mesečina meeeseeečiiiinaaaa
dar ne pilnatis, na, beveik, o man jau vaziuoja.
per sias savaites, dar pries iskeliaunant, patyriau labai daug visko. dabar sedziu, nesimiega, permastineju, perprisimineju...
prisimenu, kodel megstu neuzsibut vienoj vietoj su vienais zmonem, o prabegt kaip seselis.
sesios (?) savaites, trys pazintys, kurios ikrenta labai giliai ir jas visada nesiojiesi su savimi.
taip, prabegom, prabegom yra geriau-lengviau, negul n kartu apkabint, regis, ka tik atrasta sielos drauga, ir sakyt, jog susitiksim kada nors kur nors. ir sedziu viena belgrade, nejauciu veik nieko, kazkokia padziuvus dveslena, ar pan. net nelabai suprantu, kas kaip.
prabegom, prabegom. ir jau ilgokas laikas cia ir aplinkui. ferma, miestas, tada miskas... niekoneveikimo dienos, vakarai su nuostabiais zmonemis stebint zvaigzdziu lietaus pika - net pritrukdavo noru po kiekvienos krentancios... du is triju zmoniu radau ten, berenkant grybus, bevalgant ziogus ir skruzdeliu kiausinius. ir taip pat gulint prie lauzo stebint zvaigzdes.
miskas, tada kaimas, muzika, triuksmas, gal per daug makaliuso. muzika grazi, bet nacionalistine minia, shitkorine staciatikybe (rakija su kryzium viduj butelio ir marija etiketeje), pusnuoges trylikametes su nupirdusiais diedais, vakarelis, kur free for girls and guys must pay. solidarizavausi ir trynemes gatvemis. dar daugiau girtu diedu, niekas nesupranta, kad galima valgyti ne tik mesa, jau nekalbant apie be mesos. girti diedai, girti bjaurus istvirke diedai, jie sukasi aplinkui, be jokiu normu tik ir taikosi ciuptelt kur auksciau ir zemiau, vercia jaustis silpnai, nors blin, sunku mane iki tiek nustumpt. fake boyfriendai tempia is gaslios minios, bjaurius ispudzius nuplaunam nuteikouverindami visa dancehola dviese ir taskomes pagal srbska pop dance muzika. veik rusiskas popsas, tik kad tekstai serbiski.
gyvuliukai, viso labo, visi mes tik gyvuliukai, kurie glaudziasi viens prie kito ieskodami vienokios ar kitokios silumos.
as ir metafiziniu rysiu broliai ant stataus kalno slaito, isispyre zemen, rasoton zolen, bandom nenukrist zemyn. saukiam tolimoj linguojancius praeivius. du girti serbai apsivemia pakeliui ir pasiduoda. izraelietis pasiekia virsu. galiausiai septyniolika zmoniu ant stardantinio dydzio paklodes stengiasi susildyti vienas kita ir, kas be ko, nenukrist zemyn. kazkas labai simbolistinio ir gilaus. bent taip jauciausi. magiskas rysys tarpum ranku ir aplinkui. dalis iseina pasitikti saules, ironiska, si nepateka. apleidziam slaita, einam i miesta, ir tada group hug, stovim, regis, devyniese, apsikabine, praeiviai fotografuoja.
vienas metafizinio rysio draugas iskeliauna.
kita naktis, ir vel ta pati paklode, gerokai maziau zmoniu, gerokai salciau. spieciames kaip bezdzioneles karstose versmese, kapstom ir masazuojam vieni kitu pavargusias galveles.
ir paskui po viso to atsisveikinejam, o taip, tradicinis, susitiksim kazkur kazkada, o liudna, nes noretusi buti visur ir visada.
dabar belgradas. gana tuscias ir nykus, na, gal labiau saltas.
nesimiega.
sedziu, prisimineju ir galvoju, ar geriau stengtis isvengti tokiu metafiziniu rysiu pazinciu visur prabegant seseliu, kad paskui nereiketu pasiilgti ir versti kitus pasiilgti manes, ar dziaugtis visais tais retais sutiktaisiais, tuo nepaaiskinamai artimu rysiu, ir vertinti kiekviena is tu 5-6 zmogeliu, kaip savojo gyvenimelio stebukla.
gal laikas parodys.
dabar pabusiu tusciai ir padvesusiai, su viltele, jog pazadai neliks vien pazadais.
ir kad norai, kuriuos primeciau zvaigzdem, issipildys.
ir kad mano amzinas begti-ar-likti klausimas uzsimirs, ar atsakys save pats, bei leis ramiai miegot sia nakti...