opit

Vyksta diskusija dėl blondattack tapatybės:)

Su dviračiu, net jeigu jį turėčiau, tiek važinėti truputį ekstremalu. Belieka viešasis transportas-visuomenės pjūvis ir neišsenkantis fantasmagorijos šaltinis. Net vairuotojai tokie.
Sekmadienį mačiau 16-o troleibuso vairuotoją (ją). Apsirengusi 18 šimtmečio rūbais, su kupetine šukuosena, makiažo sluoksniu ir baltais lakuotais aukštakulniais bateliais (kaip ji spaudžia stabdį?).
Ant 45 autobuso vairuotojo palangės gulėjo gauruota šuns iškamša. Natūralaus dydžio.
Šiandien 10-o truliko vairuotojas pastoviai pypsino, rusiškai keikėsi ir vairavo isteriškai. Po to įlipo kontrolierė ir jie kažką kalbėjo apie "sėkmingą medžioklę".
Sykį, kai trulike prasidėjo muštynės, vairuotojas apsimetė, kad miega.

Kažkada senų senovėje norėjau vairuoti tokią transporto priemonę. Dabar turbūt pasitenkinčiau jos nuvarymu..

Tokios jautrios ir švelnios jos apsikrausto madingais storais šalikais, kailinukais, popierinėm nosinaitėm ir tabletėm nuo gerklės skausmo. "Šalta, nu kodėl turi būti toks oras?". Nu nu, čia tik mes mokame perkūnijos debesis atpūsti ar nupūsti. Verkšlenkite, į sveikatą. Mes tuo tarpu eisim į kiemelį pasimėtyt sniego gniūžtėm. Bus daug sveikiau.

kada miegi 11 valandu per para, neiseina buti nelaimingai.
kada sukinėji laikrodžius pirmyn ir atgal ir atsikeli 6 vietoj septynių, o vienoje dienoje būna trys 12 valandos, kažkaip juokinga, prisimenu visus golemiškus išsidirbinėjimus ir "java kodą, kuris galėjo sutraukti erdvę ir laiką".
Kada padedi pjauti malkas fiziškai silpnesniam žmogui ir vos nenusipjauni kasų su jonsered pjūklu, kažkaip viskas ant tiek px pasidaro .

Hehe, vilniečiai žmonės, pramiegojot šiaurės pašvaistę:)

Žaliai žydras padaras - jis švilpia, jis ne bongas, srautai į abi puses - šįkart, kodėl aš sėdžiu toje pusėje? Dangoraižiai - juose nedega šviesa - jie mirė dar nepastatyti ir jie sterilūs, jie tik atributika, ateities atributika - butaforija.
Gerai,
ateitis atėjo - reiškia, nebėra kuo teisintis dėl neveiklumo. Šiandien - tai poryt.
Miestas atrakcionų parkas šviesos tamsos griuvėsiai leninas muzika reginys isterija. Redaktorės, bliat.

"To dar neragavot - salotos be konservantų!"
Ak taip, žinoma. Įdomu, zombiai apskritai turi skonio receptorius? Darėm jobaną mokslinį tyrimą ir jautėm fizinę zombiškėjimo atmainą. TOK rašinėlis apie filtrus, kuriuos reikia suvokti prieš pradedant vokti pasaulį. Tobulumo, gero gyvenimo ir grožio filtrai, aš jus mesiu nx ir jus tėkšitės į loterijos bilietų dėžę.
Aš jum sumokėsiu plastikiniais emocijų pakaitalais, ir jūs ilgai bei nuobodžiai nesurasite priešnuodžių.
Telieka vienas didelis AŠ. (Beje, jums žodis "telieka" nealiteruoja su "telikas"? Simuliuotų simuliacijų liekanos liekana, kuri yra savo pačios liekana?).
Kažkur girdėjau, kad pasąmonė neatskiria realių patyrimų nuo vaizduotės vaisių.

Kodėl vertėjo prastumti šią savaitę:

• programavimo pradžiamokslis skersai baro


• langai saulėtekio barakuose


• apreiškimai


• pavasaris - žalia žolė - alus


• atrasti skaičiavimo mašinėleje nedokumentuotų funkcijų


• išvirkščia turistinio senamiesčio pusė - žydiški kiemai sutemus


• geros mišios


• įsivaizduoti, kad troleibusas - tai povandeninis laivas


• nargilė sereikiškėse ir snuffo perdozavimas


• gražus USB raktas


• užparinti pareigingą politkorektišką klasioką


• naktį šliaužti namo, spardyti tuščią bambalį iki
  pat durų ir vėdinti dūmus iš gaurų. šitai buvo smagiausia.

Pirma mintis atsikelus buvo "nu nx"
Po to pagalvojau, kad niekas nepasikeite,
ir astuoniolikine sterva buti irgi sis tas.

(update)
porterio butelis nepanoro kulturingai islist is kuprines ir mistiskai susprogo, aptaskydamas visa lova. va ir pilnametystes pradzia;)

Ar įsižeistumėt, jei padarytumėt išvadą, kad kas nors jus netiesiogiai pavadino durniumi?
Klasėj isterija ir ašaros, merginų priesaikos nepamiršti ir prakeiksmai. Štai prie ko priveda politinis korektiškumas ir paradinis mandagumas.
Aš tai neįsižeisčiau;)

Girtas, vedęs ir dar policininkas ieško moters Šiauliuose.
Bet kažkodėl man moteriška intuicija kužda, kad Tai Veikia.
Blet.

Bedūmijant susimąstė dar viena kryptis.

Tema sekančiam laboratoriniam darbui:
Degtukų galvučių bomba

Visa, ko reikia, yra plastikinio vamzdžio gabalas vienu užkimštu galu, dydis priklauso nuo norimo stiprumo. Paimi daug degtukų, paaukoji kokį vakarą, nugnaibai galvas, supili į vamzdį. Užkemši antrą galą. Kamštyje reikia palikti skylutę dagčiui. Įkiši dagtį, uždegi, meti-ir-bėgi.

Kuo toliau, tuo mažiau pointo matau visoje savo veikloje, o ypač tos veiklos, kurioj gal prasmė ir būtų, nedaryme (daryti veiklą? Kažkokia netikusi kolokacija, bet tiek jau to). Ne tai, kad viskas užpiso - greičiau jau aš save pati užpisau.
O sterviškumas niekur nedingo, ir be galo gaila laiko, kuris beprasmiškai praleidžiamas ir dar neduoda jokio prasmingo rezultato - kotletų kepimo, browsinimo po visokią chuinią, nepažįstamų verksmingų blogų skaitymo, lietuvos ryto priedo "krepšinis" skaitymo, doomo žaidimo, istorijos pamokų galų gale. Gaila ir dėl laiko, ir dėl rezultato nebuvimo. Nu, laiko mažai, šviesos vejasi šuoliais, sako Don Chuanas, nu atostogos, jaunystė, paskui bus blogiau.
Kai gausiu pinigų, prasibadysiu mordą. Taip taip, paaugliškas egocentrizmas/nihilizmas/dar koks nors gudrus žodis.

Su šia mintim sukandu dantis ir įsijungiu kompą. Šlykštūs lietuviški valdiški puslapiai, kas antras pažymėtas magišku skaičiuku 404, kandu stipriau, kažkurį perkandu, dar stipriau, kol dantys neišlaiko ir byra ant klavos po vieną.
Tarkšt - tarkšt - tarkšt - tarkšt.
Išsilupu mygelius, susikišu į burną. Aš pagerinta biorobotė.

6:00, 6:30, 7:15, 8:30, 9:00.
Šią savaitę sakau "Užkniso" ir pabrėžtinai nusistatau žadintuvą patiems pirminiausiems skaičiams.
8:13.
6:37.
7:57.

Autobusas, du ketvirtokai, vienas, gerokai aukštesnis, duoda kitam į galvą. Bobutė:"Negalima mušt mažesnio"
-A jis visvien mano klasiokas, galima.
hehe, geras pasiteisinimas. Pirmadieni mėtysiu į kolegų galvas visokius daiktus.

O vat šiandien nėjau ir nevažiavau, šiandien žostkai žostkai bėgau.
Nuo dangoraižių kvartalo per tiltą pro byblioteką aukštyn į kalną, kur pagal defaultą turėjau kažką užparint.
Kur pavėlavau lygiai dvi valandas ir dvidešimt minučių.
Perbėgau milijoną gatvių visose netinkamose vietose, pamirksėjau raudonam šviesoforui, į akis ir plaukus krinta rūgštus sniegas, tiltas ilgas, upė tamsiai pilka, lekia sunkvežimiai, žvilgsnis.com, susikryžiuoju su vakarykščiais takais, perbėgu laiptais pro tunelio skylę, bibliotekos slaptus fondus, prabangių parduotuvių gatvę ir reprezentacinę aikštę ble!, kurią vakar apsukom iš kitos pusės. Ten kur gaidys.
urban labyrinths.
o po to jau skauda tuščią buržujaus skrandį ir graužia gerklę, į kalną beveik einu, įlipu į krūvą sniego, prasilenkiu su dviviečiu vežimėliu, o atėjus man sako, kad stabilumas yra gėris ir reikia tvarkytis gyvenimą.
Dievaž, nebūčiau šią savaitę tokia bjauri ir good for nothing, išklausyčiau.
Bet tūlike plaukioja ne chrizantemos, neklausau, pažodžiui supjaustau peiliu alaus padėkliuką, namo važiuojant sniegas mėlynas, lempos oranžinės ir mirksi, o aš prisimenu, kad kažką kažkam apie kažkokį puslapį kažką, nu ir zjb.
Nes truputį labiau žmogumi jaučiuosi, kad ir su užaugsiančia barzda ir kalkėtom kelnėm.

Filmuoti didelių pasiturinčios šeimos namų jau trečią dieną važiuoja ir neprivažiuoja Televyzija. Jau trečią dieną vyksta nesėkmingas sterilaus būvio palaikymas, nes namai turi savybę iš muziejaus pavirsti urvu. Entropija valdo, ha ha
ha ha ha ha ha
ha ha ha ha
ha ha ha
ha ha
ha

"Fight club'e" Marla Singer sakė dievinanti daiktus, kuriuos žmonės be galo mėgsta, o po to išmeta. Vestuvines sukneles, kalėdų eglutes.
Kažkoks panašus jausmas atsiranda žiūrint senus naujienų reportažus su grafa "Special Report" arba "Exclusive". O ypatingai - kurią nors įrašytą naujametinę laidą.

teisybė, bet sukreivėt dar labiau jos gali pagal visus entropijos dėsnius.
Vakar laisčiau ir nepripildavau arbatos, nuplikiau katibai pirštelius, arbatžolės statistiškai nesidozavo ir byrėjo ant strojkės. Be viso to, kažkur nujobinau raktus ir naktį atidarinėjau vartus su skaitytojos pažymėjimu.
Visa tai dar būtų px. Bet šiandien sėdžiu, žiūriu kompui į snukį ir jaučiu, kad pamiršau krūvą šviežių passwordų.
Nu jo, čia jau nebe rankų kreivumas :)

pusę ryto praleidau besismaukydama po druskininkus ir ieškodama skylės su internetu.
radau:
tokia 50:50 užgrūstą mobiliakais ir kompų dalim, klaikiai mirksinčiu ekranu ir per sprandą šnopuojančiais paaugliais.
teisinga visiškai skyliška prabangi skylė. Viskas, ko reikėjo.
dar yra toks be galo smagus jausmas įvedinėti adresus, kurių prieš tai niekas nebuvo iš čia pasiekęs. nors ką gali žinot.

Numiro diskelis vardu kultūrinė grioviakasyba.
Užtat atsirado žiebtuvėlis, užvadintas supista estetika.
Žmogaus tęsiniai, pamanykit tik.

Buvo vienas is Tu momentu.
kai stovejom pries ginkluotus batalionus.
"Ramiai"
"Ginklu gerbt"
Niekad pries tai nesu stovejus pries sautuvus.
Prie sienos.
Visi nusisukam.
Kareivukai vos nulaiko sypsenas.
Dideli dedes ironiskai dekoja.
Akiniuotas dede suskaiciuoja.
Dainuojam "S.K.A.T.A."

Kažkada giliai naktį prasikrapštau iš miego, pro langą šviečia lunatiškas mėnulis. ant kompaktų.
žinot, kaip cd atrodo mėnulio šviesoj?
nuodingos (ultra)violetinės spalvos.
siauras ryželis, kaip lazerio spindulys.
gražu be galo.

Taip vadinasi trafakas, ką tik buvau pratestuot po prabangia kaimynų tvora, visos lempos degė, visi veisliniai šunys skalijo - dar smagiau.
Ne, nu tai welcome, mieli europiečiai, jei per naktį nenusprogsim - galėsim glaustis prie didžiojo brolio pašonės ir dar džiaugtis kažkokiu tai grįžimu į vakarų civilizacijos prieglobstį.
Nacionalinis aspektas px, šita identity pusė niekad per daug nekasė - bet bjauriausia tai, kad kito pasirinkimo nėra, ir to niekas garsiai nesako. Kažkaip blogai taip lėkti, jei nėra kitų krypčių, spąstus primena. Iš politinės priespaudos kartais išlendama, o vat ekonominė - visiška pizda. Ne politikos norisi, o žrat' ir srat'.
Man irgi, beje.
Jo, garsiai nesako, o jei bandoma - visada galima prilipint "antiglobalisto" etiketę - nors globalumas ir globalizacija - du skirtingi dalykai. Pažiūrėkit, ką lietrytis sako apie įvykius Varšuvoj - tie baisieji antiglobalistai, cituoju, "pacifistai, pankai, metalistai, gėjai", kažkiokie nesusipratėliai.
Tai gal nėra ko taip isteriškai švęst? Tai gal reikėtų nukabint kažkurią vėliavėlę nuo gatvių stulpų? Stopudovai rastamanišką, manau. Ir nepamirškit visur nešiotis žalių popierėlių. Nes dabar be jų būsim visiškas niekas.

Noriu nugirdyti visus nepilnamečius.
Apdalinti brolio klasiokus cigaretėm.
Įlįsti į patį popsoviausią klubą pro orlaidę.

mol išlipu iš autobuso, krūmuose kukuoja, o vienas centas kišenėje nežvanga.
Užtat žvanga tas vienišas centas ir užsilikęs alaus kamštelis.

#1:
šeši, 70+, tris valandas mąstė, už kurio pusbrolio mane ištekint.
#2:
truputį įmalęs dėdė programeris, paskambino iš labanoro girios, penkiolika minučių įkalbinėjo stot į matematiką. Jis pažįsta tris fizikes, visos jos dabar programuotojos, sako, kam vargt ir persikvalifikuotinėt, nemoteriška specialybė.
am am.

- 150 balų – stojantiesiems į visas studijų programas, jeigu jie yra olimpinės sporto šakos 2002-2004 metų šalies suaugusiųjų arba jaunimo čempionai, arba šalies rinktinės nariai – olimpinių, pasaulio ir Europos žaidynių prizininkai.
Gal rimtai pradėt pizdabolą praktikuot?

čiur nors šią naktį nesapnuosiu rekursinio trimačio interneto. išcenzūruokit mano sapnus.

Humour, including the ability to laugh at the totalitarian aspirations of the state, while sticking a soft spanner in their works from time to time, seems to work better than outrage and paranoia.
čia pasakėčios, kaip anglai prikolinosi iš valdžios, ir ant kiek tai veikė geriau, negu smurtas ir žostkatūra.
per @SKAityklą

tik neseniai dašlo, kad broliai yra gėris.
manasis goželis, jei jah susimylės, bus geekas.
jis gali su jumis pašnekėti apie didijį sprogimą ir russell'o paradoksą, o taip pat parašyti elektroninį laišką ir žiūrėti didelėm akim nieko nesuprantančiu žvilgsniu, kai reikia.

ar ne? M$ su gatesu priešaky - virtualiosios erdvės babilonas, o mes visi - pankeliai ar bent jau juos mėgdžiojantys ;) statau alaus tam, kuris tiksliausiai išvers žodį "našyvkė" į lietuvių kalbą.

12 nakties, daug pėsčių kilometrų.
susitraukusi paranoja ir ėjimas, kol nebešalta.
3 ryto.
daug pėsčių kilometrų atgal, paliekant juodus memetiškus pėdsakus.

crimethinc.dontexist.net
čia toks viešas bookmarkas, kad prisiminčiau, ir šiaip seniai skaudėjo.

savaitgalis! pro smelkimosi-kaip-vaiduokliams-per-tvoras ketvirtadienio nakties, pankroko stroikėje. su elektriniu pjūkliuku ir plaktuku. nukirsti korporacinei hidrai dar vieną galvą.
statant rastamanų tualetą - kreivą kaip programerių statomas namas, su kitą ryta prisimintu pamirštu skersiniu, bet su che guevaros kaliause ant stogo bei galimybe naktį įlįst į duobę, slėptis ir žaisti nindzes.
greitas šliaužimas pieva nuo tamsios šimtakilograminės grėsmės, askaridės - kažkas mane traukia iš krūvos apačios, veidu per žemes, apibėgt aplink scenos karkasą nenupuolus - "bet juk aš po keturių alaus", lūžtantis beržas rūstus įspėjimas, "saulė šįryt nepatekėjo, dūra malalietka", nutylantys dūdelės garsai ir nulinkstantis fleitistas, bulvės statybiniame šalme, tas žygio veidas, dantimis ir nagais krapštant kumpį iš plastiko, "taigi, džo, gavosi, kad už dyką šūdo prigėrėm", paskutinis alus ant viniuotos lentų krūvos po tvarto pastoge, impresarijus, deginantis šiaudinį bybį, atbulinis stagedivingas, migio ant šieno susikasimas, 12 h miego per keturias dienas, "jei žiūrėsi į mėnulį lėtai, pamatysi, kaip jis kyla", zombiai tvarte po siūbuojančiu prožektoriumi, smėlio dėžės matavimas šeštą ryto pliaupiant lietui, neapibrėžto gylio upė, smingančių kolegų žadinimas nudrožtu degtuku, šuns snukis burnoje sekmadienio rytą, kaip pastatyti degantį namą?

bu. puikiai. patikėk manim(c) :)

jau antrus metus tas pats būdas pradėti penktadieno rytą - laboratotija, treštelėję prietaisai ir esminių dėstytojų vyriška logika of getting things done. jungti rausvus ir geltonus laidus prie pliuso, mėlynus ir žalius - prie minuso, lėtai atsibusti, padaužyti, jei kas neveikia, tampyti paklaidų ribas iki nebegalėjimo. labai gerai. o kur dar galimybė savais negrabiais pirštais ir griozdiškomis mašinomis išmatuoti kažką tokio efemeriško ir subtilaus, kaip elektrono masės ir krūvio santykis - 5.693E-12!

dar kažkurį penktadienį matėm: absoliutus dizaino, koncepcijos ir progresyvo triumfas prieš bet kokį sveiką protą ir usability - aibo eros kavos aparatas.




ir visiškai sužavėjo laikina keleivių laukimo salė anykščių stotyje. man sakė baigti stebėtis pasauliu, bet neišeina :)

visiškai pagrindinis dalykas, dėl kurio myliu tranzavimą - tai, kad su kiekvienu sustojusiu vairuotoju pas mane ateina dar viena istorija. korėjietis fizikas veidrodžių meistras lenkė prostitutė litrai naminio alaus lenkas su naminiais sausainiais laivų mechanikas tipiniai jie iš palangos moteriškė, išmananti, kaip pramogauja intelektualus jaunimas.
šiandien susistabdžiau bičelį, kuris su seneliu ir buldozeriu ant kalno užritino akmenį, pro kurį krūvą metų važinėjau į mokyklą ten kažkur. labai reality check. labai primena, ką buvai nuodugniai ir noriai pamiršus.
kitas pakeleivis buvo labai desperatiškas fūristas. toks, kuris nuoširdžiai apreiškė, kaip viskas vis blogiau ir blogiau. ir ne ta prasme, kaip mes čia varom, kad viskas vistiek degs paliubomu ir po to kikenam, bet toks, kuriam viskas generiškai blogai, mikliai dekonstruojąs bet kokią pozityvią mintį. kita vertus, jis buvo vienas tų karo akademijos karininkų, kurie 1993 nepakluso ministro įsakymui daužyti protestuojančius pensininkus...

gražiai atrodė taikų rytą:
bičeliai išsinuomavo stovėjimo vietą dviems valandoms ir užsodino ją žole, medžiais ir suoliuku. imi ir atplėši sau ir kitiems gabalėlį pasaulio, naudodamasis jo paties būdais.

free postage. gal žinai, kaip geriau?

pastebėjau į pavasarį tą visuotinį "sveikatos gerinimo" marazmą.

blia, tie visi papildukai, profilaktika nuo gyvenimo, tokie bonus health - kaip geiminant, vitaminai, kurie kainuoja tiek, kiek ratai, tabako ir kavos skonio protinga dantų pasta, chimkė, kurią reikia gerti, kad būtum kokybiškesnė moteris išsiplėtusiais vyzdžiais, visada pasirengęs veistis vyras, egzempliorius su sveikesnėmis kojų venomis, ramesnis sėdėtojas vienoje vietoje ir žiūrėtojas į ekraną.
labai patiko kažkada vakare pūst sporto klubo stovėjimo aikštelėje, kai šalia, anapus stiklo - toks savęs taisymo cechas, tokia kompleksų indukavimo stroikė vyksta :).
dar užmačiau šito reklamą kažkada, iškart galvoje sušaudė. miesto veidas - sveiki ir gražūs žmonės.
norėčiau ten būti tramvajum.

ėmiau, suskaičiau chomsky 9-11, pagalvojau keletą dalykų, čia sau labiau taikau, apie being political:

a) kas blogiau - ar apnikęs galvojimas, kad vistiek viskas sudegs ir supus bei beprasmiška, per vėlu ir tegu, ar patogus visuotinis užsimerkimas ir slydimas rožiniu paviršiumi tikint, kad viskas yra gerai, o jei ne, tikrai bus geriau?
abu tokie proto spąstai, kai iš tikrųjų suprasmiška, svarbu pradėt, dabar, kaip nors, kad ir nuo nuosavos galvos išvalymo.

b) žiūriu, kaip lengvai man iš akiračio|rankų|minčių|rūpesčių sąrašo slysta tokia netolima praeitis, ir turbūt ne man vienai taip darosi šitame informacijos potvynyje? nebesugebu prisiminti tokių nesenų datų, tarkime, kada įvyko invazija į afganistaną? kas ten dabar? koks buvo vakarykštis mūsų priešas? koks šiandienos? aš galiu pragooglinti, bet faktų darosi per daug jiems dar netapus istorija. blogai būna, kai pamiršti.

c) "su amžiumi", "patirtimi" ar su nuosavais bidonėliais ateina kartais tokia fazė, kad jau kelis kartus pagaunu save sėdinčią su žmonėmis, kurie ir iš savęs yra įdomūs ir geri, ir daug ką padaro, bei besijaučiančią kaip marketingo paskaitoje.
su madingomis problemomis, su idėjomis ir raktiniais žodžiais, kuriuos reikia įsodinti kažkokiai audiencijai į smegenis, su vizija, medija ir viešumu kaip ginklu.
aktyvizmas tampa panašus į pastangas kuo geriau išpr'inti savo idėjas, į spamą ir tiesiog proto pisimą [geru tikslu? o tikslas pateisina priemones? tie, kurie siūlo bybį pasididint, irgi tau linki gero ;)], ir nors aš suprantu, kad dabar kitaip nebus, kad faktais ir racionalumu nieko neįtikinsi ir neuždegsi, kad reikia patrauklių idėjų, reikia, kad ta pati akcija ir protestas būtų tūsas ir reginys, o jei dar amžinoji medijos šviesa užšviečia..prisiminkit vasaros kritines mases. ir taip, tai veiksminga, ir kuo daugiau stebėtojų, tuo veiksmingiau, tik ar norisi būti amžinu megafonu? ot kartais galvoju, kas tas mano pranešimas? ar tai kažkas iš mano autentiškos patirties, ar madingų knygų kompiliacija, kažkokios aptakios ir nugludintos frazės, nieko iš esmės nereiškiančios?
ir iš to viso seka
d) - užsipisimas nuo žodžių ir teorijos, nevedančių prie veiksmų, nuo viso prasmingai nesuprojektuojamo pykčio, nuo analitinio stuporo bei laukimo, nuo ideologijos ir diskusijų ir "blogai". kažkoks, sako, yra būdas baigti inkšti ir kritikuoti ir atsirišti veiksmų maišelį.

Moja tvoja ne ponimaj - Mine don’t understand yours

East-West Conference 7-11 June 2006, Berlin

Mutual understanding expresses, and brings to our lives a special sense of an interest in each other, and brings us into the lives of others. Respect and equality implies that we understand that political and cultural ideas and practices are diverse because they have different histories and that these histories are all equal. How can mutual understanding and respect be brought together in examining different constructions of values, beliefs, backgrounds, experiences and ideological convictions without being racist, xenophobic or dominant?
-
It's almost a century now that Europe has dealt with two polar constructions. The so-called West and East used to stand in direct opposition to each other and, it was/is claimed, have two different kinds of mentalities: the 'rational, individualistic and profit-oriented' West and the 'irrational, communal, full-of-Soviet-achievements' East.

..visai prasmingai, įdomiai ir aktualiai atrodo.

netzkultur.salon 5: exploring arab web representations

ip-space-mapping by jan gerber

[via vilma]

..man graži idėja: browsinkime kartu. kai yra vedlys, ekskursija į internetą įdomu šiais visko išgooglinimo laikais.

..diena šiandien tokia, kai eini gatve ir jauti, kaip kraujas cirkuliuoja venomis, ne kaip koks žieminis lumbrikas.
..ir jaučiasi tai iš to, kaip autobuso vairuotojas spaudžia stabdį prie pat stotelės.
..ir iš frazės, kurią sako gentainis, man einant pro duris: "mesk tą darbą nx, einam alaus gert".

a, o dar vyko koncertas šeštadienį. garsas buvo intro, trūkumo prasme, dar žostkai atrodė žmonės su kameromis - visiškai ekranuojantys save ir atlikėją.
gal čia pas mus taip yra, toks prietaras, kad fotografuojantis žmogus šventas? bet jau galvojau, kad kitą kartą užlįsiu, jei norėsiu matyti atlikėjo akis, ir pastumsiu, jei užlips ant kojos. bjauriai taip, sukišti telefoną dainininkei į veidą ir "turėti sau" pikselių ant desktopo.
medijuotas renginys, labai digitalija, gal madinga, bet nešilta - groti gyvai, nors kuo labiau kaip kompiuteris. kažkuriuo metu rėkiau į ausį, kad čia labiau į black hat konferencijas panašu, bet blogai nebuvo :)

ledas, pažįstami gaubreliai, paukščiai, oras, šviesoforas, greitis, asfaltas, užsinešti į trečią aukštą, ir rezonuoja galvoje:

<..> važiavau dviračiu, pirmą kartą po daugelio mėnesių. Jis nešė mane per kiekvieną pasitaikiusią kliūtį, mes kartu lėkėme per gūbrius ir staigius posūkius, siaurutėmis gatvelėmis ir erdviomis grįstomis aikštėmis. Į mane pūtė vėjas, ir jaučiausi labiau paukščiu, apdovanotu skrydžio dovana, nei žmogumi. Buvau besvoris ir galingas; palikau pats save ir įėjau į pasaulį, atsivėriau aukštiems fasadams ir prigrūstiems bulvarams, bet kažkodėl buvau savimi labiau nei per ilgą ilgą laiko tarpą, lyg anksčiau būčiau ėjęs plačia dykuma. Meile, aš jaučiuosi stiprus, ir ne tik dėl dviračio. Tiesiog kartais jaučiu, kad kažką darau teisingai.

lietuviška spauda: su kuo skaniausias "metalcore"?

mažų mažiausiai įdomu. aš tokio mistaipo nesusapnuočiau ;)
iš vhc forumų.

labai siūlau pažiūrėti, kai praeis ./ efektas.

nu, om.
Every year, May 3rd is a date which celebrates the fundamental principles of press freedom; to evaluate press freedom around the world, to defend the media from attacks on their independence and to pay tribute to journalists who have lost their lives in the exercise of their profession.

hehe, čia, man atrodo, jau pildosi nemirtinga frazė "we smash mcdonalds every day" ;)

- dviračių takų valymo akcija
- Beždžionės Dviračių Remonto Popietė šį šeštadienį tilto 29a. labai gerai.

- dar kokia tai akcija:

kita vertus, yra už ką:

Užfiksuotas vaizdas negali būti netinkamai panaudotas.
Vilniaus miesto didžiosios aikštės, pamėgtos riedutininkų, yra stebimos vaizdo stebėjimo kameromis. Aikštėse važinėjantys nedrausmingi riedutininkai neretai gadina miesto aikščių grindinį, nesaugiai važinėdami kelia grėsmę praeiviams. Tokie jų poelgiai yra fiksuojami vaizdo stebėjimo kameromis. Policijos pareigūnai už Vilniaus miesto tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimus taiko administracinio poveikio priemones nedrausmingiems riedutininkams.
Tikimės, kad riedutininkų kuriamas vaizdo stebėjimo kamerų žemėlapis sudarys galimybę vilniečiams ir miesto svečiam žinoti, kurios Vilniaus miesto vietos yra saugios, o įvairios akcijos nenuvertins vaizdo stebėjimo kamerų teikiamos naudos didinant miesto ir miestiečių saugumą.

vilnius.lt

ir šiaip užpisa. kodėl didžiosios pasaulio pizdutės stabdo mane, užtveria gatves ir važiuoja su žiburėliais, o aš savo mieste negaliu ir neturiu kur važiuoti, kur būti ir kur žaisti?

nes tas su raumeninga moteriške jau nuvalkiotas po visur. be to, pogrindinis reclaim the cathedral square frontas skamba kaip VPGPA ;)

via MrNice.

čili pica ketina užpatentuoti "ką tik iškeptos picos kvapą", nes "Vartotojų nuomonės apklausos rodo, kad dauguma lietuvių, valgydami picą, iš esmės sieja šį malonumą su „Čili picos“ prekiniu ženklu, todėl manome, kad teisės į unikalų, ką tik iškeptos picos kvapą priklauso būtent mūsų kompanijai".
kol kas vienintelis kvapo patentas - šviežiai nupjautos žolės kvapas, kurį įsigijo marketingo firma "senta" ir ketina gaminti kvepiančius teniso kamuoliukus.
absurdas.
ar šis patentas reiškia, kad jiems priklauso pats kvapas, ar kvapą apibūdinanti žodžių kombinacija "ką tik iškepta pica"?
ką dabar reikės sakyti? "ką tik iškepiau picą, ji *nėra* šviežiai iškeptos picos kvapo"?

"The patent for the smell of teen spirit is going to make me rich once the 90's become fashionable again!"

būčiau tokioj aikštėj.
su tokia lengva nelegalumo vibracija, su savų ir svetimų saugojimu, su mažučių skeiterių ir gotų subuvimu.
su tėvais, laikančiais saujas vaikų mobiliakų, kol šie verčiasi per galvas.
žmonės, kurie ateina dėl sau rūpimo reikalo, dėl labai tiesioginio dalyko, o ne iš idėjos ar pakviesti lyderio.

media:

laisvę sk8ams :)
punkrocksfest
saimono galerija
art.scene
internetas.esu.as
squarecommunity
inlineskating.lt
oficialus pr'as

gana provokatyvus delfi straipsnis, kurio komentaruose sakoma "atimi riedučius - duodi amfetaminą".
objektyvesnis delfi straipsnis
skaters.lt forumas. dėl antropologinio intereso :)

vėl atakuoja paveikslėliais.

papuoliau šiandien netyčia netoli šitos makalynės.
visiškas marazmas.
lietuviškos rezoliucijos internete dar nėra, bet skaičiau popierinę versiją su daug frazių iš oro ir pasakymu "kad mūsų visuomenė netaptų narkotikų kultūra".
kaip tik savaitgalį išvedinėjom, kad pažiūrėjus tv aišku, kaip marketingo kultūra sukasi ant lengvųjų narkotikų, o pagalvojus, ant kiek tv yra paveikus, masinis ir skvarbus dalykas, galima laisvai šnekėti apie narkotikų kultūrą.

po serijos niurzgimų noriu pasakyti ką nors gero.
vienintelės knygos, kurias per ilgą laiką skaičiau iš ekrano: tūlo peter watts "rifters" trilogija bei "blindsight". rocks. mokslinyko parašyta fantastika, ir pirmą kartą matau hard sci-fi knygas su bibliografija. eikit paskaitykit, ir šitą būtinai. kažkada skundžiausi, kad niekas neparašo romano apie fiziką, vo bičas apie biologiją gražiai ir tvirtai parašęs.

Jamam gatves!
2007-03-30
18:00 katedros aikštė

maršrutas:
Katedros aikštė > Gedimino pr. > Goštauto g. > Kalvarijų g. > Tuskulėnų g. >
> Šeimyniškių g. > Europos aikštė > Konstitucijos pr. > VPU žiedas > Gedimino pr. > Katedros aikštė

kas tas.

buvau revoliucijoj, dabar skaitau - kaip ir sėkmė, ar bent jau maža pergalė, ar mažų mažiausiai convergence of goals.
šiaip aš dažniau į demonstracijas einu, negu į rinkimus, gi if voting could really change anything, it would be illegal, etc etc, be to, jaučiuosi kažką realiai ir tiesiogiai pasakiusi, kai nebeaišku, kas šioje atstovaujamojoje demokratijoje ką atstovauja - ar "jie" mus, ar "mes" juos (c). argi rinkdama dėdę į valdžią, gali nuspėti, kad už trijų metų jis tau nebeleis rūkyti kaboke?

demonstracijoje buvo smagių vietų.
- pensininkė biologijos mokslų daktarė, kuri kalbėjo apie atlantidos žlugimą dėl genetinių manipuliacijų, ir sakė, kad "ką dievas sukūrė, žmogui keisti negalima". norėjau paklausti apie mičiuriną, bet prikandau liežuvį.
- pagoniškai apsirengę jaunuoliai su tamtamais, skanduojantys "stop gmo". toks biškį "čiabuviai prieš pražūtingą mokslą" įvaizdis, labai gerai, kad buvo :)
- nuostabus šūkių rinkinys, beždžionė sakė, padarys gabalą iš jų:
Lietuvoj sintetinis maras - valdžioje pinigų karas
Sėdi valdžioje mutantai, jiems nerūpi imigrantai
Sėklai ne, dalgiui taip,
Galvose kemsynas, Lietuvoje - genų sąvartynas
Valdžiai otkatas - Lietuvai genų servelatas

ta prasme, žaliųjų terminologija ir retorika kartais rimtai atrodo atstumiančiai, kaip jau rašė ninjutsu. Be abejo, kai gauni užsilipt ant statinės penkioms minutėms ir per jas reikia išsakyti kuo daugiau ir kuo aiškiau, norisi viską suplakti į viena - bet prie ko čia žemės pardavimas užsieniečiams? vietomis jų prakalbos šiek tiek priminė pigoką populizmą, nors tikslas tai geras.

dar man nepatinka tai, kad bet koks viešas veiksmas vis labiau tampa medijos įvykiu - kai stebinčiųjų ir filmuojančių yra daug daugiau, negu atliekančių ar kalbančių.

kita vertus, kada gi į tokias demonstracijas ateis ne tik pankeliai, žalieji ir pensininkai? I guess, visą visuomenę nuo bet kokios platesnės diskusijos gmo tema atbaido netgi trys sudėtingi tarptautiniai žodžiai, tada ir gauname tylinčią daugumą, kuri nežiūri į valgomo produkto sudėtį ir į tai, iš kur jis ateina. o tada kažkieno vaikams teks ėsti neišbandytą šūdą, kaip tai patetiškai beskambėtų.

kviečiu norinčius blogosferos piliečius suskubti užsiregistruoti iki ketvirtadienio, nes vėliau nebespėsime atnešti tau kėdutės, nupirkti markerio ir užsakyti ėdesio.

REGISTRACIJA:
Registracija vyksta elektroniniu paštu blog@hardcore.lt
Parašyk savo blogo adresą ir dvi varneles:
[] aš norėsiu KF valgyklos pietų
[] aš žaidžiu q2 ir turėsiu jį savo kompiuteryje

bruce schneier rašo apie tai, kad daug post-9/11 teroristinių sąmokslų iš tiesų yra totalaus lunatizmo pavyzdžiai - "no weapons, no bombs, no expertise, no money and no operational skill".

ir ežiukas vilniuje, ir pankeliai forume nerimauja dėl automobilių prisiparkavusių ant dviračių takų.
jei tokioje mašinoje sėdi žmonių, aš asmeniškai visada papypsinu jiems pro langą.
jei mašinoje žmonių nesėdi, reiškia, galima juos kažkaip pamokyti.
braižyti raktais dažus man atrodo chuliganiškai, ir tai tiesiog užduos daugiau darbo kažkokiai automobilių remonto dirbtuvei.
aš manau, kad geresnė išeitis prieš pakartotinius dviračių takų okupantus yra vizualinis smurtas.

• pirmą kartą pamačius konkretų automobilį, siūlau užkišti jam už valytuvo lapelį su mandagiu tekstu, a la "vilniaus dviratininkai prašo jus pasitraukti nuo tako".
  
• kadangi mūsų valstybėje tai turbūt nesuveiks, ateina laikas sekančiam žingsniui: lipdukui ant bamperio.

  

  
  

• trečią kartą kviečiu pva klijais priklijuoti hitlerį ant galinio vaizdo veidrodėlio.

  

  
  

jau vakar kaboke girdėjau, ir ekoblogas rašo, kad per praeitą kritinę masę policija suėmė apie dešimt dviratininkų. kaip ir šiuo atveju, pasirinkta 'pagaut atsitiktinius ir pagąsdint' taktika. gaila ir gėda.
kai mašina pažeidžia eismo taisykles - vairuotojui išrašoma bauda. prieš kamštį į sankryžą įvažiuojančių vairuotojų juk niekas neareštuoja? o juk eismą stabdo? o juk kelių eismo taisyklės neleidžia?
aš tai manau, kad dviračiu važiuoti yra kieta, su dviračiu galima daug arčiau prie visko privažiuot, su dviračiu nešiki dujų į orą ir nėra amžinosios prisiparkavimo dilemos. tik nors kiek saugiau važinėtis vilniuje neišeina jau ketvirtus metus, nichuja.

mokslininkai rašo apie tai, kad dauguma kareivių negali prisiversti iššauti į žmogų - tarkim, antro pasaulinio karo metais į priešą taikydavosi apie 20% karių, korėjos kare - 55%, o vietnamo - 95%. daugiau pasiruošusių žudyti atsirado dėl pasikeitusių karinio paruošimo metodų, kurie kareivius paruošia šaudyti į gyvą priešą. ir kas iš to išeina - prisiversdami naikinti tos pačios rūšies atstovus, vėliau armijos veteranai kenčia nuo visokių psichikos sutrikimų.

Since World War II, a new era has quietly dawned in modern warfare: an era of psychological warfare, conducted not upon the enemy, but upon one’s own troops. The triad of methods used to enable men to overcome their innate resistance to killing includes desensitization, classical and operant conditioning, and denial defense mechanisms.

o! aktyvistai šitai jau daro pas mus! labai gerai.

viename lange atsidarot 43things.com, kitame - goa.lt, ir ieškot skirtumų.

tęsiant labai populiarią blogosferoje temą...
reiškia, didelis paveikslėlis judrioje miesto vietoje. jame yra: liniuotė, užrašas "+15.9 cm", mažas automobilis volkswagen golf kažką ten, bei kitas užrašas "visų laikų ilgiausias".
ką pagalvoja vidutinis statistinis spamo skaitytojas?
juokiausi gal dešimt minučių. aišku, dinamiškas reklamos verslas ir bybys - nieko naujo, bet vistiek.

dabar sakykit, ką iš jūsų vaikystėje gąsdino milicija? ar nors kiek tikėjot?
dabar daug paprasčiau.
velkuosi lyjant sekmadienį ryte totorių gatve, kita puse eina trijų asmenų sveika šeima. mane pasiveja mamos balsas, sakantis kokių penkių metų jaunikliui: "ką darai! kaip tu atrodai! žiūrėk, visur čia KAMEROS!"

bliat', koks... šūdas, kaip prisigyvenom.

galiu pasigirt, kaip variau pagal geriausias tradicijas.

rytas, važiuoju dviračiu prospektu, tiksliau, tuo atseit dviračių taku, kuris prospekte atstoja stovėjimo aikštelę. šviesoforas, raudona. koks tai automobilistas persirikiuoja ant dviračių tako, nerodydamas dešinio posūkio, o tiesiog norėdamas važiuoti per sankryža ir antra eile.
užlendu prieš jį ir stoviu. įsijungia žalia, stoviu, labai iš lėto pradedu važiuoti, pačiu lėčiausiu dviratiniu greičiu velkuosi per sankryžą prieš tą sušiktą automobilį. labai smagu.

Baigėsi šita ekskursija į politiką, liko visokių nuosėdų.

Visų pirma -- iš arti pamačius, kaip daromi įstatymai, visiškai sutinku su Bismarku. Kad galėtum turėti nors kiek pagarbos įstatymams ir dešrai, reikia nematyti, kaip juos gamina. O gamina visišku randomu, pasiremdami asmeniniais religiniais įsitikinimais, neaiškiomis nuojautomis, kaip turi būti, ir be jokio rėmimosi faktais.
Pavyzdžiui, mic šįryt pasakojo, kad Lietuvoje jau krūvą metų egzistuoja toks Sociologijos institutas, kuris prieš keletą metų tyrinėjo, pavyzdžiui, tokias naujoviškas sambūvio formas, kaip LAT. Niekur diskusijų erdvėje nesklandė jokių mokslinių darbų pavadinimai. Niekur nemačiau jokių sociologų, psichologų, edukologų išvadų, kad šita koncepcija ir jos išgimdyti įstatymai padarys vaikus laimingesnius. Aišku, tyrimų/statistikos/faktų analizės ir susitikrinimo, ar tikrai priimamas įstatymas neprasilenkia su realybės tendencijomis, nereikia, jei "kaip Dievas sutvėrė, taip ir turi būti, o čia ėmė žmonės madų vaikytis, prasidėjo visuomenėje kažkokios keistos diskusijos".
Galiu pridėti tik tiek, kad tos "mados" - tai tendencijos, kurias lemia Vakarų visuomenėse jau daugybę metų vykstantys procesai: moterų emancipacija ir savarankiškumas, individualizmo stiprėjimas, bažnyčios įtakos silpimas ir pagaliau požiūrio, kad individo laimė yra jo gyvenimo tikslas, įsigalėjimas. Gyvename serijinės monogamijos laikais, ir tikėtis, kad kažkas iš inercijos ar įsitikinimų liks santuokoje/santykiuose, nors jie jam neteikia laimės - vis mažiau tikėtina. O jei taip ir būna, man labai dėl to gaila.
Mane stebina tas santuokos sakralizavimas, ją laikant saugumo ir užtikrintumo garantu. Santuoka - tai nėra natūralus, kaip bebrai -- ta citata išvis yra aukšto lygio marazmas -- o istoriškai susiklostęs darinys. Ji visuomenėje egzistuoja ne todėl, kad dievūlis taip surėdė, o dėl, imho, visiškai pragmatiškų priežasčių - tam, kad vyras būtų tikras, kad jo šeimoje gimę vaikai tikrai yra kilę iš jo genetinės medžiagos (nes už nesantuokinius santykius baudžiama), tam, kad būtų suformuota save išlaikanti šeima su aiškiai apibrėžtomis funkcijomis, tam, kad valstietis žinotų, kam padalint savo avių bandą. "Dievulis taip norėjo" slepia tiesiog nuosavybės ir užtikrintos savireprodukcijos klausimus. Very mammalian.
Vakar užtikau gan protingą straipsnį apie "sveiką šeimą", kuriame buvo sakoma, kad šeimą visų pirma apibrėžia ne štampas, ne bendras ūkis, ne vaikai, ne įteisintas seksas, o bendras emocinis laukas - kai žmonės rūpinasi vieni kitais ir yra susiję emociniais saitais. Ko gero, teisingiausia nuomonė šiuo klausimu.
Aišku, man kaip ir nusispjauti, ką vadina šeima, o ką ne, dėl manęs taip gali vadinti ir tik "šliūbą paėmusius" ar tik tuos, kurie apsiženyjo dvidešimties ir gimdė vaikus pamečiui, kaip dievūlis davė. Didžioji oponentų dalis kaip tik ir kirtosi dėl pačio apibrėžimo, o apibrėžimas būtų nesvarbus, jei iš už jo nekyšotų sistematiškos nelygybės ausys -- turiu omeny Paramos Šeimai pagrindų įstatymą.
Ta pati nelygybė man asmeniškai irgi būtų gan px -- neketinu kada nors tuoktis, bet tuo pačiu neketinu nei eiti į valstybės tarnybą, nei imti paskolą, nei melžti valstybės paramą. Šiuo konkrečiu atveju dariau veiksmus tik dėl to gryno neteisybės pojūčio. Kol valdžia užsiima savo galios žaidimais ir matuojasi bybius "ten kažkur", tol man ir labai daug kam iš jaunųjų hedonistų nesvarbu. Tačiau <chamstva> kai kam prieš rinkimus susuko pilvuką ir prireikė, kad kunigėliai iš sakyklų pasakytų, kokie jie geri -- stabdo vaikeliukų žūdinimą ir neleidžia lietuvai gyventi paleistuvystėje</chamstva>. Ir šitas kišimasis į asmeninius žmonių reikalus ir siekis valdyti ne tik veiksmus, bet ir kūnus mane siutina.
Kas veda prie pamąstymo apie tai, kaip atitrūkusi "atstovaujanti" valdžia nuo žmonių, kuriems ji turi atstovauti. Ne tik dėl to, kad valdžia yra kažkur toli, neįtakojama ir ne per daug lendanti į kasdienybę. Ir dėl to, kad ateina maximos ir teliko laikai, kai rūpinimasis tuo, kas vyksta ir kur tai veda tampa blogo skonio ir "not cool" dalyku. O tada ir lieka tik marginalios NVO ir pankeliai, kuriuos mūsų viešoji erdvė dar apšika delfi.lt lygio komentarais.
Emigration points skyrocket.
Kaip ten bebūtų, džiaugiuosi, kad proceso metu sutikau būrį moterų, kurios nemyža į batą, o veikia. Dar džiaugiuosi dviračiu ir vedybinėmis nuotraukomis.

tokios tokelės. išlėkiau į ispaniją, alfą prižiūrėjo prieteliai, gyvūnėlis iš jų išėjo. sužinojau per vėlai, kad turėčiau daug vilties ją rasti. katė žiopla ir nebuvus lauke, automobiliai dideli, tikrieji namai toli, gyvūnas gražus ir visiems patinka.

buvo zjb katė. pasiėmiau pernai rudenį iš prieglaudos, sakė, kažkas rado stroikėje visus šešis katukus sumestus į celofaninį maišą. pradžioje bijojo ir slėpėsi, paskui užlipo į visur, turėjo potraukį tablečių įpakavimų čežėjimui bei vielutėms, kuriomis užspaudžiami batono maišeliai. ryte po žadintuvo iškart šokdavo į lovą ir reikalaudavo glostymo ir dėmesio. gulėdavo ant skaudamos vietos, prisiglausdavo prie pavargusios, kažkur paslėpė žuvį, sumyžo mano išleistuvių suknelę. dūkdavo paryčiais. lipdavo ant klaviatūros. miegodavo ant tos pačios pagalvės.
maža atrodė taip:

ir taip:

tiek ir liko. pora nuotraukų ir dėželė. kaip sako, tikiuosi, kad, jei ji gyva, ji yra šeimininkas geresniems žmonėms, nei aš, o jei nebe - kad tai įvyko greitai. bet kuriuo atveju, bent jau nusišiko lauke.

apie neseną bandymą susprogdinti lėktuvą:

-- security sistemos ir milijardiniai planai neveikia, nes užtenka vieno false negative, kad lėktuvas sprogtų, o transporto saugumo įstaigos nesugeba nusaugoti net dokumentų apie oro uostų apsaugos protokolus.
-- tiesioginiai sprogdintojo šeimos perspėjimai lieka neišgirsti;
-- suveikia keleivių pastabumas ir reakcija -- jei kas nors nori sau pasidegti kiaušus, geriau neleisti to padaryti.

bet pasekmės kur kas liūdnesnės, fortress europe na maxe:

The UK Border Agency is also starting to fingerprint non-EU migrants to check against databases in other EU countries, Canada and Australia and, shortly, the US.

Many airlines are also being asked to send passenger lists and passport details to the UK Border Agency half an hour before departure. By the end of 2010 all commercial flights, and all rail and ferry services, will be asked to provide such lists.

But the UK Border Agency has the right to ask the carrier for much more information, including their e-mail address, credit card number, car registration number and the name of the person who made the reservation. This can then be checked against immigration, customs and police watch-lists.

to, kas darosi su jav sienomis ir lėktuvais, nepraspjauna -- pavyzdžiui, tūkstančių žmonių, kuriems negalima skraidyti, sąrašo, kuriame buvo jav senatoriai, nelsonas mandela ir dvylika robertų johnsonų. nėra dėl ko džiaugtis, kita vertus.

britanija keistai noriai priima visokias surveillance madas -- tūkstančius kamerų miestuose, traffico sekimą, bausmę už atsisakymą pasakyti užšifruotų duomenų slaptažodį. spooky brasil. nesuprantu, kodėl salose tai darosi.

o naujoji sistema kol kas yra tokia:

100 million journey processed
4,000 arrests made
Aims to cover 65% of all journeys by end of 2009
Aims to cover 95% of all journeys by end of 2010

hm. 4000 areštų, kiek iš jų pasiteisino? mėgstamasis b. schneieris rašo apie tai, kodėl dataminingas yra neveiksmingas:

Terrorist plots are different. There is no well-defined profile and attacks are very rare. Taken together, these facts mean that data-mining systems won't uncover any terrorist plots until they are very accurate, and that even very accurate systems will be so flooded with false alarms that they will be useless.
<..>We're not trading privacy for security; we're giving up privacy and getting no security in return.

dar radau tai, kad lietuvoje ketina statyti trečio biosaugumo lygio laboratoriją -- t.y. tokią, kurioje bus laikomi pavojingi ir mirtini patogenai, nuo kurių _yra_ vaistų.

per uk kitais metais reikės perskristi bent tris kartus. sirijos štampas pase, šitas įrašas ir vakarykščiai juokeliai su namiškiu apie sudegintą eglutę, dabar manęs paliubomu neįleis į cerną, o gaila ')

entropijos fabrikas:

happy baigėsi:

dar du liko! zjb katinukai su puikiu auklėjimu.

vėl grįžus yra taip:

-- nėra laiko. kuo mažiau pareigybių, tuo jo visvien mažiau lieka. gal dėl to, kad magistrantūra yra rimtesnis šūdas, gal dėl to, kad būsimas gyvenimo būdas yra a full time job by itself. nespėjau pablogint nei apie cerną, nei apie siriją, o juk viskas notebooke, reikia tik prisiverst papasakot. mačiau stebuklingų dalykų.

-- vakar buvo geras koncertas, o šiandien gavau laišką apie deadlainą, buvau marazmiškame seminare, kuriame apie konkrečią dalelių fizikos temą pradedama pasakoti nuo galilėjaus ir aristotelio, atėjo landlord ir paėmė taip reikalingą pydisą, sušalau vėl, katė terminaliai nėščia ir dar nežinau, kam ją palikt. visa tai nieko tokio.

-- savaitgalio pažiba buvo bučioko pasakojimas, kaip jis norėjo pasidaryti žiedą su kaukole, parsinešė antrą dieną gatvėje matytą negyvą žiurkę namo, pjovė jai galvą buku peiliu, virino, kol uždvokė butas, o paskui užkasė ją (galvą) krasnūchoje prie namo kampo ir niekada nesugrįžo pasiimti. šiaip, buvo saulė, nemiga, alkoholis, pavasaris, humans, magnific.

-- tuoj išlekiu vėl, šį kartą dar labiau nenoriu, tiksliau, tingiu. vėl londono pakraščiai, vėl lėktuvai, commutation blues. čia vis dar patinka, bent tam kartui, viskas vyksta, visko daug, viskas įpareigoja. vėl persitraukti. antra vertus, gyvenimo statymas ant slenkančio smėlio, dabar taip paprastai būna. viena ranka statyti, kita žarstyti, laikytis tvirtai ir neprisirišti, so it goes.

-- šį kartą iš esmės važiuoju pas ugnikalnį. Jei ryanairas leidžia pasiimti palapinę į saloną, lipsiu nakvot.
dar būsiu londone, papasakokit apie gerus dalykus ten.

a. čepkauskaitė apie mokslą ir metaabejonę:
Tai žinių visuomenės paradoksas: kuo daugiau žinome kartu kaip žmonija, tuo labiau kiekvienam asmeniškai trūksta žinių apie savo aplinką. Kiek iš mūsų dėdami kryžiuką referendume dėl IAE veiklos pratęsimo žinojome, kokiu būdu besidalindami atomų branduoliai gamino mums elektrą ir kada buvo keisti elektrinės kuro kanalai? Ar turime teisę reikšti savo nuomonę, jeigu neturime supratimo, apie ką kalbame? Ir jei taip, tai ar sprendimo galių atidavimas specialaus išsilavinimo neturintiems piliečiams bei jų išrinktiems politikams nepaneigia pažangos idėjos? Ar gali demokratija ir technologijų pažanga slopinti viena kitą užuot skatinusios?

Galime būti išsilavinę savo srityje, tačiau beraščiai visose kitose. Galima su tuo susitaikyti, bet jeigu nenorime, kad materialiosios ir socialinės technologijos būtų plėtojamos kaip autoritarinės, viešoji diskusija apie mokslą Lietuvoje turi būti gilesnė negu iki šiol.

ir jekaterina lavrinec apie interzoną oro uostuose. sprendimas, bijau, pernelyg paprastas, bet pačių nerimo zonų esmė užčiuopta:

Itin intensyvi emocinio kraštovaizdžio transformacija pastebima tranzitinėse vietose: pirmajame XXI amžiaus dešimtmetyje jos virsta pavojaus zonomis, kuriose būtina imtis saugumo priemonių, kurios paradoksaliu būdu palaiko nerimą. Tranzitinės vietos yra skirtos persikėlimui iš vieno taško į kitą, tai – „tarpinės“ vietos: oro uostai, stotys, metro, viešo transporto stotelės, laukimo salės. Todėl pagal apibrėžimą jos tarsi neturi savaiminės vertės: jos yra pauzė mūsų kasdienėje veikloje, tai laukimo ir laiko prastūmimo vietos.

vakar gavosi puikus vakaras. 18:00 su ve išėjome į lauką pasimalti prie durų ir palaukti šeimininko, po alaus, tada atsinešėm sofą, subėgiot prieš dešimtą, tada vladikas sukulia mūsų galinio vaizdo veidrodį. dar tczy su šampanu, geriam po skėčiais, žiūrim, kaip miestas pereina iš pavakarės į naktį, mirksi šviesoforai, važiuoja traukiniai, ateina kaimynas romas, jį nuveja kita kaimynė, vinco tamsa veidrodyje, izmarelio ploščius, žvakės, marozėliai, 02:30, vaikų brendis.

jei nebūčiau užstrigus ant sofos, būčiau prisipūtus audrelio dviračio padangą ir važiavus į tą kritinę masę. dar viena priežastis nepramūdint sekančios.
pikta kaip paprastai, kai pakanka vieno macho debilo, kad šitaip viską pagadintų. kita vertus, negaliu nesutikt su tczy, kai užsiutau praeitą kartą: "jei nori ieškoti teisybės, geriau duok man keletą branduolinių raketų".

turėjau ir turiu krūvą abejonių dėl tų eitynių. nežinau, ar tai geriausia taktika, nežinau, ar lgbt organizacijos neaproprijuoja visų queer žmonių rūpesčių, galų gale -- situacijos keitimas babilono įrankiais man nepatinka kone taip pat, kaip pati situacija.

visgi viską pasvėriau ir nuėjau -- pabūti su prieteliais, kuriuos beraščiai duobgalviai vadina iškrypėliais, dėl tūsiuko, dėl to, kad yra tekę pabučiuoti moterį ir nieko čia tokio, dėl to, kad suprantu, jog "pride" pavadinime reiškia ne puikybę, o the opposite of shame.

ir ką? būrys žmonių nuėjo kelis šimtus metrų ir pasėdėjo ant žolės. kruopščiai atitvertoje vietoje už gardo porą valandų buvo tolerancijos rezervatas, po kurio laiko jau norėjau eiti šerti kačių ir programuoti kompiuterio, bet buvo akivaizdu, kad niekur iš čia pėsčiom neišeisim.

faina kompanija. pankeliai iš estijos, berlyno ir čia, šiaip, visokie linksmi galvoti žmonės. eičiau su tokiais išgerti. tiesiog piknikas prie upės, keistai normalus -- nors už buferinės zonos, 500 policininkų, tvorų su elektros srove ir su keliais tūkstančiais ką nors įžiūrėti ar pasakyti bandančių žmonių. jokio kontakto, viskas mediai ir youtubui.

security jausmas buvo siurrealus. technikos demonstravimas na maxe, kateris, malūnsparnis, segwėjai, šarvuoti arkliai, taseriai. dar tiek nemačiau. kita vertus, to nepakako porai apsiputojusių dalbajobų sulaikyti, nors gražulio šou buvo įdomus.

džiaugiuosi, kad negavau pizdy, nesidžiaugiu, kad struktūros turėjo progą pasipraktikuoti ir kitą kartą viską panaudos prieš mus.

nuo scenos sklido nuvalkiota šokių muzika bei nykios kalbos apie tuštokas paragrafines sąvokas a la 'žmogaus teisės', 'tolerancija', 'konstitucija', 'įstatymai'. išimtis buvo terminaliai nėščia švedijos ministrė, pacitavusi ml kingą: "in the end, we will remember not the words of our enemies, but the silence of our friends."
rimtai, man iki šiol keista ir nesmagu, kad mūsų atėjo 400 (neplanuotai daugiau, nei numatyta leidime), o ne 4000. kur visa užsienio mačiusi middle class, kur lgbt žmonių tėvai ir prieteliai, kartu koksą uostantys reklamščikai, tie, kas nemėgsta seilėmis besitaškančių asilo pompų labiau, nei apsikabinusių moterų, ar tie, kurie važiuoja kritinėje masėje? drąsi šalis, my ass.

labai patiko šūdvaltė, atplūduriavusi iki upės vidurio su shitkorišku plakatu ir megafonu. paskui jie nusipjovė virvelę, jungusią juos su policijos kateriu, ir nuplaukė atgal. jei kada įsteigsiu albumą, cult of shit and death bus bent viena daina, jei ne pavadinimas. dar nesuprantu, kokio bybio reikėjo atsivesti tiek vaikų.

mačiau tik kryžiuką ("zjb rąstukas, gal paliks"), valtį, sudrėkusį gražulį ir tolimo dūminio užtaiso sprogimą. visą kitą riot porn jau tąso žiniasklaida, ir ką? lietuva atsistojo prieš veidrodį ir pamatė savo drąsų snukutį, nuo kurio norisi net ne emigruoti, o evakuotis.

lryto/15min nuotraukos.

R. nugara man visada prieštaringai atrodė:

šustauskas derėtų gėjų bare "žydroji austrė":

dar buvo zjb nepilna ančių šeima su jaunikliais.

situacija: baigiau VU, tolesniems veiksmams reikia turėtų pažymių išrašo ir žinių, kada kas man dėstė.
pasirodo, baigę universitetą studentai automatiškai praranda prieigą prie VU duomenų bazės, kurioje yra duomenys apie jų studijas.
infosistemos administratorė maloniai pasiūlo kreiptis į dekanatą. dekanato sekretorė maloniai pasiūlo kreiptis į studijų planavimo ir koordinavimo skyriaus vyr. specialistę. studijų planavimo ir koordinavimo skyriaus vyr. specialistė maloniai atsako, kad elektroninis variantas nėra išduodamas.

2011 metais man reikia OCRinti diplomo priedėlį su visais jų fancy fonais, ar rankomis suvedinėti šešis studijų metus į lentelę, nes duomenys apie mane man neprieinami. gal kas nors galite pakomentuoti, kaip tai sąveikauja su asmens duomenų apsaugos įstatymu?

kitas panašus reikalas -- the notorious VU pašto dėžutės. jos ištrinamos, baigus studijas. o jei man labai reikia pasilikti adresą, nes, pavyzdžiui, man ten rašo potencialūs vadovai, turiu rasti dekaną ir kažkur pristatyti raštišką jo pasirašytą prašymą. ir tai -- trims mėnesiams.
keista, kad šiais laikais 250 MB teorinės vietos yra taip brangu.

žinoma, kad ten nuvažiavom, visiems cekava. į ramallah.

labai keista vieta: centre -- kavinės, parduotuvės, alkoholis, prabanga ir tvarka. stroikės ir šiukšlynai kitur, lietaus uždanga.

labiausiai įstrigęs dalykas, be abejo, siena ir sienos: fizinė: kaip berlyne, tik iš tikrųjų, iš vidaus tankiai padengta grafiti, ir tos visos kitos sienos, kurios sklandžiai prasiskiria prieš mane, o visam gyvenimui uždaro kitus.