opit

šiandien kankinau akis. eilinį kartą pasitvirtino mano teorija, kad save žalot yra labai paprasta, reikia tik persilaušt. pradedant rūkyt irgi chujova, o paskui nieko, bet šitaip save žalot gali ir eiliniz žmogelis, o aš - neeilinė asmenybė.

dabar klausydamas rotterdam terror corps - tutti frutti rašau, kaip važiuodamas namo, paskendęs giliuose apmastymuose, kurių kiekvienas (iš esmės tas pats, tik skirtingais aspektais) veda link savižudybės. nuojauta kužda, kad kažkas panašaus turi neužilgo nutikt.

taigi, kur aš čia baigiau. a. savižalojimas - silpna polinkio į savižudybę ir mažiau pavojinga forma, tačiau neatsargiai naudojama galinti prie jos privesti. taigi važiuoji citrajonu pilku mersėdesu. priekinis stiklas apsnigtas mėlynomis snaigėmis ir skaidriais lašai, kurie koncentruoja orandžinių lempų šviesą tiesiai į mano šviesai jautrias nervines ląsteles, pereinant apsauginį sluoksnį, kuris šiais laikais gero tono simbolis, sudarytą iš kitokio tipo lastęlių, kuriose mėgsta augti katarakta. pastarosios ir taip pastoviai prašo būti sudrėkinamos, o drėkinimo skysčio liaukos ir taip jau parėjusios nuo begalinio spoksojimo į 17 colių skersmens dėžę, tačiau čia ir visa savęs žalojimo esmė. sėdžiu aš ir nesudrėkinu jų. išsprogdinęs akis, užvertęs galvą 20° aukštyn ir šiek tiek pasukęs į kairę. sėdžiu prie kažkokios merginos, įtariu studentės. ji apsirėdžiusi pilku smėlio spalvos paltu, žiūri pro dešinįjį langą, bent jau tiek užmačiau akipločiu, nes jau kaip minėjau, buvau išsprogdinęs akis ir žiūrėjau nosies tiesumu (mano nosis šiek tiek kreiva, todėl žvilgsnis šokinėjo per pora cm ant prikinio stiklo, iki kurio buvo kokie 3 metrai, bet šis nuokrypis sutelpa savikankinimo ribose.

sėdėjau ir spoksojau. prie neoninių gatvių žibintų, taip primenančių dirbtines saules (kopyrait kažkokia grupė senesnių laikų), sprisidėdavo akinančios vairuotoją ilgosiomis šviesomis blizginančios mašinos, lekenčios šlapia kalvarijų trasa ir per jau minėtuosius lašiukus mano akis dirgindamos įvairiaus stiprumo impulsais.

taip bevažiuojant užmačiau išblurintą jono kazlausko, buvusią higienos centro (uogienės centro, taip vadindavom 3 klasėj) stotelę. kas tas jonas kazlauskas - velniai žino.

pirmiausia pamačiau traos kuprą-išlinkimą stotelei. ant šia vasarą suremontuoto stotelės ribose esančio šaligatvio išdygusį stulpą su stačiakampiu aliuminės skardos lapu nudažytu mėlynai ir viduje labai nemeniškai nupieštu autobusu. spoksojau į ją. šone mačiau didžiulius klevus, kurių paunksnėje bravoro cisternų valymo pamazgomis - stipriu alumi gaivindavosi "kuro aparatūros" darbuotojai ir šiaip visokie nenusisekusio gyvenimo atstovai.

bet nenukrypkime nuo temos. spoksojau aš į tą stotelę... beje, pradėjau spoksoti nuo minėtojo fabriko pavadinimo stotelės. ir staiga vis augantis, tačiau lyg kardais neverentis skausmas, turbūt atrofavosi nervai atsakingi už tą darbą arba nebemato prasmės informuoti smegenis, nes aš sėdžiu prie kompo pakaitom užmerkdamas tai vieną tai kitą akį, nes jas skauda, staiga sumažėjo. dar kelias sekundes palaukęs aš akimis mirktelėjau ir toliau nuvažiavau.

eidamas namo per su niekuo nesiskaitančių pasikėlusių lr piliečių naminių šunų, nors jie gyvena nuosavuose namuose, prikakotą pievą, įlipau į pusnį. gerai, kad toje vietoje nebuvo mano minėtų šūdų. už plonų kelnių, kurias dėvėjau ir vasarą užlindo šiek tiek sniego. šaltis maloniai sudirgino mano blauzdą. iškėliau koją pusnies, skaudžiai nurijau seilę, atsikrenkščiau nedidelį, bet sausą skreplį ir išspjoviau. nė kiek nepalengvėjo. gerklę vis dar skauda.

pastarosiomis dienomis gyvenimas atrodo ypatingai šūdinas. norisi viską pakeist radikaliai, bet nėra galimybių. prakeikta globalizacija, civilizacija ir jobanas progresas, darančius mus kasdien vis labia upriklausomus nuo tokių nereikšmingų dalykų kaip pinigai, namai ar drabužiai. negali tiesiog imt ir išeit kažkur. nesvarbu kur. kokiems metams kažkur išpyzdint, pasisplėpt, pagyvent kažkur kitur. tiesiog neįmanoma šiais laikais būtų išgyventi, nes mes nebemokame. o dar tie idijotai psichologai, politikai ir visi kiti durniai stebisi kodėl tiek daug žmogžudysčių. gal tiems idijotams reiktų pakelt akis nuo savo apšiktų globalizuotų popierių, supistų excelinių žmogžudysčių diagramų ir dar debiliškesnio lyginimo su es šalimis.

tie šikniai nė nesusimasto, kad gal kažkam labai blogai ir kažkas turi tik vienintelę pabėgimo kryptį - savižudybę. žmogus renkasi greitesnę mirtį, nei tą, kuria mirtų kažkur kitur pabėgę ir tapęs nepriklausomu. šiais laikais nuo nieko nepriklausomas žmogus gyvent negali. gal kaikas pavargsta nuo priklausomybės, nori kažką pakeist, bet negali. negali todėl, kad nuo kažko priklausomas. tai susidaro užburtas ratas, kuris ir veda prie savižudybės.

gal jaunas žmogus, kuris nori būt nepriklausomas, pažint kažką naują daug daugiau patiria šokdamas nuo tilto į upę, nei iš interneto, televizijos, knygų ar laikraščių. gal žmogus patiria tai, už ką verta ir numirti?

gal tos kelios akimirkos tarp žingsio, po kurio nebėra kelio atgal ir mirties ir yra didžiausias patyrimas, kurį žmogus gali patikri šiais laikais?

įtariu, kad visiems pochui, ką aš čia prirašiau ir kad šitos eilutės gali būti paskutinės, kurias aš rašiau. nu ir man pochui. viems viskas pochui, svarbu papizdielint, kad čia atseit mes viską darom, kad būtų geriau.

kodėl tiek daug žmonių rūko, narkašinasi, geria? gal todėl, kad yra tik keturios išgyvenimo galimybė, pastarosios 3 ir savižudybė?

heh, bažnyčia. ot, dar viena rėksnių kontora. psichologai didieji, prevencijuoja savižudybes, tačiau be bazarinimo nieko nesiima. nesiima spręst esminių klausimų. niekas nesiima spręst jų, nes išspręst neįmanoma. visi žino priežastis, bet jų neskelbia, o deklaruoja visai kitas, nes žino, kad prieš sistemą nepakovosi. niekas nepakovos.

prisiminiau matricą. vakofskiai suprato, kad mašinų išjungt nepavyks, su jomis susidraugavo, mol viskas bus ore. nichuja nebus. negali žmonės gyventi didelėse bendruomenėsi, o tuo labiau kelios bendruomenės toje pačioje teritorijoje. toks dalykas yra pasmerktas pražūčiai. jei jie buvo tikrai gudrū ir tą surpato, tikrai bus 4 matrica, jei ne - nebus, tačiau globaliam pasauliui tai visiškai jokios įtakos neturės.

kažkas yra pasakęs, "kuo didesnė imperija, tuo ji skaudžiau griūva". visa šita globalizacija taip dribs velniop, kad iš jos nieko neliks. sako, link žemės artėja kažkoks didžiulis asteroidas. tikiuosi, kad jis pataikys į žemę, greičiau ateis galas visam šitam marazmui, visam šitam 4 stadijos vėžiui, apraisgiusiui visą pasaulį.

o aš manau, kad žudytis nesveika ir nemalonu... ir žinoma, nedraugiška, bet šita dalis tam, kuris žudosi, tikrai nerūpi

"kodėl tiek daug žmonių rūko, narkašinasi, geria? gal todėl, kad yra tik keturios išgyvenimo galimybės, pastarosios 3 ir savižudybė?"
tikrai ne.
yra milijardai.
ir yra tiesiog chujovos dienos ar savaites.
visada ateina geresnes.

o jei sokdamas i upe patirsi pacias slyksciausias akimirkas kokiu patyres niekad nebuvai ir tik tada suvoksi ka prarandi? verta?
tu esi cia. ir tai be galo daug. net su ta rasliava,kuria ka tik cia palikai, tu kazka pakeitei ir iberei atviro ir nuosirdaus suvokimo apie atskiros asmenybes sudetinga kintanti pasauli.
daug telpa tavo eilutese.
tiesiog dekui.

mentoliui rasiau.

negailestigai atvira ir nuosirdu.

que puta es la vida.
katiba.nuoTilto()
;))

labai malonu, kad kažkas skaito tokias rašliavas. iš pradžių tenorėjau papasakot kaip išpūtęs akis važiavau namo šįvanar. tada atsirado tikslas prirašyt labai daug, pradėjau išsiplėtinėt. vėliau atsipalaidavau ir pradėjau rašyt tai ką ir norėjau, bet iki tol pats nežinojau ką noriu parašyt.

esmė tokia. geriausias dalykas kai kažkas negerai - rašyt. ne kalbėt su kažkuo, nors ir su tuo, kuo laaaaabai pasitiki, bet rašyt. netikiu, kad kažkam galima tiek papasakot, kiek galima prirašyt.

savižudybėj, bent jau šiuo metu, ir tuo metu, kai rašiau pirmą postą, nepasiryžčiau, ir nemanau, kad ateityje tas bus. nors negali žinot kas bus po poros valandų (žinoti galima, tik sunku suprasti, kad žinai, kalbu iš patirties, patikėkit, tiesioginia to žodžio prasme, skaudžios). masčiau apskritai apie gyvenimo prasmę. toks mastymas, kaip rodo patirtis - priveda prie beprotybės. norint neišprotėti - reikai nemastyti. bet ką daryti jei esi sutvertas taip, kad mastytum? gerti? vartoti narkotikus? ir vėl užburtas ratas.

o gal čia ir yra visa esmė taip laviruot nuo bangos ant bangos. kaip matadorui, buliaus ragu švelniai perbraukt per šonkaulius ir vėl apsisukus laukt kito buliaus puolimo, kuris nežinia kuo pasibaigs...

labos nakties

xujnia tie jūsų rašymai visi. ir matricos irgi xujnia. visos.
tikri žmonės - tikriau. šilčiau, ir papasakot bilekiek galima, by tik mokėt.
aš, pvz. nemoku.
but so fuckin what?

ei ei ei.
raminames visi. Ir geriau einam i lauka voliotis po sniega.

skauda gerklę, nesivoliosim. opit, o gal gali ištrint visus mano postus prie šito temos? :)

Ištrint galiu, bet galiu paaiškint, kodėl nereikia.
dar galiu pirmadieni arbatos pastatyt.

viena alaus, kita arbatos :)

nu, kad ir.
blet, normalu meila irasytum :/