abroadness // little big berlin

absolutely, absolutely cool.

little big berlin by pilpop @ vimeo.

skaitalai // knygos globalios, knygos lokalios

kažkokia nesąmonė (tm):

a) tomas venclova parašo knygą apie vilnių - vilnius, a personal history. vartau angliško leidimo turinį, bac - pasirodo, vertimas iš vokiečių. pavartau vokišką - hmm, vertimas iš lietuvių. po pusvalandžio galvos laužymo, koks lietuviškas pavadinimas ir kodėl jis neįtrauktas į jokią bibliografiją, paaiškėja, kad tai knyga, vokiečių leidėjų prašymu parašyta lietuviškai ir tuomet išversta. lietuviško leidimo nė-ra. an absolutely indispensable work on the city that produced john gielgud, bernard berenson and the budapest string quartet? in-deed.

b) gavelio "vilniaus pokeris" išverčiamas į anglų kalbą. galima vienų kliku nusipirkti amazone už 12 baksų ir maždaug už trijų savaičių gauti siuntą iš amerikos. tuo tarpu (prašau, pasakykit man, kad blogai googlinau) lietuviškuose
interneto knygynuose - ieškok kaip debilas. dėl realių knygynų nesu tikras, bet atitinkamoje akademinės knygos lentynoje tik mėtėsi seni poezijos leidimai ir solidus tuntas iš jidiš instituto. tad apie kokią vagą bijau net pagalvoti. vis dėlto suradus kokio knygyno užkampy būtų labai juokinga, jei paaiškėtų, kad pigiau jau imt ir parsiųst iš amazono.

damn, kodėl kurie dalykai atrodo tokie elementarūs? laiku pagalvoti ir pasirūpinti, laiku vieną kitą rankenėlę pasukti, atkreipti dėmesį į principinius dalykus ir va, prašau, kultūros promoutinimas, civilizuotumas, žinomumas pasaulyje, ekonominės krizės pabaiga, kosmoso platybių užkariavimas ir kas tik norit. aš netikiu, kad tam reikia skausmingai daugiau intelekto, nei kurti dar vieną všį, kurios veiklos tikslas - "populiarinti Lietuvoje ir užsienyje" prekės ženklą, kuris atspindi "didingą praeitį, gausiausią kultūros ir architektūros paveldą" ir prištampuoti pusę miesto visai brydkiomis reklamomis.

garbės žodis, aš dar truputį pažiūrėčiau į 209 ir pradėčiau rašyti pamojnus laiškus su pasiūlymais įstaigoms. bėda tik tai, kad man ne bėda lietuviškus, kaip ir zimbabvietiškus, autorius skaityti angliškai, slėptis bibliotekoje nuo amžino neįperkamumo ir laukti amazonės siuntų su knygomis išleistomis užsienio leidyklų, ant užsieniu kvepiančio popieriaus. nes nacionaliniu (kuo? kultūra? paveldu? ateitimi?) pirmi turi pradėti rūpintis tie, kurie tiki kažkokia lokalios ir vietinės ateities prasme. aš netikiu.

skaitalai // nuostoliai, patirti dėl girtavimo

paskutiniai atėnai (pagaliau naujas webas!) turi dar vieną vilnius-themed straipsnį apie suokalbio uždarymą:

Alkoholio įtaka lietuvių gyvenimui ir mąstymui yra tokia didelė, kad net suformavo kalbą. Esama specialaus žodžio „pragerti“, skirto išreikšti nuostoliams, patirtiems dėl girtavimo. Atitinkamam sakiniui angliškai reikia net trylikos žodžių: I became so obscenely drunk last night that I lost my mobile phone. Tuo tarpu lietuvis tą patį pasakys dviem: Mobiliaką pragėriau. Galbūt tikslumo dėlei tūlas pridėtų dar vieną žodį: Vakar mobiliaką pragėriau. Tačiau jeigu panašiame sakinyje išgirsite ketvirtą žodį, neabejokite, kad žmogus arba vapa nesąmones, arba keikiasi.
(...)
Vienas iš esminių žmogiškųjų gynybos mechanizmų yra gebėjimas paslėpti savo pažeidžiamumą ir trūkumus po perdėtos sėkmės ir pasiekimų kauke. Visa mūsų gerovė priklauso nuo įspūdžio, kurį sudarome, todėl neverta sumenkinti įvaizdžio reikšmės. Tačiau lietuviai yra ypač žiaurūs teisėjai, greiti pabaksnoti pirštu tam, kurio statusas yra nepakankamai aukštas.
(...)
„Suokalbio“ mirtis reiškia daug daugiau nei Vilniaus subkultūros išsibarstymą. Tai rodo, kad Lietuvoje vyksta kažkas gilesnio nei ekonominė krizė. Tai – ir kultūrinis konfliktas, ir klasių kova. Dar daugiau – tai kova tarp požiūrių į gyvenimą. Vienoje barikadų pusėje yra žmonės, kurie nori būti vertinami kaip žmogiškos būtybės, tokie, kokie jie yra, net jeigu yra ne kas kita kaip idiotai ir mižniai. Kitoje pusėje – tie, kurie trokšta, kad kiti žmonės taptų tuo, kuo tapti neįmanoma, ypač sunkmečiu. Net jei ši antroji grupė mažėja ir jos nariai norėtų būti pralaimėtojais, iš tiesų jie laimi; atrodo, kad šis požiūrio į visuomenę parazitas tapo stipresnis nei šeimininkas.

tiesa, šio teksto originalas yra parašytas angliškai ir skaitosi sklandžiau.

skaitalai // everyone in vilnius can be a stranger

šią vasarą skaitau vieną smagesnių knygų apie vilnių - laimono briedžio "vilnius, city of strangers":

The name [Vilnius] also hints of the proximity of the place to the other world. The Lithuanian words for the departed (velionis), ghost (vėlė) and devil (velnias) share the same etymological root with Vilnius (...). It [the word Vilnius] denotes a bond between different, opposing realms of the universe, making Vilnius a pulsating place - more like a moment in time than a physical location - linking the living with the dead.

knyga suklijuoja koliažą iš keliautojų ir atvykėlių pasakojimų apie vilnių. kai kurie personažai nesikeičia šimtmečiais:

[1784] In one of the humble inns, he joined the party of a jolly Catholic priest drinking vodka with an ancient Jewish postmaster. The cronies amused the scientist with their raucous conversation, during which every form of authority was dethroned. The two cursed everyone: from the Holy Roman Emperor and the Polish king to the bishop of Wilna and the local abbot.

atsainumo dvasia ir puikumo trūkumas čia taip pat nuo seno:

[1784] Forster concluded that Wilna, in spite of his best intentions, was unworthy of his talent: "Here, where science is covered by the silence of the night, where scientific achievements are not rewarded, even by a simple honorary prize, where most renowned and celebrated people are only those who the most serfs or gamble the most money - here, a foreigner, because of the apathy of his compatriots, gradually starts to feel abandoned by the better part of civilised society... Local society is marked by sluggishness, constant postponements and indifference to anything virtuous; here, a traveller will encounter the tolerance and masking of elementary wrongdoings, the persistence of habitual moralising nonsense, lack of modern forms of education, and, at times, a remorsless contempt for learning; in addition, the country is gripped by a senseless patriotism, an irrational governing structure and a sickly state constitution."

atrodo, kai kuriais atvejais vietų dvasia lieka įstabiai stabili.

citatos iš: laimonas briedis - vilnius, city of strangers. vilnius: baltos lankos, 2008.

skaitalai // cyberpunk in the '00s

per kelias dienas iš skirtingų vietų susikolekcionavo rinkinys skaitalų, kurie, pakliuvę į žabtus turi savybę išjungti visus kitus labai svarbius užsiėmimus:

• sena tiesa, kad WG rašo trilogijas, pamenate? pattern recognition, spook country ir bingo! zero history, available for preorder. need i say more?


• nesakysiu, kokiais kreivais keliais vėl užkliuvau už mesjė Kristiano Kirčevo (prieš gerus du metus galutinai praradau viltį, kad pavyks susigūglint dar nematytų jo tekstų), bet double bingo! anas rudenį išleido knygą nuspėjamu ir slapta lauktu pavadinimu: chemical illusions: anthology of cyberpunk tales from eastern europe.


• galiausiai, george alec effinger - when gravity fails arba "how islam went cyberpunk".

o taip pat -- tai, kas, sprendžiant iš aprašymų, turi šansą būti ultimate filmas apie socialinę inžineriją: the yes men fix the world (kudoz, culture repair ,). eikite į piratebay ir parsisiųskit.

"jeigu rašyčiau scenarijų first person shooteriui," - sako P. - "viena iš misijų būtų subombarduoti karoliniškių sodrą."
"tokiu atveju" - pataiso bičiulis L. - "misija turi būti apie tai, kaip užversti ant jos televizijos boštą."

life // new kid on the block

-- arba rajono pakeitimo nuotykis. iš vienos sankryžos į kitą sankryžą, iš ketvirto aukšto į antrą, iš katės pas vorus, tiesiai į linksmybių sūkurį. dabar gyvenu gatvėje su šešiomis aludėmis, kurių pirma užsidaro devintą vakaro, o paskutinė - trečią. galima neprastai pavedžioti ožką ir nenutolti nuo namų labiau, nei 400 m.

gatvėje gyvena bent vienas juodaodis ir mergaitė, vedžiojanti šešką už pasaitėlio, o dviem bromais žemiau seniokai visą pavakarę sėdi ant laiptų - groja armonika. kaimynas Č. rimtai raukosi ir daro remontą, netyčiom numeta blėką ant kaimyno A., kuris irgi daro remontą vienoje iš minėtųjų šešių aludžių. kaimynas G. eina į promenadą per liūtį, kaimynas Ž. pažada pakviesti alaus, kaimynas B. yra buvęs klasiokas, kurio nemačiau aštuonerius metus. multiplicity, aha.

kasnakt pusę dviejų pro šalį praeina vyriškis su žemaitijos pieno uniforma. labai raudonas. antrą valandą kvartalą apeina baltai rudas katinas ir galima eiti miegoti, nes kurį laiką nieko įdomaus nebevyks. kartą sankryžą valdo bičukas, spardantis gatvės mašinas: ieško, kurioje įsijungs signalizacija. kai pavyksta - stovi, klauso, linguoja kartu. kai išsijungia - spiria vėl. not quite amused gyventojai iš ketvirto aukšto laisto jį vandeniu. atvažiuoja ekipažas, užkloja galinę sėdynę celofanu ir išveža šlapią bičuką nežinoma kryptimi. kitą kartą ant tos pat sankryžos stovi keturi plėšikai su bambaliais ir garsiai pasakojasi, kaip ir kam davė į galvą, sėdėjo bei bėgo nuo policijos. multiplicity x 100.

sekmadienį priešinguose languose pusę penkių ryto skamba žadintuvas ir čepsi šlepetės. gyvenu namuose, kurių kodinis pavadinimas - twenty four seven, dar mažumą trūksta lentynų, bet apsčiai tvyro geroji skalbyklos + interneto kavinės dvasia.

life // apie puikumo pasiilgimą

per paskutines dvi savaites bent su trijais skirtingais žmonėm iš skirtingų kontekstų buvo nuskambėjusi identiška tema: apie tai, kaip aplinkui trūksta vieno dalyko - puikumo.

puikumas - tai ne puikybė, ne puikavimasis ir ne perfekcionizmas. aš puikumu vadinu excellence, galbūt tiktų ir meistriškumas, bet jis asocijuojasi su amatais, o šiuo atveju norisi aprėpti ir platesnius, ir siauresnius dalykus.

puikumas - tai susikaupimas ir padarymas nuo pradžių iki galo. su galva. galvojant, apie tai, ką darai, o ne apie tai, ką veiksi po to, greičiau ir bet kaip užbaigęs. tai - siekimas geriausio varianto, atsižvelgiant į turimą laiką, jėgas ir resursus. turint ribotus resursus dažnai neįmanoma padaryti "taip kaip reikia", tačiau visada yra pasirinkimas: stengtis arba nesistengti.

puikumas - tai nutiesti dviračių takus ir po to pabandyti jais pasivažinėti. puikumas - tai gerti savo verdamą kavą, nepatingėti matuoti su liniuote milimetro tikslumu, prisukti varžtus iki galo ir sugalvoti gudrų workaroundą vietoj nufutbolinančio pasakymo "taip negalima". tai - pokalbiai su žmonėmis kuriems tai, ką tu darai, rūpi daugiau, negu tau pačiam. tai - gebėjimas pažiūrėti į save kitų akimis. tai ne tik žinojimas, ką ir kaip darai, bet taip pat ir kodėl darai taip, o ne kitaip. kartais puikumas kainuoja be galo mažai - laiku paleisti spellcheckerį arba spjauti ir nesiimti absoliučiai nemielo darbo, nesvarbu, kad tau už jį būtų sumokėję.

jeigu tave dakala, jeigu tau nyku ir neįdomu, jeigu tau už tai "nieks daugiau nesumoka", gal tau tiesiog laikas pakelti vieną vietą ir nutransportuoti ją ten, kur bus kitaip. bent tol, kol vėl nedakals.

gyventi tarp žmonių, kuriems nerūpi puikumas yra sunku todėl, kad pats kažką padarydamas puikiai labai retai būsi įvertintas net paprastu paplojimu per petį.

mažiausia, ką galima su tuo padaryti - susidūrus su puikumu, jį bent keliais žodžiais pagirti. šiandien giriu banko skyrių, kuris pasibaigus darbo laikui liko aptarnauti didžiulę užsilikusią eilę.

life // nemigos vasara

[pattern recognition galiausiai susiveda į pajautimą, kada patternus reikia valdyti ir raišiot mazgais, o kada - nieko nedaryti ir laukti, kol jie patys tave nuneš ten, kur įdomiausia].

tokiomis dienomis, kai karštyje kaip tikras nebedarbo klasės atstovas drybasau ir stebiu sankryžą, atrodo, kad visi pravažiuojantys važiuoja atostogauti. kuriu istorijas kiekvienai mašinai - šitie prie jūros, šitie kažką prisiminę dar užsuks į mindaugo maximą, šitie šiaip užsidėjo garsiai paauglystės kasetę ir važiuos bet kuria kryptimi tol, kol sueis laikas ją apversti.
tuo tarpu dažnais vėlyvais vakarais, kai žaibuoja, sankryža yra verta film noir. tokie vakarai tinkami prasukinėti makles galvoje, jie labai tinkami žinoti, kad dabar po labai ilgo laiko vėl galima pasirinkti kokio tik nori veikėjo vaidmenį. tiesa, šitas filmas kaip laiko mašina kartais įsijungia ir be lietaus: einant išvietintais vilniaus patvoriais, jis atrodo kaip pasibaigęs miestas, kuris taip ir nesulaukė ateities, arba jos sulaukė, nesėkmingai pabandęs peršokti dabartį.
balkonas pastaruoju metu yra tinkamiausia vieta džiaugtis geromis naujienomis ir browsinti. dar viena vieša nevieša erdvė - į kolekciją.