektišku ir negražiu savo pačios dukros atžvilgiu (vis dar galvoju, ką į tokį daiktą atsakyti).
Taigi, vietoj savo ramaus mokytojos darbo, vis dažniau turiu prisiimti psichologės vaidmenį, o mokymosi problemas spręsti iš būtent tos, sau nelabai artimos psichologinės pusės.
Nežinau, kodėl taip viskas pasikeitė. Gal dėl to, kad kiek pastebiu, visokie internetiniai šūdportaliai vaikus beveik visada pateikia kaip kvailas, nemąstančias, savo nuomonės neturinčias ir apsispręsti nesugebančias, besąlygiškai paklusnias autoritetui būtybes? Ar čia tos masinės aukštojo mokslo psichozės, kada po mokyklos privaloma įstoti į universitetą, o profesinės mokyklos užtraukia gėdą, ilgalaikė pasekmė?..
Nepatinka.