Ugne

Klausimai apie tai, ką reikėtų bausti, arba ar reikėtų bausti klientus, dažniausiai keliami diskutuojant apie prostituciją. Bet gan panašų klausimą apie atsakomybę galime iškelti ir kitoje visiškai nesusijusioje srityje.

Taip, vėl rašysiu apie veganus ir gyvūnų teisių gynėjus (beje, dabar tai tapo net madinga, kaip ir labai labai prasti Šilansko lygio bajeriūkščiai).

Prieš kurį laiką mačiau piešinių seriją apie "sukeitimą vietomis", kurių albumo viršeliu tapo nuotrauka apie Rhino poaching (emm... kaip tas gražiai verčiama į lietuvių kalbą?..). Na, kol kiti džiaugėsi ir dalinosi tais piešinėliais, man jie nepatiko. Ypač tas, kurį pamatai patį pirmąjį:

Praėjo kiek laiko, ir per šią savaitę vėl kelis kartus internetuose jis man iššoko. Vis dar yra, kam jis patinka. Bet patikti neturėtų ir štai dėl ko.

Ką gi mes matome paveikslėlyje? Ogi kaip raganosis nupjauna nosį afrikiečiui.

Ėė, bet kažkas čia ne taip. Štai kas.

Nors raganosiai skerdžiami Afrikoje, tačiau pagrindinė nelegali raganosio ragų rinka (kaip ir dramblio kaulo) yra Azijos valstybės. Ir pagrindiniai jų pirkėjai - turtingieji. Todėl jei jau taip norisi kažką sukeisti vietomis ir nupjauti piktadariams nosį, paveiksliuke turėtų būti pavaizduotas koks turtingas kinas ar vietnamietis, o ne apdriskusias kelnes dėvintis poacheris. Kadangi už tai, kaip ši problema (taip, rhino poaching yra, imho, didelė problema) pavaizduota dabar, galėčiau tiek paveikslėlio autorę, tiek jo like'intojus apkaltinti labai negražiais dalykais. Ir pelnytai.

Vakar vėlų vakarą su L. šnekėjom apie mano mėgstamiausias Europos pilis, defenestraciją ir miestus, kurie man patinka ir kuriuose norėčiau gyventi. Todėl prisiminusi, kaip man patinka defenestracija, sugalvojau, jog reikia sudaryti ir sąrašą dalykų, kurie man patinka. Tad be ilgų įžangų, here it goes:

1. Katės
2. Paukščiai
3. Plokščiasnukiai šunys
4. Auginti augalus iš sėklų
5. Pomidorai (ne visi)
6. Egzotiniai vaisiai
7. Šiltas klimatas
8. Kai vasarą būna +27
9. Kai jūros/ežero temperatūra būna +23
10. Žalia arbata
11. Club mate
12. Visokie skanūs mažų daryklų alūs
13. Čipsai
14. Dūmo skonis ir kvapas
15. Rūkyta paprika
16. Jazminai
17. Kauno modernizmas
18. Bauhaus (ne gotų grupė, žinoma)
19. Tatuiruotės
20. Senų knygų kvapas
21. Keliauti
22. Humusas ir falafeliai
23. Visokios užtepėlės
24. Kosmosas
25. Senas džiazas
26. Against me!
27. Dead Kennedys
28. Amanda Palmer
29. Niujorkas
30. Krowarzywa veganiški burgeriai
31. Senos revoliucinės dainos
32. Cosmopolitan kokteiliai
33. Margarita kokteiliai
34. Žiūrėti filmus, kurių veiksmas vyksta kosmose 3D kine
35. Žiūrėti man patinkančius filmus/serialus namuose
36. Šerlokas Holmsas (t.y. viskas - knygos, filmai, serialai, kompiuteriniai žaidimai)
37. Keistos ligos ir keistos traumos
38. Metro
39. Vaikščioti
40. Meistrauti
41. Trešnės
42. Fotografuoti kates
43. Fotografuoti paukščius
44. Chaikos vegan keksiukai
45. Ilgai miegoti
46. Tyla
47. Švara
48. Visokių daiktų sisteminimas ir sudėliojimas pagal geriausią sistemą
49. Kai sninga dideliais dribsniais
50. Funikulieriai
51. Defenestracija
52. Sąrašai

Po to galvojom apie miestus, kur galėtumėme gyventi, nes kuomet abu bandome dirbti universitete, perspektyvos labai labai blogos. Karts nuo karto apie tą pagalvojam - labiausiai persikraustymui tiktų šalys, kuriose kalbama angliškai, nes angliškai mokam abu. Bet kitų kalbų abu vienodu lygiu nemokam, todėl vienas būtų nuskriaustas, jei tektų mokytis daugiau nei kitam. Na, bet nesvarbu, nes dar niekas niekur nevažiuoja. Užtai bandžiau išvardinti miestus, kurie man patiko ir kuriuose visai būtų galima gyventi. Tai yra:

1. Niujorkas
2. Miunchenas
3. Stokholmas

Po to seka miestai, kurie būtų visai neblogi, tačiau turi kokią nors vieną ar dvi bėdas:

4. Varšuva (bet bijau kalbėti lenkiškai)
5. Berlynas (per daug hipsterių)
6. Montrealis (turbūt žiemą būna per šalta)

Po to seka miestai, kuriuose gyventi gal ir būtų neblogai, tačiau man nepatiktų:

7. Amsterdamas (perpildytas miesto centras)
8. Oslas (brangu ir žiemą šalta)
9. Paryžius (labai daug šuns kakų, visi labai daug rūko ir mažai kas kalba angliškai, o prancūziškai aš nemoku)

Ir tada seka miestai, kurie neturi didelių trūkumų, bet ten gyventi nenorėčiau:

10. Praha
11. Madridas
12. Viena

O tada miestai, kuriuose gyventi man būtų labai smagu, tačiau veikiausiai sunku, todėl ten važiuoti būtų neverta:

13. Insbrukas
14. Sarajevas

Dar žinau, kad niekada nenorėčiau gyventi Rusijoje, Baltarusijoje ar Izraelyje.

Ir dar matyt yra daug daug kitų miestų, kurie man patiktų, bet juose nesu buvusi, todėl negaliu įvertinti.

...kuomet n-tą dieną nepakeliamus nugaros skausmus lydi nemiga, atodrėkis atneša papildomą skausmo dozę ir į kojas, todėl tiek iš veido, tiek iš eisenos atrodai blogiau už zombį, tai tokio "komplekto" niekas nepapildys puikiau nei į miesto autobusą įlaipinta moksleivių ekskursija.

Sėdėjau su ausinėm, kurios menkai gelbėjo ir (nebe)tyliai keikiausi. Galvodama apie tai, kaip nekenčiu to spiegiančio būrio, sumąsčiau padaryti sąrašą apie tai, kokių žmonių aš dar negaliu pakęsti.

Here it goes.

1. Žmonės, kurie vėluoja į susitikimus.
2. Žmonės, kurie vėluoja atlikti darbus.
3. Žmonės, kurie viską daro paskutinę minutę (ir dėl to paskutinę naktį ar paryčiais turiu dirbti ir aš).
4. Žmonės, kurie nesilaiko susitarimo.
5. Žmonės, kurie keičia planus paskutinę minutę.
6. Žmonės, kurie dalinasi internete motyvacinėmis citatomis.
7. Žmonės, kurie dalinasi internete Rusijos propagandiniu š.
8. Žmonės, kurie skaito, mėgsta ir dalinasi ezoteriniu š.
9. Žmonės, kurie mėto idiotiškus juokelius.
10. Žmonės, kurie nesupranta, kodėl nesijuokiu iš jų idiotiškų juokelių.
11. (Neo)hipiai.
12. Krišnaitai.
13. Kuoktelėję katalikai.
14. Coucheriai.
15. Mansplaineriai.
16. Žmonės, kurie galvoja/sako, jog aš kažko nesuprantu/negaliu (pa)daryti, nes neturiu pipmpalo.
17. Žmonės, kurie aiškina apie "gyvenimą susimetus".
18. Žmonės, kurie aiškina, kad/kada man reiktų reprodukuotis.
19. Žmonės, kurie aiškina, kaip turėčiau koreguoti savo išvaizdą/kūną.
20. Žmonės, kurie reikalus derina su mano partneriu, nes galvoja, jog neturėdama pimpalo, apie reikalus nieko nesuprantu.
21. Žmonės, kurie yra įsitikinę, kad privalau su jais kalbėtis, nes jie to nori (mano norai nesvarbūs, kaip gi kitaip).
22. Žmonės, kurie yra pasipiktinę, jog drįstu su jais kalbėti nemandagiai (čia tie patys kaip Nr. 21).
23. Žmonės, kurie klausia, kodėl esu pikta.
24. Žmonės, kurie sako, kad man negražu keiktis, nes neturiu pimpalo.
25. Žmonės, kurie įkyriai siūlo savo pagalbą, kurios man visai nereikia, bet jie įsitikinę, kad be pimpalo aš nieko nesugebėsiu padaryti pati.
26. Žmonės, kurie švilpia praeivėms.
27. Žmonės, kurie garsiai komentuoja praeives.
28. Žmonės, kurie tyliai tarpusavy komentuoja praeives.
29. Žmonės, kurie kitus žmones vertina pagal "pisamumo lygį".
30. Žmonės, kurie pasiima gyvūnų, bet po to jais nesirūpina.
31. Žmonės, kurie šikina savo šunes ir nesusirenka kakų.
32. Žmonės, kurie neužsiima su savo šunimis, todėl jie blogai elgiasi.
33. Žmonės, kurie atiduoda užmigdyti savo šunes/kates, nes jie blogai elgiasi (tie patys kaip 32)
34. Žmonės, kurie atiduoda užmigdyti savo sveikus šunes/kates.
35. Žmonės, kurie atiduoda savo šunes/kates, nes emigruoja.
36. Žmonės, kurie atiduoda savo šunes/kates, nes pasidaugino.
37. Žmonės, kurie atiduoda savo šunes/kates, nes "prasidėjo alergija".
38. Žmonės, kurie padovanoja šunes/kates savo vaikams, kad jie mokytųsi atsakomybės, o po to tuos šunes/kates atiduoda į prieglaudas.
39. Žmonės, kurie perka šunes/kates "pigiau be dokumentų" iš daugintojų.
40. Šunų/kačių daugintojai.
41. Veganazi.
42. Šmaikštašikniai visavalgiai, mėtantys idiotiškus juokelius apie vegetarus/veganus.
43. Žmonės, kurie man skambina telefonu.
44. Žmonės, kurie vis dar skambina (ir ne kartą), kai atmetu, nes negaliu kalbėti.
45. Žmonės, kurie garsiai šneka telefonu autobuse/troleibuse/traukinyje.
46. Žmonės, kurie garsiai kalba(si) autobuse/troleibuse/traukinyje.
47. Žmonės, kurie garsiai kalba(si) viešoje vietoje.
48. Žmonės, kurie garsiai aptarinėja savo sveikatos problemas (pvz. kakų spalvą) viešoje vietoje.
49. Žmonės, kurie grūdasi į autobusą/troleibusą pro vidurines/galines duris.
50. Žmonės, kurie išlipa pro priekines duris.
51. Žmonės, kurie į autobusą/troleibusą įlipa pirmieji, neturi bilieto, jį perka iš vairuotojo ir užkemša kelią įlipti kitiems keleiviams.
52. Žmonės, kurie autobuse turi būtinai atsisėsti šalia manęs ant sėdynės, ant kurios laikau sunkų ir teplų ryšulį, nors yra pilna kitų laisvų vietų.
53. Žmonės, kurie prašo užleisti sėdimą vietą, ant kurios sėdžiu aš, nors yra pilna kitų laisvų vietų.
54. Žmonės, kurie daro prielaidą, jog dėl savo amžiaus man yra lengviau važiuoti stovint.
55. Žmonės, kurie garsiai replikuoja, jog dėl savo amžiaus turėčiau važiuoti stovint.
56. Žmonės, kurie daro prielaidą, jog dėl savo amžiaus galiu judėti labai greitai.
57. Žmonės, kurie vairuoja automobilius ir nesulėtina prieš perėjas, nes galvoja, jog per perėjas turėčiau... bėgti?
58. Žmonės, kurie nepraleidžia einančių per perėją.
59. Žmonės, kurie suka į dešinę ir važiuoja ant per perėją einančių pėsčiųjų.
60. Žmonės, kurie važiuoja dideliu greičiu per balas ir taško einančius šaligatviu.
61. Žmonės, kurie eina dviračių taku.
62. Dviratininkai, kurie važiuoja šaligatviu.
63. Dviratininkai, kurie greitai ir nesaugiai važiuoja šaligatviu.
64. Žmonės, kurie vairuoja dideles mašinas ir galvoja, jog jiems galioja kitokios taisyklės nei kitiems.
65. Žmonės, kurie statosi dideles ir/ar brangias mašinas ant dviračių tako su avarinėmis šviesomis.
66. Žmonės, kurie statosi mašinas ant pievų.
67. Žmonės, kurie šaudo fejerverkus ir palieka jų dėžes.
68. Žmonės, kurie šaudo "bambioškes".
69. Žmonės, kurie šiukšlina gamtoje/mieste.
70. Žmonės, kurie naudoja daug plastikinių maišelių.
71. Žmonės, kurie nerūšiuoja atliekų.
72. Žmonės, kurie valgo dvokiantį maistą (pvz. beliašus).
73. Žmonės, kurie valgo dvokiantį maistą uždarose tam neskirtose patalpose (pvz. tarpmiestiniuose autobusuose).
74. Žmonės, kurie dvokia kvepalais.
75. Žmonės, kurie karštą vasaros dieną rengiasi berankoviais marškiniais, važiuoja viešuoju transportu ir laikosi už viršuje įtaisytų turėklų, o mano galva atsiduria jų dvokiančių pažąsčių lygyje.
76. Žmonės, kurie važiuodami autobusu stovi labai arti sėdinčios manęs, o jų tarpkojai yra mano galvos lygyje.
77. Žmonės, kurie važiuodami viešuoju transportu išverčia savo tarpkojį per kelias sėdynes.
78. Žmonės, kurie važiuodami viešuoju transportu išverčia savo tarpkojį sėdėdami greta manęs.
79. Žmonės, kurie važiuodami viešuoju transportu susikelia kojas ant sėdynės.
80. Žmonės, kurie leidžia savo vaikams stovėti ant viešojo transporto sėdynių.
81. Žmonės, kurie spardo prieky savęs esančią sėdynę.
82. Žmonės, kurie atsilenkia savo sėdynę, neįspėję už savęs sėdinčiojo.
83. Žmonės, kurie leidžia savo vaikams spygauti viešajame transporte/lėktuve.
84. Žmonės, kurie leidžia savo vaikams spygauti viešoje vietoje (ne vaikų žaidimų aikštelėje).
85. Žmonės, kurie vedasi savo vaikus į barus.
86. Žmonės, kurie vedasi savo vaikus į restoranus, jų ten neprižiūri ir leidžia lakstyti bei spygauti.
87. Žmonės, kurie naudoja smurtines bausmes "auklėjant" savo vaikus.
88. Žmonės, kurie naudoja smurtines bausmes "auklėjant" savo vaikus viešoje vietoje.
89. Žmonės, kurie galvoja, jog yra OK čiupinėti ne savo vaikus viešoje vietoje (dažniausiai bobulytės).
90. Vaikai, kurie spygauja viešose vietose.
91. Vaikai, kurie spygauja viešajame transporte, traukinyje ar lėktuve.
92. Vaikai, kurie laksto viešose ne tik vaikams skirtose vietose.
93. Vaikai, kurie laksto viešajame transporte, traukinyje ar lėktuve.
94. Vaikai, kuriems tėvai leidžia traukinyje iš aparato nusipirkti kavos.
95. Tėvai, kurie leidžia vaikams traukinyje iš aparato nusipirkti kavos.
96. Daug spygaujančių vaikų vienoje vietoje.
97. Daug spygaujančių paauglių vienoje vietoje.
98. Paaugliai ir paauglės viešajame transporte.
99. Paaugliai ir paauglės viešajame transporte garsiai leidžiantys muziką.
100. Paaugliai ir paauglės viešajame transporte ėdantys sėmkes.
101. Žmonės, kurie eina į parduotuves matuotis drabužių su daug makiažo ir jį palieka ant drabužių.
102. Žmonės, kurie apsisioja klozeto dangčius.
103. Žmonės, kurie nenuvalo klozeto dangčių.
104. Žmonės, kurie neuždengia klozeto dangčių.
105. Žmonės, kurie palieka savo "kakučių vaiduoklius" klozete.
106. Žmonės, kurie masiškai apstoja viešuosiuose tualetuose esančius veidrodžius ir per kuriuos neįmanoma nusiplauti rankų.
107. Žmonės, kurie kalbasi telefonu tualeto kabinoje.
108. Žmonės, kurie eina zigzagais, nors yra blaivūs.
109. Žmonės, kurie eidami priešais mane, staiga sustoja.
110. Žmonės, kurie išsidirbinėja ir lipa eskalatoriumi, važiuojančiu priešinga kryptimi.
111. Žmonės, kurie stovi eskalatoriaus kairėje pusėje.
112. Žmonės, kurie skambina į buto duris ir bando įsiūlyti savo religiją.
113. Žmonės, kurie užkalbina mieste ir bando įsiūlyti savo religiją.
114. Žmonės, kurie duoda valgyti ir bando įsiūlyti savo religiją.
115. Žmonės, kurie mano, jog šnekantis galima liesti kitą žmogų.
116. Žmonės, kurie mano, jog reikia nubučiuoti sutiktus artimuosius.
117. Žmonės, kurie tiki ezoterika.
118. Žmonės, kurie nori, kad kiti irgi tikėtų ezoterika.
119. Žmonės, kurie nekenčia LGBTQ* žmonių, nors tokių sako nepažįstą.
120. Žmonės, kurie galvoja, jog pažinoti kitos rasės ar LGBTQ* žmogų yra žiauriai kūl.
121. Hipsteriai.
122. Džentrifikatoriai.
123. Susireikšminę mianininkai.
124. "Verslininkai", savo darbuotojams mokantys minimumą.
125. "Verslininkai", kurie giriasi savo sukurtomis darbo vietomis.
126. Vadovai, visiškai nesuprantantys apie darbą, kurį atlieka jų pavaldiniai.
127. Žmonės, kurie ieško, kas atliktų darbus už juokingas sumas.
128. Žmonės, kurie nesupranta, jog jų siūlomi atlygiai yra juokingi.
129. Žmonės, kurie ieško "nemokamų praktikantų".
130. Žmonės, kurie sunaudoja "bandomuosius tekstus" savo reikmėms, už juos nesumoka, o autorių neįdarbina.
131. Žmonės, kurie "detoksikuojasi".
132. Žmonės, kurie nevartoja gliuteno, bet celiakija neserga.
133. Žmonės, kurie įsitikinę homeopatijos ir visokių stebuklingų papildų/aparatų veiksmingumu.
134. Žmonės, kurie bruka homeopatiją ir visokius stebuklingus papildus/aparatus kitiems.
135. Žmonės, kurie bijo sojos.
136. Žmonės, kurie bijo GMO.
137. Žmonės, kurie bijo modifikuoto krakmolo.

Kol kas tiek. Gal vėliau papildysiu.

Rašiau tą patį įrašą kitur, bet kad nepasimestų internetuose, dedu ir čia. Galbūt kada išeis vienas ilgas tekstas, po kurio manęs visi überveganai nemėgs dar labiau ir gausiu dar daugiau hatemail.

Prieš kelias dienas susitikau su gera drauge (su kuria, beje, susipažinome per gyvūnų teisių aktyvizmą prieš daug metų). Sėdint labai šauniame bare ir gurkšnojant labai skanų Kalėdinį alų, išsivystė pokalbis apie mano atsitraukimą nuo vegan/GT aktyvizmo ir apie tai, kodėl man veganizmas Lietuvoje darosi bjaurus, nepriimtinas ir nesuderinamas su mano aspiracijomis užsiimti moksline veikla.

Vakar internetuose radau tokį skelbimą, kuris puikiai iliustruoja tai, ką aš pasakojau draugei.

Jį sekė keli nuostabūs komentarai. Apie nuoširdumą ir pastangas atlikti švietėjišką misiją:

Bei vienas iš TŲ komentarų, kuris priverčia galvoti apie Darvino premiją ir jos laureatus:

Jei vis dar neaišku, kodėl tai (kas nuprintscreeninta paveikslėliuose) yra baisu ir blogai (net nekalbant apie visus feministinius aspektus), tai įsivaizduokite kaip turėčiau vadovaudamasi tokia pačia ideologija dirbti.

Visų pirma, susigalvočiau kokį nors teiginį, kurio įrodymas labai pamalonintų mano įsitikinimus, patvirtintų, kad tie įsitikinimai iš tiesų teisingi ir atneštų garbę ir šlovę tą pačią ideologiją išpažįstančiųjų tarpe. Tada ieškočiau tą teiginį patvirtinančių faktų ir susirinkčiau juos visus. Žinoma, kadangi turiu tą sugalvotą teiginį patvirtinti, kitais galimai susijusiais faktais nesidomėčiau, nes jie netyčia galėtų to teiginio ir nepatvirtinti, arba dar blogiau - jį paneigti. Tačiau jo paneigti jokiu būdu nenoriu, nes tai būtų labai nenaudinga mano ideologijai. Tada, kada susirinkčiau tuos faktus, kurie pilnai patvirtina mano susigalvotą teiginį, parašyčiau publikaciją ir paskelbčiau savo nuostabų atradimą, sulaukčiau daug like, share, susiprinčiau savo ideologijos pozicijas ir susirasčiau naujų draugų, kurie žavėtųsi mano svarbia ir reikšminga veikla.

Galvoju, jog galbūt visai norėčiau padaryti kokią nors intrigą ir susigalvoti savo vieną iš asmenybių, kuri nuo skiepų vaikystėje susirgo autizmu. Tada pradėjo maitintis veganiškai ir išsigydė autizmą. Būtų labai įdomus ir gan įvairiapusiškas eksperimentas. Kažkada, dar gyvenant Vilniuje teko sudalyvauti kitame labai įdomiame eksperimente ir apsimesti jog susituokiau. Iš tiesų, nemažai kas tuo patikėjo - viskas, ko reikia, tai tik labai įtikinančios istorijos ir nuožmaus, sklandaus pasakojimo ir istorijos kūrimo. Rezultatai buvo stulbinantys, bet šito apie išsigydimus tikriausiai būtų net įspūdingesni.

- - -

Aišku, šleidinuką inicijuojančios organizacijos atstovai nebuvo sužavėti tuo, kad iš tokių pastangų juokiuosi už pilvo susiėmusi, nes anot jų, ne kiekvienas leidinys turi būti grįstas mokslu ir statistika.

Su tuo visiškai sutinku. Leidinys, kuris planuojamas ir kurio "istorijų medžioklės skelbime" yra toks teiginys, kurį su komentaru percitavo jaunasis sociologas S.Š.: "'veganiška mityba turi būti vienintelė arba pagrindinė pokyčių priežastis' -- šitas bičas turbūt labai nustebtų sužinojęs, kad koreliacija neįrodo priežastingumo", negali pretenduoti į mokslą ir turėtų stovėti motyvacinių knygų ar pasakų skyrelyje. Na, bet turbūt to autoriai ir siekia.

Anyway, kadangi panašu, jog iniciatoriai nesuprato, kodėl tyčiojuosi iš leidinio idėjos, pamėginau paaiškinti išsamiau.

Tokio pobūdžio "tyrimukai" su "rezultačiukų pristatymu" imho ir žalingi, ir juokingi, ypač tiems, kas bent kiek yra skaitęs, domėjęsis, kaip veik bet kokio pobūdžio tyrimai (ar tai medicininiai, ar tai sociologiniai, ar dar kokie nors kiti) turėtų būti atliekami. Nes lygiai taip pat, kaip juoko priepuolį man sukelia vėžio gydymo soda įrodymai, ar tai, kad skiepai sukelia autizmą, lygiai tokį patį juoko priepuolį man sukėlė tekstas, kurį verčiau apie vieną produktą, ir lygiai tokį patį sukels ir būsimas leidinys, kuris rengiamas remiantis tokiais principais.

Neabejoju, kad jis turės pasisekimą tarp visokių ketotninės dietos pasekėjų, bananagirl mylėtojų, superekomamų ir kitų panašių grupių, bet tarkim sociologams ar medikams tai galės būti anekdotų rinkiniu, visai taip pat kaip kadaise verčiau vieno produkto reklaminį lankstinuką. Nesakysiu kokio, bet papasakosiu, kodėl jis juokingas, kad būtų aiškiau, kodėl juokingas bus ir tas apie veganiškos mitybos naudą.

Tą produktą pristatė kaip stebuklingą būdą pakeisti žalingą sveikatos būklei X. Tam, kad produkto veiksmingumas būtų įrodytas, vieno kaimelio Y gyventojai turėjo į savo dietą įtraukti tą produktą Z (vadinasi, jei kažkas vietoj to produkto vartojo kenksmingesnį produktą Q, tai jo veikiausiai ir atsisakė, nes kam jį pirkti, jei gauni už dyką jo atitikmenį Z?) Taip pat jiems buvo sudaryta pratimų programa, mitybos planas. Tyrimo pabaigoje paaiškėjo, jog beveik 100 procentų kaimelio gyventojų pasigerino savo sveikatos būklę, vadinasi, produktas Z padeda sumažinti riziką turėti X.

Tai buvo pats juokingiausias tekstas, kurį esu skaičiusi. Buvo truputį liūdna, kad atsiras daug žmonių, kurie bus taip lengvai apkvailinti ir patikės produkto Z stebuklingumu ir ims jį vartoti bei tikėtis, jog jų sveikata pagerės lygiai taip pat, kaip ir ano kaimelio gyventojų.

Va, kadangi pamėginau aiškiau papasakoti, kas yra blogai, tai po to nesistebėkit, kodėl tyčiojuosi iš tam tikrų aktyvizmų ar pačių aktyvistų. Visai kaip sakė L'Oreal reklamoje: "Nes tu/jie/jūs to verta!"

UPD: Visgi originalus įrašas buvo prasmingas ir atnešė daugiau nei tikėjausi; knygelės iniciatorių atstovas viską reziumavo maždaug taip: "Nors ir prirašei čia tiek nesąmonių, bet kad jau prirašei, tai iškelsim šitą klausimą". Visgi nosys per aukštai iškeltos, kad būtų galima pripažinti klydus : )

Norėčiau pasidalinti viena [išgalvota] istorija, kuri nutiko viename universitete (anonimiškumo labui, pavadinkime jį Bonos Sforcos universitetu).

Jei mane bent kiek pažįstate, puikiai žinote, jog pasižymiu didžiule meile ir simpatija varniniams paukščiams. Todėl jau kelintus metus iš eilės stengiuosi kažkuo pagelbėti juos globojančiai įstaigai. Pernai Bonos Sforcos universitete apgyvendinau dovanų dėžę, į kurią studentai ir darbuotojai galėjo mesti lauktuves varniniams paukščiams ir prieš Kalėdas visas lauktuves nugabenau į minėtąją varninius paukščius globojančią įstaigą.

Kadangi akcija pasisekė, nusprendžiau ją kartoti ir šįmet (ir kitąmet, ir tol, kol aš būsiu tame universitete). Parašiau laiškus atitinkamiems padaliniams prašydama leidimo pastatyti dėžę ir laukiau atsakymo.

Bet tada to atsakymo belaukiant, man parašė viena mergina, prisistačiusi Bonos Sforcos universiteto studente ir Varninių paukščių globos įstaigos savanore. Pavadinkime ją Emilija Šnekute. Jai globos įstaiga pavedė susisiekti su manimi kaip su dovanų dėžės organizatore ir kooperuotis, nes su studentų grupele atlikdama kažkokį studentišką projektą ji irgi norėjo pastatyti dovanų dėžę.

Aš, žinoma, apsidžiaugiau, jog organizuoti reikalus galėsiu nebeviena, pasakiau, kas jau yra nuveikta (paprašyta leidimo statyti dėžę viename iš universiteto pastatų, tame, kuriame dirbu ir aš), pasiūliau, kas gali būti nuveikta dar - pvz. dėžių pastatyta daugiau kituose fakultetuose. Problemos prasidėjo tada, kada Emilija Šnekutė paklausė apie terminus - kada ta dėžė bus statoma ir gabenama. Kuomet atsakiau, jog bus statoma gavus patvirtinimą, o dovanos gabenamos gruodį prieš Kalėdas, studentė atsakė, jog šis variantas netinka, ir viską jai reikia padaryti anksčiau (gi kažkokia studentiška užduotis, kurią reikia įvykdyti iki sesijos, kuri prasideda gruodį). Todėl ji pasistengs dėžę dovanoms pastatyti ankščiau nei aš.

Kadangi toks pareiškimas labai arti absurdo ir labai toli nuo susirūpinimo varniniais paukščiais, rašiau studentei siūlydama kelias išeitis, pavyzdžiui, pasisiūliau susisiekti su jos praktikos vadovėmis ir paprašyti leisti dėžę į prieglaudą su dovanomis nuvežti vėliau, jau prasidėjus sesijai ir tą praktiką užskaityti su tokiu nedideliu "avansu", taip pat siūliau statyti dėžes kituose fakultetuose, nes dvi viena šalia kitos stovinčios dėžės būtų nesąmonė (ir kad išvengtų tokios nesąmonės globos įstaiga ir pavedė studentei su manimi susisiekti). Tačiau studentė nusprendė mane ignoruoti ir į žinutes neatsakinėjo.

Nežinodama ką daryti ir kaip elgtis toliau, parašiau į globos įstaigą klausdama, ar minėtoji Emilija Šnekutė yra jų savanorė. Gavau atsakymą, kurį pakopijuoju čia:

Sveiki. Ne savanorė. VDU studentė. Fotografavo pas mus paukščiukus, žadėjo tekstukus parašyti. Turbūt kreipėsi dėl aukų dėžutės pastatytmo VDU? Mes sakėm, kad jau jūs organizuojat, kad gali dubliuotis.

Atrašiau kad kreipėsi, susišnekėti nepavyko, o ir studentė pradingo "pakabindama" mano organizuojamą akciją ore. Pamaniau, kad galėčiau ją sugaudyti universiteto kanalais ir sužinojau, jog minėtoji studentė specialybiniam dalykui "Komunikacijos projektų vadyba organizacijose" gavo užduotį pasirinkti organizaciją ir jai sukurt komunikacijos planą. Nagi, well done! Puiki komunikacija, tikrai verta teigiamo įvertinimo.

Ypač už tai, kaip pasikreipė mūsų susirašinėjimas vėliau. Kadangi studentė vis dar neatsakė į mano žinutes, parašiau jai taip:

Kadangi esu akivaizdžiai ignoruojama - matau, jog žinutės skaitomos - tai vardan prieglaudinukų labo - dėkite tas dėžes kur norite kada norite kaip norite visur, išskyrus X fakulteto foje, kur jau ne pirmus metus prieš šventes aš tą darau su globos įstaiga suderinus - kad nedubliuotumėte akcijos.

Žinoma, studentė pasijuto giliai įžeista tokios žinutės ir susirašinėjimą perkėlė į visai viešosios komunikacijos studentams nebūdingą lygį, į mane kreipdamasi žeminančiais kreipiniais kaip "panelytė" ir t.t.

Dar kartą pakartojau, jog dvi dėžės viena šalia kitos būtų kvailystė, tačiau viskas, ką gavau, tai pozityvaus mąstymo užkrato pilnas atsakymas apie mano nederamą elgesį.

Tuo tarpu iš atitinkamos tarnybos atėjo atsakymas, jog dėžę statyti galima, tad ją ten ir nugabenau. Išplatinau skelbimus universiteto informacinėje sistemoje, studentų feisbuko grupėse. Parašiau ir studentei, kad dėžė stovi. Ji atsakė, jog visgi jai tas laikas tinka ir:
"Mes irgi turime leidimus statyti ir pastatysime, bet ne pykčio principais ar kuo kitu, o juk vardan varninių paukščių."

Ir vėl pradingo.

Maniškė dėžė pildėsi dovanėlėmis, aš tuo tarpu prižiūrėjau savo sudėtus skelbimus ir dalinausi foto iš pernykštės akcijos ir jos progreso. Kai po dešimties dienų L. pranešė tokią žinią: greta pastatytos mano dėžės atsirado antroji, tai pačiai globos įstaigai.

Studentė sugrįžo!

Aš dažnai save pagaunu galvojant, kas visgi yra studentiškose situacijose kvailys, kai atsakymas turėtų būti kone iš karto aiškus. Bet šioje tokie mąstymai net nebuvo reikalingi, kadangi pagal kokią logiką dvejose šalia stovinčiose dėžėse bus galima surinkti daugiau dovanų tai pačiai įstaigai - na niekaip nesuprantu.
Juo labiau, jei tai buvo komunikacijos dalyko užduotis - kodėl apie dėžę-šašą nėra paskelbta jokios informacijos? Kolegė, iš tiesų savanoriaujanti vienoje globos įstaigoje (jei patinka ciucikai, rekomenduoju pasiskaityti jos blog'ą apie savanorystę) čia įžvelgė ir daugiau - akademinį nesąžingumą dėl to, jog akciją antrus metus rengiu aš, skelbimus dedu ir prižiūriu aš, dovanas renku ir vežu aš, o va ateina kažkokios Šnekutės, pasistato greta savo dėžę ir atsiskaito už "Komunikacijos projektų vadybą organizacijose" ir yra labai laiminga, kad pusę darbo atliko visiškai kitas žmogus.

Žinote, jei mano studentė užsiiminėtų panašiais dalykėliais ir studijuodama viešąją komunikaciją į nepažįstamus žmones kreiptųsi "panelėm panelytėm" bei spinduliuotų pačius "šilčiausius jausmus", labai norėčiau apie tai sužinoti.

Taip pat jei tai būtų mano studentė, žinau ką jai už tokius mano aprašytus dalykus pasakyčiau.

Sėsk, du.

Gerai, kad viso labo čia yra išgalvota istorija. Antraip būtų labai nesmagu žinant, kad tokie studentai baigia universitetus ir net sugeba įsidarbinti pagal specialybę.

Nors dažniausiai pastaruoju metu šio blog'o objektu tampa veganai, šį kartą įrašas ne apie juos, o apie medžioklės priešininkus.

Lygiai taip pat kaip ir su veganizmu - bandau pirštu pabaksnoti į bjaurius dalykus veganizme būdama veganė, tai taip ir būdama prieš beprotybes Lietuvos miškuose (t.y. medžioklę, ar P.K.I.K.T. dainų pavadinimais kalbant, skerstuves) negaliu ignoruoti vis dažniau grupėje "Aš prieš medžioklę" pasipilančias srutas.

Pirmą kartą PETA'iškas protestas apie kalinius ir žiaurumą Lietuvoje įvyko (beveik lygiai!) prieš penkioliką metų. Ir jis atrodė taip:

Atrodo, jog 15 metų - ilgas laiko tarpas, per kurį žmonės turėtų išmokti kaip dalykus daryti, o kaip verčiau - nedaryti. Gėdinti kalių dėvėtojas apeliuojant į jų (ne)moteriškumą - prastokas pasirinkimas.

Tai puikiai matosi minėtoje grupėje, kur prieš kelias dienas buvo patalpinta moters su nušautu vilku nuotrauka. Žmonės besifotografuojantys prie lavonų (tiek laidotuvėse, tiek su medžioklės laimikiais) man visada atrodė makabriškai, sumedžiotų gyvūnų nuotraukos man bjaurios ir kelia pyktį. Tačiau tai, kas nutiko feisbukininkų komentaruose po minėta nuotrauka, verta pasidalinimo ir trumpos apžvalgos.

Dominuojančios temos - aiškios: moterys turi nešti šilumą ir gyvybę, o ne žudyti. Vadinasi, Janytė ne moteris. O jeigu Janytė ne moteris, tai ji - trans. Dar, žinoma, reikia pareikšti, jog niekas jos "nep*sa". Ar kelti klausimus apie jos vyrą, vaikus, šeiminę padėtį, taip menkinant jos "moteriškumą".

Beje, kalbant apie "p*simą", prieš kiek laiko toje pačioje grupėje buvo pasidalinta va tokia nuotrauka:

Gražaus trečiadienio, kad jus elnias išp*stų!

Vėlgi, emocijos trykšta ir oponentai žeminami per "p*simą" - niekas tavęs nep*sa jei tu moteris - blogai. Bet dar blogiau, jei esi vyras ir tave p*sa "from behind". Net nežinau kas blogiau - ar tokie lipdukai, ar užmatytas kažkur veganiškuose feisbukuose post'as, siūlantis pasidžiaugti (!) jog PSO nustatė, kad mėsa sukelia vėžį...

Skatinkite veganizmą, kritikuokite medžioklę, bet būkite malonūs, prieš pasidalindami kažkokia informacija, pagalvokite, ar jūsų "šventų tikslų" siekiantis įrašas netrykšta seksizmu, neapykanta moterims, transfobija ar homofobija. Neskanu tokius "vartoti", o ir tie, kurie tokiais dalykais dalinasi nebeatrodo verti dėmesio.

Kuomet pastoviai "kabinėjasi" prie keistų veganizmo populiarinimo kompanijų ir tave jau seniai daugelis veganų ir gyvūnų teisių aktyvistų yra nurašę tarp "kenkėjų", nieko nebeįmanoma prarasti parašius dar vieną įrašą.

O šį kartą rašau dėl to, jog užtikau projektą, kuris vadinasi "Chaps & smoothies" ir sakosi esąs apie veganizmą ir vyriškumo standartus. Su tuo visiškai sutinku, bet manau, autorė turėjo galvoje kai ką visiškai kito.

Visų pirma, pažiūrėkime į patį projekto pristatymą. Tą padaryti galima nuo logotipo - smūtis su... ūsais. Ūsai. Labai vyriška. Taip vyriška, kad net nuobodu. Nuo prabangių hipsteriškų barzdaskučių salonų, iki prostatos vėžio prevencijos reklamų, ūsai (bei barzdos) užvaldo internetą ir tampa vyriškumo simboliu. Gal net nebe simboliu, o manifestacija. Su tuo nusinešdami visas kitas įmanomas prasmes - štai prieš kažkiek laiko prasidėjo "Movember" akcija, kuomet ūsų neskutimas tapo awareness ženklu kalbėti(s) apie vyrų sveikatą - o kalbėti(s) iš tiesų yra apie daug ką - ypač Lietuvoje: self-destructive veiksmai (savižudybės, alkoholizmas, mažas dėmesys sveikatai, pavojingas gyvenimo būdas), didžiulis vyrų ir moterų gyvenimo trukmės skirtumas... Tačiau po kelių metų "Movember" buvo suvalgytas ir tapo "vyriškumo" mėnesiu - o kaip gi geriau įrodyti savo vyriškumą, nei veido plaukais?.. Labai laukiu, kai apie barzdas ir vyriškumą ką plačiau parašys/papasakos V., nes savo įspūdingą kolekciją iš barzdočių feisbukų puslapių jau yra rodęs. Įspūdingą, aišku, ne gerąja prasme...

Grįžtant prie bičų su smūčiais - iniciatyvos autorė projektui pristatyti pasirinko kelias nuotraukas, kurių pirmoji - tokia:

https://ozveris.files.wordpress.com/2015/10/oliverf3.png?w=584

Raumeningas pasikabinęs bičas su smūčiu rankoje - komiška kaip ir "verktiniai", lygiai taip pat ir graudu. O graudu todėl, kad autorė rašo kodėl vyrai nesirenka veganizmo:

Priežastys nesunkiai įspėjamos: baimė sukompromituoti savo vyriškumą, kuris yra pagrįstas visuomenės suformuota nuomone. Baisu sulysti, tapti silpnu ir galiausiai tapti draugų pajuokos objektu. Žinoma, šios priežastys randasi tarp visų likusių, tokių kaip: skonis, tradicija, įprotis, patogumas. Bet psichologiniai barjerai yra kur kas sudėtingesni ir sunkiau įveikiami. Visada norėjau kažkaip prisidėti prie stereotipų laužymo, bet niekada nežinojau kaip.

Taip, geriausias būdas stereotipus laužyti - yra juos sukurti. Kuomet mėginau veganų grupėje paklausti, kokios priežastys atgraso nuo veganizmo ir variantais pateikiau a) baimę sulysti; b) baimę tapti silpnu; c) baimę tapti draugų pajuokos objektu, dominuojantis atsakymas buvo "kvailas klausimas". Iš tiesų klausimas kvailas. Bet jį sugalvojau ne aš, o pamėginau patvirtinti/paneigti smūčiuotų bičų autorės teiginius. Vienas atsakymas buvo "baimė sulysti", vienas - "baimė tapti draugų pajuokos objektu". Prisipažinsiu, ir aš turiu pastarąją baimę - kuomet aplink daugėja nuo proto nušokusių veganų, savo kates šeriančių salotomis ar rėkiančių ant savo draugų ir artimųjų už jų neveganizmą bei vadinančių juos "lavonėdžiais" - iš tiesų baisu, kad nepalaikytų tokia pačia.

Tai va, žiūrim toliau į projekto aprašymą:

Buvau (ir tebeesu) taip jų [vyrų veganų - U.] sužavėta, kad norėjau, jog visi mane supantys žmonės pamatytų kaip VYRIŠKA yra pasipriešinti visuomenės pasyvo normoms, ir prisidėti prie nekaltų gyvybių, gamtos išgelbėjimo vienaip ar kitaip.

VYRIŠKA buvo parašyta didžiosiomis raidėmis originale. Tai va, sugalvokime, kad vegetarizmas/veganizmas yra nevyriška, o tada kai taip sugalvojame, mėginkime visais būdais įtikinti kitus, kad visgi veganizmas yra labai vyriškas užsiėmimas. Juk nuo to visiems bus geriau! O kaip geriau įtikinti žmones, kad veganizmas vyriškas, jei ne vyriškais vyrais?

Projekto tikslas - parodyti veganams vyrams, jog jie ne vieni. O taip pat ir "hidden agenda" - vėlgi, cituojant autorę:

Ir, prisipažįstu, gana malonus derinys merginos akiai..

Va čia ir yra bėda bėdelė. Imame veganus, vyrus, įkišame jiems į ranką vietoj plėšytos kiaulienos burgerio smūtį ir paverčiame jį akimis valgomu sekso objektu.

Ne kartą esu sakiusi ir rašiusi, jog man nėra nieko šlykščiau, už veganizmo pardavinėjimą seksualiais kūnais (dažniausiai tą daro PETA su apsinuoginusiom įžymybėmis, bet panašius paveiksliukus ėmė naudoti ir lietuviai/Lietuvos veganai ir GT aktyvistai). Dažniau veganizmas kaip prekė pardavinėjama apnuogintais moterų kūnais, tačiau čia turime naujieną - veganizmą pardavinėjamą sexy vyrukais.

Beje, šia akcija turbūt labiausiai susižavėjo ne merginos, o vienas žinomas homoseksualus Lietuvos veganas, atvirai pasisakęs, jog jam patinka žiūrėti į sexy vegan bičus. Nieko nėra tame blogo, tačiau vadinasi, jog projektas nelaužo jokių "vyriškumo stereotipų", nepopuliarina veganizmo, o viso labo tampa vienu iš veganseksual(i)ų lankomų puslapių bei būdų greičiau baigti.
Pačio R. teigimu, projektas "švenčia kūnų įvairovę", ir, kadangi, "valgančio" žvilgsnio objektu tampa nebe tik moterys, o ir vyrai, tai labai gerai, nes gi lygybė. Juokais pasiūliau pridėti ir sekso objektais paversti daugiau įvairesnių kūnų - juodaodžių, neįgaliųjų. Su tuo buvo sutikta, tik jau nebejuokais...

O tai kaip gi su tuo vyriškumu ir veganizmu? Ir kodėl projektas ne laužo, o augina vyriškumo stererotipus / įtvirtina standartus?

Mano pagrindinis teiginys - veganizmas neturi lyties. O kaip gi jis išvis ją gali turėti? Kuomet ji jam duodama, tada ir prasideda visokios nesąmonės kaip "vyriškasis veganizmas".

Pažiūrėkime iš arčiau į anas baimes ir projekto autorės siūlomą "vyriškumą". Baimė sulysti, baimė būti silpnam... Aš čia matau labai tereškinišką "žaizdos vyriškumą". Kuomet tapęs silpnu, kūdu, tampi mažiau arba visai nebe vyru. Todėl projektas, kuris sako - ne, ne, ne, ir veganai gali būti vyrais, nesilpnais ir nekūdais, daro žalą įtvirtindami reikalavimą vyrams būti stipriems ir turėti stiprius ar bent jau patrauklius kūnus, tuo pačiu nustumdami į paraštes visus kitus ir kitokius, o veganus, kurie neatitinka to standarto, nustumdami dar toliau. Ką daryti vyrui veganui, kuris visgi yra silpnas, kūdas arba turi antsvorio? Juk nuo to jis tampa ir mažiau vyru, ir mažiau veganu! Niekaip neišmetu iš galvos vienos veganės pasakojimo, kaip ji išgirdo klausimą - "Kaip tu gali būti stora, jei tu veganė?". Žiū, tuoj panašių galės bijotis ir vyrai.

Įdomu buvo paskaityti vieno sportuojančio ir raumeningo vegano gan asmeniškus komentarus apie projektą. Juose jis išsakė savo norą būti stipriu (nesigilinsiu ir nespėliosiu, iš kur tas noras ateina). Ir tai, jog būdamas veganas yra sulaukęs komentarų dėl "silpnumo", o va feisbuko profilyje užsidėjus nuotrauką, kurioje matyti raumenys, tokių komentarų nebeliko... Labai smagu, kad išsisprendė vieno asmens problema. Tuo tarpu kiti gyvena su baimėmis turėti "visuotinai nepripažintus" vyriškus kūnus ir toliau.

Po klausimu apie baimes besivystančioje diskusijoje buvo daugiau pašaipų ir neigimo, tačiau vėlgi, kaip ir "nore būti stipriu" galima buvo įžvelgti ir šiek tiek dviprasmybių (pavyzdžiui, kaip Danijoje vyrai labiau "prisižiūri", dėl to jie projekte yra labiau sexy), kas vėlgi leidžia spėti, jog mano keliami klausimai ir abejonės nėra iš piršto laužti.

Mėginant apibendrinti, dar kelios citatos iš diskusijos. Veganas vyras rašo:

Bet sis projektas man atrodo pavirsutiniskas ir bando papirkti graziai vyrukais. Nematau jokios ivairoves, o tik keliu tipu stereotipinius vyriskus vyrus. Jie grazus ir, tikiu, kad saunus zmones, bet man cia toks biski Peta approach prie viso issue.
Jei tai butu kazkoks projektas kur zmones patys gali isikelt savo / savo draugo foto - butu logiskiau. Taciau tada dauguma butu "per ploni / per stori / per gotai / per moksliukai / per hipiai / per ...", kad tilptu i ta isivaizduojama vyriskumo remeli.

Geresnio apibendrinimo matyt ir nėra. Kiekvienas viešas projektas turėtų būti geriau apgalvotas - kaip jis yra pateikiamas, kaip jis yra suprantamas autoriams ir galimai auditorijai. Dažniausiai prieš paleidžiant kažkokius projektus/prekes, yra aiškinamasi kaip jos bus suprastos. Kažkada pildžiau apklausą apie oro uosto ženklus įspėjančius apie kišenvagių pavojų - tikslas buvo, jog juos taip pat suprastų iš skirtingų valstybių atvykę žmonės. O L. kažkada pildė apklausas apie prekių pavadinimus - jei ne jos, į Lietuvos rinką veikiausiai vynas pavadinimu "Putite". Ir jei geriau būtų apgalvoti smūčiuoti bičai, nebūtų nutikę taip:

VG: Nieko blogo, jei tai butu tiesiai sviesiai HOT VEGAN GUYS DRINKING SMOOTHIES pavadintas blogas
RZ: Nu o kas ten skaito aprašymą ar tas jų mintis išvis???? :)))) taigi ir taip aišku
VG: lololol nemanau, kad blogo autore butu patenkinta tavo isvadomis

Mokslo metai prasidėjo šiuo gražiu kvietimu VDU puslapyje.

Kadangi nuo pat įstojimo daug bambu apie apgailėtiną doktorantų ir jaunųjų mokslininkų (ne tiek pagal amžių, kiek "šviežiai apsigynusiųjų") padėtį, todėl nusprendžiau nueiti ir pasižiūrėti, kas gi ten per klubas ir ką gi jis veiks. Nesinešiau naivių minčių, jog bus kalbama apie tuos dalykus, kurie man atrodo svarbūs, tačiau kvietime buvo siūloma "pasisakyti", todėl negalėjau nepasinaudoti šiuo pasiūlymu.

Prieš ten eidama stengiausi pasiruošti ir pajudinti draugus bei kolegas - pasiteiravau kokie gi jų didžiausi rūpesčiai bei pasiūliau prisijungti prie kelionės į tą vakaronę. Deja, nenorėjo prisijungti niekas, o priversti eiti drauge pavyko tik vieną.

Į renginį sugužėjo pilna salė doktorantų, studentų sąjungos, jaunųjų mokslininkų sąjungos bei įvairių VDU tarnybų atstovų. Organizatorių "kibirkštimi" įvardintas L. Donskis skaitė paskaitą "Mokslininkas - profesija ar pašaukimas?. Visai kaip ir tikėjaus, buvo prieita išvada, jog mokslininkas - pašaukimas. Klausimų bei džiaugsmingų komentarų po paskaitos davė tarnybų atstovė (kuri, beje, pridėjo, jog mokslininkas - nei profesija, nei pašaukimas, o diagnozė), vienas šviežiai iškeptas šnekus istorijos doktorantas bei keli "senesni" doktorantai ir svečiai iš šalies. Nutaikiau puikiausią laiką savam komentarui (paskutinis komentaras "diskusijoje") ir "kaliau" daugmaž taip:

Manau, kad šiandien Lietuvoje apie pašaukimą nebegalime kalbėti iš esmės - tą puikiai parodo tas, jog šiais metais į Kauno kunigų seminariją įstojo vos 2, o į Telšių - nė vieno studento.

Dalis žmonių šiame vakare nesudalyvavo dėl labai skirtingų priežasčių - vieni turėjo dirbti, kitiems nepatiko "Doktorantų klubo" facebook'e buvęs pasiūlymas "pasvajoti apie didėjančias stipendijas", dar kiti nespėjo grįžti iš Vilniaus po rytinio mitingo, kuriame, beje, buvo laikomi ir du puikūs plakatai:

Norėčiau paskaityti vieną skelbimą, kuriuo neseniai mačiau besidalinant.

Manau, kad šiame skelbime save šiandien, po metų ar dviejų galite įžvelgti ne vienas čia esantis. Todėl viliuosi, jog šis doktorantų klubas neapsiribos vien tik intelektualiniu procesu ar "dalinimusi savo vargais" [tai buvo paminėta klubo pristatyme - U.], tačiau galėsime pakalbėti ir apie prekariato spąstus bei veikti taip, kad kažką pakeistumėme šioje srityje.

Vakaro "kibirkštis" atsakė, jog manyje girdi nesaugumą.

Nesaugumą? Hell, yes!

Jaučiuosi siaubingai nesaugi ekonomiškai, o taip pat ir "ideologiškai", kuomet įsivyrauja "patriotiška" ir militaristinė linija ne(be) tik valstybėje, jos aparate ir purvasklaidoje, bet ir universitetuose.

Bet kadangi laikas spaudė, buvo padėkota pranešėjui už paskaitą, auditorijai už dalyvavimą ir aršesnius (!) komentarus [čia ryškiai taikyta manąjam, tik niekaip nesuprantu kuo gi jis aršus, jei nesako nieko kito, kaip tik tiesą, kuri ne visada turi ir gali būti maloni?] ir pajudėta prie pačio Doktorantų klubo pristatymo ir steigimo.

Pristatymui pasiruošta gana prastai, prezentacijoje mirgėjo tokie "burtažodžiai" kaip:
- bendruomeniškumo skatinimas
- dalinimasis pozityviąja patirtimi
- profesinis tobulėjimas
- vasaros stovykla Č. Milošo sodyboje
ir pati baisiausia dalis, apie kurią nebuvau pagalvojusi, bet taikliai atspėjo L.:
- projektų rašymas ir lėšų paieška klubo veiklai vykdyti (Nr. 1)
- alternatyvaus finansavimo paieškos doktorantų mokslinei veiklai (Nr. 2)
Europinių fondų pasisavinimas, yay!

Taip, šiuo metu pati naudojuosi "alternatyviu finansavimu" savo mokslinei išvykai ir labai puikiai suprantu to pavojus - gi žiūrėkite, jei mokslininkai patys sau susifinansuoja kažkaip tas akademines išvykas, galbūt nebereikia iš viso jiems skirti jokių finansavimų iš LMT ar universiteto tiems patiems tikslams? Lai bendradarbiauja su verslu, nes gi sanglauda ir inovacijos ir t.t. ir pan.!
Pabūsiu naivi ir tikėsiuosi, jog taip nenutiks.

O dabar atgal į vakaronę.

Pristatant klubą daugiau nebuvo jokių užuominų apie "buitinius" klausimus ir iš esmės supratau tai, jog klubo paskirtis - susirinkti drauge ir pasidžiaugti esant doktorantais, galbūt kartais pasidalinti kokiais straipsnais ar knygomis ar šaukimais į konferencijas, o svarbiausia - patūsinti Milošo sodyboje.

Labai įdomu, kokiame burbule gyvena tie steigėjai, nes iš pristatymo pasirodė, tarsi akademinė bendruomenė tarpusavyje visiškai nebendrautų, niekuo nesidalintų ir t.t. Tarsi doktorantų klubas staiga užpildytų visas tas spragas ir sukurtų kažkokią naują nuostabią bendruomenę. Tarsi neegzistuotų tokios grupės kaip "Maršrutas: Lietuva - pasaulis ir atgal", kur dalinamasi aktualia humanitarinių ir socialinių mokslų informacija, tarsi nebūtų tik istorikams skirtos grupės tais pačiais tikslais, tarsi niekas nepiratintų naujausios literatūros ar neprašytų kolegų iš Vakarų universitetų prisijungti prie prenumeruojamų duombazių ir "nusiurbti" tą taip reikalingą, bet Lietuvoje neprieinamą straipsnį? Tarsi kolegos nesėdėtų drauge penktadienio vakarais Kultūroje (PMDF SPK) ar Charlie (HMF IK) ir nediskutuotų apie mokslą, krepšinį ar dar belenką? Tarsi nedalyvautų vieni kitų vestuvėse, krikštynose, jubiliejuose ar laidotuvėse?

Žinote, man jau teko dalyvauti panašiame "doktorantų klube", kuomet vos įstojus vienas profesorius pagalvojo lygiai tą patį, jog niekas su niekuo nebendrauja, tad reikia gi priversti tuos istorikus kažkaip pabendrauti. Šiuo atveju vakaronėje L. Donskis buvo taiklesnis pasakodamas apie tai, jog žmogaus ateiti taurei vyno nepriversi. Tie, kas nori bendrauti ir bendradarbiauti - tą jau daro. O tie, kurie nenori... Tai va, buvau padaryta atsakinga (jokio laisvo noro) už prievartą suvesti istorijos doktorantus į vieną patalpą kur jie vienas kitam pasakotų apie savo tyrimus. Turėjau "užvesti" šią tradiciją, nes, mol, esu labai aktyvi ir iniciatyvi, o tada jau perleisti "administravimą" kam kitam. Savo prievolę atlikau puikiai - įvyko trys doktorantų susitikimai, viename žiūrėjome PhD filmą ir erzinome Išeivijos instituto darbuotojas, kituose savo tyrimus pristatinėjo du doktorantai. Vienam iš jų, beje, pristatymas buvo labai naudingas, nes buvo duota naudingų pastabų apie disertacijos esminius terminus, ir po jų tas doktorantas tuos terminus ėmė naudoti kitaip ir daug tiksliau nei prieš tai. Tada mano "kadencija" baigėsi ir nieko daugiau nebeįvyko.

Deja, VDU doktorantų klubas yra dar blogiau. Po pristatymo iniciatorė sureagavo į mano komentarą sakydama kažką panašaus į:

- Nagi kodėl tie doktorantai valdžios visko taip reikalauja? Gi viską reikia užsitarnauti!

Čia galiu įdėti savo mėgstamiausią memą:

Maniau, jog tarnystės laikai jau praėjo, tačiau pasirodo, klydau. Dar blogiau yra tai, kad šiuo atveju "užsitarnauti" galima ne saugų mokslininko etatą, o saugią vietą kurioje nors VDU tarnyboje (kur, beje, dirba/dirbo ir pačios steigėjos).

Tada buvo išdėstyti instituciniai reikalavimai - va, reikia, jog pasirašytų po popieriais 12 steigėjų, tada viską patvirtins rektorius. O kiti va gali įsirašyti nariais.

Įstatai pristatyti nebuvo.

[Ei, reiks man irgi kada sušaukti kokio nors klubo steigiamąjį susirinkimą ir vietoj įstatų palikti kokių vekselių ir žiūrėti, ar pavyks surinkti dvyliką parašų.]

Tada dar sekė keletas sveikinimo žodžių, bei įšokęs į traukinį pripylė benzino ir jį padegė L.

Jo komentaras buvo apie tai, kad šis klubas yra nereikalingas. Nes jis imituoja veiklą lygiai taip pat kaip ir studentų atstovybė, palygino jį su savo patirtimis Baltarusijoje, nes klubas nėra steigiamas "iš apačios", o iš viršaus ir paklausė labai nepatogaus klausimo - iš kurios tarnybos yra gi viena iš iniciatorių. [Tą radau namuose - "Kokybės ir strategijos"]

[Čia pasiskolinu nuotrauką iš kolegos feisbuko, tikiuosi, nesupyks:]

Visai salei kėdės staiga tapo nepatogios ir publika ėmė muistytis, iniciatorė, kuriai buvo skirtas klausimas, pradėjo slinkti nuo scenos, palikusi viską atlaikyti kitai iniciatorei, edukologijos doktorantei, kuriai nutiko nepaprastas Freudian slip:

- Doktorantų klubas steigiamas iš viršaus.

Na taip, to ir reikėjo tikėtis.

Tuo tarpu aš norėčiau dar sykį pametėti "Revoliucinio doktorantų klubo" idėją. Kuri nė nesiruošia kažko "užsitarnauti", nes tarnauti iš esmės užknisa. Nesame nieko tarnais. Na, geriausiu atveju, tarnaujame mokslui ar faktui, bet ne institucijai.

Institucijai tarnystę atliekame sėdėdami koliokviumuose ir egzaminuose, nes profesorius ten siųsti yra per brangu, nes gi optimizavimas ir lėšų taupymas.

Mūsų tarnystė negali vadintis tarnyste, nes mums už darbą sumoka. Vadinasi, tai yra darbas. Darbas, kurį dirbame 0,15 etato ir per mėnesį už jį gauname 80 €. Mus į darbą priima rugsėjį, atleidžia gruodį po sesijos. Tada priima vasarį ir atleidžia visai vasarai, nes gi nėra studentų.

Na, būna ir blogiau.

Kadangi įrašas buvo viešas, dalinuosi:

Karolis Klimka
August 22 at 8:25pm
Eilinis įrodymas, kad Lietuvos Respubliką jau seniai okupavo ir kontroliuoja ateiviai iš paralelinės galaktikos: už trijų skirtingų kursų dėstymą (vienas anglų k., kitas 100-ui studentų) plius vadovavimą darbams ir kt. Vilniaus universitetas moka 100 eur.

Ačiū tau, VDU, kad nesi toks blogas kaip VU! [Čia dar norėjau įmesti vieną sapną, kuriuo metų bėgyje pasidalino vienas kolega, tačiau jį kažkur pamečiau, tai tiek jau to.]

Taigi, ko gi tie "revoliuciniai doktorantai" reikalauja netarnaudami?

Prieš to klubo vakaronę surašiau va tokius dalykus:

- doktorantūros stipendijos nepakanka oriam pragyvenimui [jau kels jas, yay!]
- dėl to turi ieškotis darbo ir negali viso laiko skirti akademinei veiklai
- akademinių išvykų finansavimas (tiek VDU, tiek LMT) yra š, nes kalendorius nesutampa su šaukimais į konferencijas ir vasaros mokyklas
- neaiškūs LMT papildomų stipendijų doktorantams skyrimo kriterijai
- doktorantai neturi deramų socialinių garantijų
- t.y. rimtai susirgęs doktorantas ar doktorantas norintis reprodukuotis privalo imti akademinių atostogų ir gyventi "šelpiamas" partnerio, giminių, artimųjų arba apiplėšti banką arba imti greituosius kreditus.
- juokingi etatai universitetuose ir dar juokingesni atlyginimai - nebejuokinga ir kažkas turi keistis.
- doktorantai dirba darbą, tačiau neturi nenutrūkstamo darbo stažo (atleidžiami/priimami pagal semestrus arba iš viso neturi jokių darbo sutarčių), nesikaupia centai pensijai
- doktorantų universitetui reikia tam, kad atsinaujintų akademinis personalas, todėl gana malti š
- doktorantų universitetui reikia, nes siųsti profesorių pasėdėti trijų valandų egzamine yra per brangu, todėl gana malti š
- kadangi doktorantas neturi nei visų studento teisių, nei visų darbuotojų teisių, vietoj dabar mokamos stipendijos doktorantas turėtų būti įdarbinamas visu etatu, jam mokama ta pati (geriau didesnė) suma nei dabartinė stipendija - taip doktorantas turėtų deramą darbo stažą, socialines garantijas.
- apsigynęs disertaciją doktorantas tampa trisdešimtmečiu bedarbiu su daktaro laipsniu, be darbinės patirties ir be darbo stažo.
- reikalaujame galimybių gauti naujausią mokslinę literatūrą ir deramą prieigą prie prenumeruojamų duomenų bazių bei jų turinio, kad galėtumėme dirbti su adekvačiais ištekliais kaip ir mūsų kolegos iš "turtingųjų Vakarų" (nes negalime su jais "konkuruoti" ir išlaikyti aukščiausią mokslinį savo darbų lygmenį)
- atsibodo mokslų skirstymas: humanitariniai/socialiniai mokslai kaip antrarūšiai mokslai, nes negamina profit pinigine išraiška, dėl to ir finansavimai skiriasi, ir darbo priemonių suteikimas.
- Daiva Repečkaitė pasidalino šiuo daiktu, norėtųsi, kad į tai būtų atsižvelgta ir Lietuvoje.

Taip pat revoliuciniai doktorantai leis sau pabūti šiek tiek populistais (arba liaudininkais) ir pakalbėti apie žemę:

- VDU turi žemės, kurioje iki gyvos galvos gali gyventi [išrinktieji] VDU bendruomenės nariai, įskaitant patį naująjį rektorių:
Buvęs Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos fakulteto dekanas Juozas Augutis, galimai turėdamas tikslą pasistatyti savo nuosavybėn gyvenamąsias patalpas Kauno botanikos sodo teritorijoje, nepagrįstai naudodamasis Vytauto Didžiojo universiteto vardu kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl sprendimų, susijusių su 275–osios gyvenamojo namo statybos bendrijos planuotų vykdyti bei vykdytų individualių gyvenamųjų namų statyba, priėmimo, ir tokiais savo veiksmais sukėlė viešųjų ir privačių interesų konfliktą.
(Beje, šiandien vyksta jo inauguracija - su tuo jį ir sveikinu.)
Tai vat, kadangi viskas prasidėjo nuo "sklypų skyrimo VDU darbuotojams", siūlau reikalauti tokiomis pačiomis teisėmis ("iki gyvos galvos") sklypų ir kuklesniems VDU valandininkams. Mielai greta namukų su baseinais pasistatysime kokį molio ir šiaudų namelį, kuriuo netgi galėsime pasidalinti ir gyventi drauge kaip bendrabutuke-komunoje.

Pradžiai - tiek.

Akademinis working-class'as sveikina savo skaitytojus ir tikisi, jog vieną dieną šis sukils.

Pastarosios savaitės (o gal ilgesnio laiko tarpo) internetai kaip reikiant įdomūs. Pagaliau mano dėmesį patraukė naujas fenomenas, kurį galėčiau įvardinti "empatijos mygtuku", kuris visgi veikia ne tik kaip mechanizmas, įjungiantis kitų asmenyse atjautą, bet ir veikia kaip savotiška "doomsday machine", tik kad vietoje atominių bombų pasaulį maitina kraupiais paveikslėliais, kurie turi vieną labai svarbią funkciją - "suspausti širdį".

Būtent tą ir perskaičiau viename blog'o įraše, dėl kurio pradėjau rašyti savąjį.

Bet apie viską - nuo pradžių.

Turbūt kai kam teko girdėti, jog retsykiais padejuoju, kad pasirinkau istoriją, o ne sociologiją, kadangi [vis dar gyva] žmonija yra ne ką įdomesnis tyrimų ir stebėjimų objektas nei praeities žmonijos ar šiaip mįslių nagrinėjimas. Nežinau kas yra priežastis, o kas - pasekmė, tačiau turiu pripažinti faktą, jog dažnai į žmones bei internetus žiūriu "pro tyrėjo akinius". Taip, kas bijo bendrauti su psichologais/psichiatrais, nes mano, kad jie nuolat analizuoja žmones (kažką tokio girdėjau iš buvusių bučiokių psichologijos studenčių), tai tie siaubingai klysta, nes turėtų daug labiau bijoti manęs, cho cho cho!

Mano dėmesį šį kartą patraukė žymioji sirų berniuko nuotrauka ir tai, kas su ja nutiko Lietuvoje.

Kažką panašaus jau esu stebėjusi/galvojusi prieš kelis metus kitoje internetų erdvėje, kuomet ėmė plisti ši nuotrauka:

O po to - tas pats shotas, tik kitu kampu:

Apie tokio pobūdžio vaizd(ini)us, jų reprodukavimą ir jų santykį su tikrove jau rašė Debordas, Žižekas ir Butler. Trumpai tariant - dalinimasis jais ir jų stebėjimas mūsų ne tik nepriartina prie nuotraukose vaizduojamos realybės, bet priešingai - mus nuo jos dar labiau nutolina, kadangi leidžia dar kartą ir dar kartą išgyventi nuotraukose užfiksuotus šokiruojančius vaizdus, juos stebėti vojaristiniu žvilgsniu ir mėgautis katastrofomis kaip trileriais. Matydami nebaltaodžio, neeuropiečio, nekataliko vaiko kūną trilerio žiūrovai nesugeba į jį įsikūnyti, tačiau patiria kūno šiurpulį, juos užplūsta emocijų banga.

Tačiau visame tame naujo yra tai, kad dominuojanti emocija, kurią sukelia toji nuotrauka yra ne pyktis, ne baimė, tačiau empatija bei susirūpinimas.

Viršuje yra printscreenas iš sparčiai populiarėjančios blogerės, puikiai įtaikančios tarp naujai atsiradusios tikslinės grupės (tos pačios, kur nemėgsta Užkalnio, Vasiliauskaitės ir mėgsta Hasanovą bei Rekašiūtę) įrašo. Tuomet apie mistinį berniuką dar kuriamos graudžios pasakos (beje, "berniukas" turi vardą - Aylan, bet kam tai rūpi!), turinčios dar labiau suspausti širdį nesupratingoms Aušrelei ir Laurutei (o čia jau kitas įdomus įrašo momentas, kuomet norint sumalti oponento nuomonę į miltus, oponentėmis pasirenkamos moterys, o jų vardai naudojami mažybinėmis formomis, taip paverčiant jas mažomis, durnomis ir nieko nesuprantančiomis mergaitėmis).

Įrašo autorė taip pat siūlo sprendimą, ką reikia daryti su žymiąja nuotrauka. Sprendimas iš tiesų įspūdingas:

Apie kažką panašaus esu rašiusi prieš kelerius metus, kuomet nagrinėjau Andy Warholą.

"Fotografija, o vėliau ir kinas suteikė žmonėms galimybę patirti realybės iliuziją. Andy Warholo darbuose atsirado ir perdirbtos spaudos fotografijos, vaizduojančios katastrofas. Žmogus, skaitydamas laikraščio reportažą apie katastrofą, vis dar buvo pavojingame pasaulyje, vis dar galėjo išgyventi nemalonius jausmus. Tačiau žiūrėti į Warholo paveikslus, atkartojančius katastrofų fotografijas, yra saugu, kadangi katastrofa, perkelta į paveikslą, padaro paveikslą svarbesniu už pačią katastrofą. Andy Warhol įgyvendino Bataille mintį, jog tapytojas yra pasmerktas pamaloninti kitus. Nors bjaurūs paveikslai turėtų atbaidyti žiūrovus, jie vis tiek vilioja ir teikia žiūrėjimo malonumą. Katastrofos, vaizduotos Warholo paveiksluose, buvo nutolintos nuo žiūrovų, jiems buvo sunku rasti ryšį su vaizduotų katastrofų aukomis. Todėl tie paveikslai žiūrovams tapo patraukliais ir įdomiais. Panašiai Rugsėjo 11-osios vaizdinius analizavo ir Slavojus Žižekas. Realus siaubas buvo paverstas nerealiu; sąmoningai išlaikytas atstumas nuo katastrofos aukų, paliekant įspūdį, kad blogybės vyksta kitoje, o ne mūsų gyvenamoje realybėje. Katastrofos vaizdai buvo vis kartojami medijose, sukeldami žiūrovams šiurpų pasitenkinimą. Tam tikra prasme į dangoraižį besirėžiantis lėktuvas buvo ir meno kūrinys, kurį norėjosi pamatyti dar ir dar. Warholo katastrofų paveikslai, kaip ir daugelis jo kitų darbų, kartojosi. Arba ant atskirų drobių, arba vienas ir tas pats vaizdinys buvo kartojamas vienoje (pvz., White Car Crash 19 Times, 1963). Taip Andy Warhol pasiekė gana įdomų rezultatą: realybė, pavaizduota paveiksle ir daug kartų atkartota, tapo vartojama preke." (Pardon my philosophy, jei ką. Į grandus nepretenduoju.)

Beje, kūrinys Silver Car Crash (Double Disaster), vaizdavęs avarijoje suniokotame sidabriniame automobilyje įstrigusį kūną, 2003-aisiais buvo parduotas už 105 milijonus USD ir pateko į brangiausiai parduotų paveikslų dvidešimtuką:

Tuo tarpu ne taip masiškai plito kitas įrašas, kuris man pasirodė labai taiklus. Juo pasidalinta tebuvo vos 91 kartą:

"I understand why newspapers have published the photos of the dead Syrian boys and I also understand why so many people are sharing these and other photos of drowned people-out of shock and anger-on social media. These are powerful and iconic images which communicate more than text would ever be able to do and who knows, might even lead to policy changes. [beje, tokį efektą nuotraukos pasiekė tik dėl to, jog su savimi drauge nešėsi ir kontekstą; pvz. šiai nuotraukai nieko panašaus pasiekti nebūtų pavykę. - U]

However, I also feel discomfort when I seem them... too often black and brown bodies have been exploited, dehumanised and made into media commodities to inspire sorrow and create white saviour guilt towards the 'other', while we should be having a proper discussion on the meaning of nation states and borders as well as helping asylum seekers make safe passage to Europe.

The Independent shared the photo with this title: 'If these extraordinarily powerful images of a dead Syrian child washed up on a beach don’t change Europe’s attitude to refugees, what will?.'... as if the thousands of people who have already died trying to cross the Mediterranean haven't been enough! There was a huge furore (rightly so) when the personal possessions of the Malasya plane crash victims' were shown on film because their dignity was perceived as being violated. Why not always apply the same principle?"

Tai vat.

Gana dalintis. Gana like'inti (!). Gana aptarinėti. Ypač jei jums bjauri idėja, kad kelioliką kartų šilkografija padauginta toji berniuko nuotrauka būtų pardavinėjama Sotheby's.

Geriau tenkinkitės šia daina ir videoklipu.

Kartais paliūdžiu, jog pasirinkau istorikės specialybę, nes ne ką mažiau man įdomūs yra žmonės bei jų elgsena, kuri, kartais yra siaubingai nelogiška, nepaaiškinama ir man visiškai nesuprantama. Netgi kuomet egzistuoja kažkokie įprasti elgesio modeliai, kai kas sugeba viską daryti ir šnekėti taip, kad tai tampa visiška mistika.

Todėl pati įdomiausia (bent jau šiuo metu) žmonių grupė man yra veganai. Kodėl? Tam yra kelios priežastys. Pirma, aš pati esu veganė, gana ilgą laiką, pradėjau veganauti dar tais laikais, kuomet reikdavo iš Cento parduotuvės pirkti vienintelius veganiškus pakaitalus - sausus sojos kepsnelius, sojos grietinėlės miltelius bei sojos pieno miltelius (kurie buvo vegetariški, bet ne veganiški). O dabar gali gauti ko tik įsinorėjęs, net veganiškai valgyti restoranuose, gerti kavinėse kavą su sojos pienu, valgyti veganiškas spurgas, bet vis tiek visi virkauja - kaip visko trūksta, kaip viskas blogai ir kaip reikia viską be išimčių remti bile tik veganiška.

Tai va, o aš taip nemanau. Todėl turiu dar vieną "nuotykį", panašų į libaniečių restoraną su prastais falafeliais (kai parašiau, kad falafeliai nekokie, tai užsitraukiau pyktį ir daug komentarų internetuose). Iš esmės pamoka tokia: jei jau einate valgyti į miestą, tai visas jūsų valgomas maistas privalo būti skanus. Jei jis jums neskanus, tuomet jūs nieko nesuprantate. Arba jei ir suprantate ir iš tiesų neskanus, tuomet nutylėkite, kad maistas neskanus vardan kokio nors švento tikslo, nes kitaip nuvarysite tą maitinimo įstaigą į bankrotą (taip, būtent JŪS nuvarysite į bankrotą, o ne neskanus maistas). Čia labai panašu į pasaką apie naujus karaliaus drabužius - visi gyrė stebuklingą karaliaus apdarą, kurio tik kvailiai negalėjo matyti, tačiau tik vienas vaikas išdrįso pasakyti, kad karalius nuogas.

Tai vat lygiai taip pat ir aš esu tas vaikas (beje, šiandien mane išvadino "radikalia" ir "kritiška", nes kaip žinia, tai yra labai labai blogos savybės - taip ir rašė, kad jos "nepavyzdinės"), katras jei jau kažką mato, galvoja, tai tą ir sako, nesvarbu, jei visi vaidina esant priešingai.

Antroji istorija apie maistą ir recenzavimą - arba kaip dar sykį užsitraukiau pyktį, šį kartą - dvigubą, nes išdrįsau sudirbti veganišką restoraną (na, labiau valgyklą). Užėjau papietauti, pietūs nepatiko (buvo visiškai visiškai be skonio, o produktai nemaloniai dvelkė pigumu - soriuką, aš iš konteinerių skaniau ir įvairiau pavalgau), ir parašiau, jog maistas buvo prastas, nes neturėjo skonio ir atrodė pigiai.

Pasirodo, nieko aš nesuprantu ir šiaip nemoku elgtis ir gyventi.

Matote, jei nueinate pavalgyti ir maistas jums nepatinka, tai to jokiu būdu negalima rašyti ir skelbti viešai, geriau pasakyti savininkams/padavėjai/virėjams privačiai, nes kitaip sužlugdysite verslą [FIY, per dienos pietus kokius 5-7 staliukus turinti valgykla stovėjo tuščia - tik dar nebuvau nei ten valgius, nei recenzijos blogos parašiusi, bet žmonės vis tiek nesibūriavo, hm, įdomu kodėl? Tuo tarpu kokioj Šv. Vietoj ne visada per pietus kur prisėsti rasi, o jei ateisi vėliau - gali ir maistas būt pasibaigęs]. Visos recenzijos apie maistą turi būti geros - visai kaip "Kauno žiniose", kurių praktikančių (?) recenzijas labai taikliai apibūdino vienoje feisbuko grupėje va taip:

Straipsnis parašytas profesionaliai, labai tiktų į Lietuvos TSRS maisto pramonės sektoriaus 50-mečiui paminėti išleistą viešojo maitinimo įstaigų katalogą. Galima būtų sufotkinti interjerą juodai baltomis grainy nuotraukomis ir straipsnio autorės sakinius dėti kaip anotacijas.

Sunku man suprasti, kodėl recenzijos turi būti tik geros. Norima likti "draugiškais, tolerantiškais, empatiškais" bei nežlugdyti verslų? Norima "neužsirauti" ant savininkų ir jų draugelių, kad neuždaužytų su beisbolkėm? Po pastarosios blogos recenzijos gavau klausimą - "koks recenzijos tikslas" - nes, pasirodo, jos visos turi turėti kažkokią misiją ir aukštesnį tikslą, nei tik pasidalinti įspūdžiais bei atsiliepimais apie ragautą maistą. Taip, "šalutinį" poveikį recenzijos turėti gali, bet tai yra viso labo tik šalutinis poveikis; kažkaip ir iki interneto bei recenzijų bumo vienos maitinimo įstaigos veikė sėkmingai, kitos ne. Taigi, tie, kurie yra įsitikinę, jog nuo recenzijų priklauso viskas, pasitikrinkite galvas. Rimtai. Spėju, jog smegenų rievės bus gerokai išsitiesinusios.

Na, o toliau - apie trolių fabriką, užpuolusį mane po to, kai drįsau būti akiplėša ir pareikšti, kad maistas neskanus.

Visų pirma, neslėpiu to, jog esu kiek mizantropė (kartais ir labai mizantropė), bet tuo pernelyg ir nesididžiuoju. Lygiai taip pat nesijaučiu labai gerai kai suprantu, jog esu "protingiausia kambaryje". Bet šį kartą dėl to jaučiuosi tik geriau. Kuomet pamokslininkai aiškina apie mano egzistavimo žalą dėl mano demonstruojamo radikalumo (t.y. reikšti nuomonę nevyniojant jos į vatą) ir kritiškumo (t.y. turėti apie dalykus ne vien tik teigiamą nuomonę), jaučiuosi gerai, netgi labai gerai ir nelieka jokių abejonių dėl to, jog pasirinkau tinkamą veiklos kryptį ir darbus universitete, kur inovatyvumas bei kritiškumas yra pagirtinos savybės.

Antra dalis, smagu žiūrėti į priešininkus ir į tai, jog pagrindiniai jų argumentai pažeidžia argumentacijos logikos taisykles (turbūt pusė iš išvardintų čia: https://yourlogicalfallacyis.com/). Vadinasi, vis dar esu mąstanti ir logiška būtybė ir dėl to neturi kilti jokių abejonių.

Trečia, nagi visuomet yra "hidden plot" - jau buvau kartą užpulta dėl to, kad parašiau apie "karą" tarp dviejų GT organizacijų. Taigi pasirodo, jog sukritikuota valgykla yra itin pamėgta tos pačios, kuri mane puolė ir praeitą kartą, organizacijos narių, o jų šefė yra... tos organizacijos vadovė :D Nagi tikrai už to neslypi jokie "užgauti ego".

Tai vat, pabambėjau truputį ir čia.

O moralas toks: jei nori gyventi lengvai, ramiai ir būti visų draugas, yra paprasta - neturėk jokios nuomonės arba jos nereikšk viešai. Tačiau tokių tikslų neturiu, todėl ir toliau būsiu "labai didelis negatyvas veganų visuomenėje", šnekėsiu ir rašysiu apie dalykus, kurie man nepatinka. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, aš turiu teisę nemėgti jūsų išgirto bet neskanaus maisto. O jūs turite teisę nemėgti manęs. Turite teisę ir pilstytis smėliu dėžėje, bet aš turiu teisę iki tokio lygmens vaikų žaidimų nenusileisti ir likti kritiška bei racionalia.

Taip pat vakar paklausiau L. - kaip gi elgtis su tais užpuolusiais troliais? O jis pagal savo sekamus youtube geimerių kanalus pasiūlė tobulą sprendimą - "feed'em a back of dicks". Tai štaigi - dovana ir jums, heiteriai :*