« pictures of comeback | Main | maynight »
Abril 18, 2010
pora tekstų
a. čepkauskaitė apie mokslą ir metaabejonę:
Tai žinių visuomenės paradoksas: kuo daugiau žinome kartu kaip žmonija, tuo labiau kiekvienam asmeniškai trūksta žinių apie savo aplinką. Kiek iš mūsų dėdami kryžiuką referendume dėl IAE veiklos pratęsimo žinojome, kokiu būdu besidalindami atomų branduoliai gamino mums elektrą ir kada buvo keisti elektrinės kuro kanalai? Ar turime teisę reikšti savo nuomonę, jeigu neturime supratimo, apie ką kalbame? Ir jei taip, tai ar sprendimo galių atidavimas specialaus išsilavinimo neturintiems piliečiams bei jų išrinktiems politikams nepaneigia pažangos idėjos? Ar gali demokratija ir technologijų pažanga slopinti viena kitą užuot skatinusios?
Šis tekstas rašomas iš meilės mokslui, nors rašo ne mokslininkas.
Galime būti išsilavinę savo srityje, tačiau beraščiai visose kitose. Galima su tuo susitaikyti, bet jeigu nenorime, kad materialiosios ir socialinės technologijos būtų plėtojamos kaip autoritarinės, viešoji diskusija apie mokslą Lietuvoje turi būti gilesnė negu iki šiol.
ir jekaterina lavrinec apie interzoną oro uostuose. sprendimas, bijau, pernelyg paprastas, bet pačių nerimo zonų esmė užčiuopta:
Itin intensyvi emocinio kraštovaizdžio transformacija pastebima tranzitinėse vietose: pirmajame XXI amžiaus dešimtmetyje jos virsta pavojaus zonomis, kuriose būtina imtis saugumo priemonių, kurios paradoksaliu būdu palaiko nerimą. Tranzitinės vietos yra skirtos persikėlimui iš vieno taško į kitą, tai – „tarpinės“ vietos: oro uostai, stotys, metro, viešo transporto stotelės, laukimo salės. Todėl pagal apibrėžimą jos tarsi neturi savaiminės vertės: jos yra pauzė mūsų kasdienėje veikloje, tai laukimo ir laiko prastūmimo vietos.
Posted by kpmg at Abril 18, 2010 11:58 AM 