apie kontaktus
važiavau šįryt dvirate, palei Goštauto gatvę, pieva-takeliu, nuo Baltojo tilto į Vakarus, gražiai taip važiavau, žiūrau -- priešais atalakia toks didelis šuva, juoda, tipo gal labradoras, ale labai didelis. aha, galvoju, puls ar nepuls vargšo dviratinyko. nepuolė. tada pagalvojau apie du dalykus:
- mentolį;
- kad norėčiau pasakyt šeimininkei ką nors panašaus į "ačiū, kad jūsų šuo toks mielas ir išauklėtas.
- kad tai jau kažkur girdėjau
kaip sako virtuvės siena: AKIŲ KONTAKTAS. EMO CORE NA MAXA
|
# |
Comments
vajėėėėj, baisu turėjo būt. aš tai turbūt kelnes prileidęs būčiau arba spausčiau iš visų jėgų. spaust iš visų jėgų persigandus yra gerai. savisaugos jausmas susikoncentruoja į pagrindinę bėdą ir dėl kitų smulkmenų pradedi nebesiparint. taip galima pasiekt daug didesnį greitį (važiuojant, bėgant ar dar kažkaip kitaip), atlikt daug įdomesnių ir ekstremalesnių triukų (šokt per tvoras, nert skersai gatvę piko metu, skraidyt(?)). per keliasdešimt sekundžių susipompuot savaitės adrenalino normą, nuo ko vėliau supykina. ir, be abejo, įsitaisyt dar vieną baimę.
Merė Raili @ 2005-06-21 20:18:20
nors pirmiausia aš būčiau pradėjęs žviegt. žviegimas padeda. kartais. tiksliau labai retais atvejais, bet vis geriau negu nieko. juk visi šunys yra geri ir nekanda.
Merė Raili @ 2005-06-21 20:21:48