xperience points // kaip rašyti cv ir gauti kvietimą į pokalbį?

nepamainomas konsultantas Zigmas Pumėnas kartais konsultuoja įmones, priimančias į darbą entry-level skautus, kuriuos galima būtų apmokinti ir išauginti į gudrius, reikalingus ir gerai apmokamus kolegas. tuomet Zigmas Pumėnas gauna daug laiškų su CV ir juos įdėmiai skaito, filtruodamas ką kviesti į pokalbius. Zigmo filtrus ištveria maždaug kas šeštas arba septintas darbo ieškotojas - mažoji dalis. juokinga arba liūdna čia yra štai kas. tam, kad Zigmas pakviestų į pokalbį, nereikia nei baigto aukštojo, nei ilgametės patirties, nei penkių užsienio kalbų. viskas daug paprasčiau.

life // all hunches and habits

vėlų penktadienio vakarą turiu ant rankų dokumentų paką - suruoštų, pasirašytų, skubių dokumentų - o adresatui neprisiskambinu. just a hunch, kur jį būtų galima rasti. gylyn į juodą skrybėlę, pirmyn į miestą. tamsų, prastai pašviestą ir patvinusį neatsakingais triukšmadariais.

kirtus aikštę ima žaibuoti ir griaudėti. ties sankryža į tūsų gatvę jau šiltai ir sočiai lyja. just a habit, šitam kurjeriui dar reikės sausų kojų. gylyn į artimiausią barą. vienas iš tūsų gatvės barų, sausakimšų užkaborių kratinys. ketinu išsmukti į vidinį kiemą, kur galima nukirsti gatvę po stogu.

neprireikia.

- hello courier - sako adresatas.

alaus? alaus. what a delivery. kačin.

links // dešimtis

kažkur tarp čia ir čia,
šitai blogosferai
tyliai suėjo 10 metų.

politics // dienolaipsniai ir rebusai

gavau pirmąją sezono šildymo sąskaitą. jos visada turi tokį motyvuojantį poveikį - tuoj pat išeini ieškot kokio nors nušvitimo. pernykštes šventes praleidau prie įvairių algebrinių dekonstrukcijų, buvo smagu prisiminti matiekos kursą.

šiemet teturiu kelis atsitiktinius pastebėjimus, bet nei laiko, nei galvos jiems kapstyti neužtenka. bet gal gi, mano mieli internetai, būsite gudresni ir papasakosite, ko nepastebėjau*.

rebuso sąlygos:

1. vilniaus energija turi formą, kurioje nurodai savo adresą ir gauni informaciją apie pastato šildymo sąnaudas. tarp kitų skaičių yra ir toks banalus rodiklis kaip "vidutinė mėnesio temperatūra":

nepriklausomai nuo to, kokį adresą įvedi, vidutinė mėnesio temperatūra yra ta pati. kas, mano galva, yra labai logiška.

2. lhmt pateikia mėnesines klimato apžvalgas, kuriose irgi nurodo vidutinės temperatūros amplitudę lietuvoje (kaip suprantu, pateikiamas mažiausias ir didžiausias vidurkis, priklausomai nuo to, kuriame mieste tą mėnesį buvo šalčiausia ir šilčiausia):

klausimas eteriui:
kaip suprasti, kad 2012 m. spalį vilniaus energija nustatė 1.9 °C vidutinę temperatūrą, kai lhmt teigimu ji svyravo kažkur tarp 6° C ir 9° C?

klausimai papildomam prizui:

life // pilkas bet dar netamsus

šiandien
pavydžiu bėgantiems
iš pamokų ar paskaitų
gert alaus
šnekėtis ir nesirūpint
tose tokiose
rudeninėse
laiko kišenėse.

(laisvės kaina: gali daryti ką nori, bet nėra dingsties).

vilnius vibes // mūsų didmiesti, didingas mūsų didmiesti

hm. atsiverčiu aš čia atsitiktinį skaitinį iš internetų, tarsi įdomia tema, tarsi su potencialiai prasmingu priėjimu - sociologiniai pasivėžinimai vilniaus troleibusais. aaa, negaliu nutylėt ir neišsiteku į komentaro ilgį.

kiekvieną kartą, kai kas nors vilnių pavadina didmiesčiu, mano širdyje miršta kačiukas. priežasčių daug ir reikėtų skirti daugiau galvos ir laiko joms visoms išpjaustyti, bet subjektyviausius ir gyvenimo būdo diktuojamus kriterijus visgi galiu apibendrinti.

pradėkime nuo to paties viešojo transporto. kol nėra naktinio transporto (kuris, beje, jei nieko nepainioju sėkmingai funkcionuoja kaune ir klaipėdoje), kol nėra suderinti persėdimų laikai, kol pusė troleibusų maršrutų visiškai neefektyviai persidengia vieni su kitais, o unikalesni maršrutai kursuoja kartą per valandą, kol viešajame transporte vežti dviratį arba šunį yra nepatogi komplikacija, tol kalbėti apie didmiestį yra komiškas užsiėmimas. o paliečiant keleivių konformizmą versus įvairovę viešajame transporte - puikus vizualinis tyrimas būtų palyginti fotografijas: kaip atrodo viešojo transporto žmonės įvairiuose rytų ir vakarų europos miestuose (vilnius versus berlynas yra vienas atvejis, bet net vilnius versus waršuwa arba ryga galėtų parodyti esminių skirtumų) - lyties, rasės, amžiaus, vartojamos kalbos požiūriu; užsiėmimais, kurių imamasi važiuojant. man kažkada teko vieno ilgo maršruto troleibuse damušinėti su laptopu degantį darbą, tai ohoho penkiakojis šunytis, o jokiam "didesniam didmiesty" nieko neturėtų stebint.

antra, viešasis maitinimas. vilniuje nėra kur lengvai ir nekorporaciškai pavalgyti bet kurią naktį prieš darbo dieną (čiliakų ir makdonaldų neįtraukiu, deja tenka laimė būti per jautriam dalykams, kuriuos dedu į save). ir nėra kur papusryčiauti anksčiau tarp 7 ir 9 valandų ryto praktiškai niekada, o juolab savaitgaliais (vėlgi, neįtraukiu viešbučių restoranų, feels wrong nors tu ką, o ir price-performance, įtariu, nekažką).

trečia, socializavimosi vietos. nė vienos (?! vėlgi, jau labai labai seniai laukiu, kad šį teiginį kas nors paneigtų) nefrančizinės kavinės (coffeeinn, vero, šviežia kava, AJ - visos priklauso chain'ams, nors kaune ir klaipėdoje šiuo atžvilgiu reikalai, kiek pamenu, atrodydavo geriau). aludė, kurios duris praverus barmenas žino, kokį alų pradėti pilti, yra vos viena ir randasi kitame miesto gale (tuo tarpu, gausybė "lokalų" su pastovia publika yra būtinas didmiesčio atributas ir šiek tiek prasilenkia su mitologizuojamu didmiesčio anonimiškumu, jau nekalbant apie spaetkaufus, kurie vilniuje sėkmingai nuduso). geresnis reikalas nebent su vyninėms, tik mėgstamojo tempranillo jose dažniausiai nėra. dauguma senamiesčio suoliukų yra be atlošų ir patogiai ant jų išsidrėbti - misija neįmanoma, nebent sereikiškės, kurios šią vasarą buvo uždangintos rekonstruoti ir nežinia į ką atvirs.

ah, ir kaip gi, moralinis krūvis - visas savivaldybės viešosios tvarkos skyrius, su savo sovietinio vaikų darželio auklėtojos metodais, visas "švaros ir tvarkos" darymas. jokiame didmiestyje tai nebūtų įmanoma tokiu mastu, nes didmiestis pasiekęs kritinę teritorijos masę, kurios nebeįmanoma paimti ir sukontroliuoti. atskiras dalis - taip, ir gated communities ir viską ten, bet viso - niekada, jokiai ekonominei logikai tai neatrodys prasminga. tikras didmiestis turi teisę būti purvinas, neprižiūrėtas ir deformuotas, tokiu būdu - laisvas.

et cetera, ad nauseam.

šilčiausi jausmai visiems studentams, kurie rašo apie vilnių - nuoširdžiai. bet apie vilniaus provincialumą diplominius reik rašyt, o ne apie nesamą ir nežinia kada nušvisiantį didmiestiškumą.

links // the fantasy of technology is a century-old delusion

vakaras skirtas griežtam information overload. sugalvoju pasikurt tumblr akauntą. baigiasi karminiu browserio reinstallu, pasibaisėjimu kaip ten pas juos vyksta iš vidaus ir tyliu išsideletinimu. minus 45 gyvenimo minutės. prisimenu, kad citatas taip pat sėkmingai, nors ir nemadingai, galima pasidėti čia pat į dom rodnoj.

šiandien patiko labai labai ilgas ženiko morozovo straipsnis apie šiuolaikinio technofuturizmo šarlatanus ir TED'ą. ištraukas pasidedu sau atminimui, o jūs netingėkit ir paskaitykit visą straipsnę: The Naked and the TED.

"But perhaps this is what the Hybrid Age is all about: marketing masquerading as theory, charlatans masquerading as philosophers, a New Age cult masquerading as a university, business masquerading as redemption, slogans masquerading as truths."

"As is typical of today’s anxiety-peddling futurology, the Khannas’ favorite word is “increasingly,” which is their way of saying that our unstable world is always changing and that only advanced thinkers such as themselves can guide us through this turbulence. In Hybrid Reality, everything is increasingly something else: gadgets are increasingly miraculous, technology is increasingly making its way into the human body, quiet moments are increasingly rare. This is a world in which pundits are increasingly using the word “increasingly” whenever they feel too lazy to look up the actual statistics, which, in the Khannas’ case, increasingly means all the time."

"Today TED is an insatiable kingpin of international meme laundering—a place where ideas, regardless of their quality, go to seek celebrity, to live in the form of videos, tweets, and now e-books. In the world of TED—or, to use their argot, in the TED “ecosystem”—books become talks, talks become memes, memes become projects, projects become talks, talks become books—and so it goes ad infinitum in the sizzling Stakhanovite cycle of memetics, until any shade of depth or nuance disappears into the virtual void."

"Since any meaningful discussion of politics is off limits at TED, the solutions advocated by TED’s techno-humanitarians cannot go beyond the toolkit available to the scientist, the coder, and the engineer. This leaves Silicon Valley entrepreneurs positioned as TED’s preferred redeemers. In TED world, tech entrepreneurs are in the business of solving the world’s most pressing problems. This is what makes TED stand out from other globalist shindigs, and makes its intellectual performances increasingly irrelevant to genuine thought and serious action. (...) Given TED’s disproportionate influence on a certain level of the global debate, it follows that the public at large also becomes more approving of technological solutions to problems that are not technological but political."

"That solving any of their favorite global problems would require political solutions—if only to ensure that nobody’s rights and interests are violated or overlooked in the process— is not something that the TED elite, with its aversion to conventional instruments of power and its inebriated can-do attitude, likes to hear. Politics slows things down; but technology speeds things up. TED’s techno-humanitarians—that brigade of what the Nigerian-American writer Teju Cole has dubbed “The White Savior Industrial Complex”—would defer to China’s “technocrats with term limits” and have them bulldoze entire villages in order to build another Foxconn plant rather than bother with the slow progress of political reform."

ir kiti jo straipsniai skaitytini, nors ir nes tokie pat netrumpi.

"siaubas"- pagalvojo alisa, kimšdama tuno skarbonkę. "dar net ne žiema, o aš jau mintu konservais."

life // abruptly prescient

ketvirtadienį priešpiet aš staiga atsibundu nuo podpolkovniko P. skambučio.

jis kelis kartus atsiprašo ir iškviečia mane sugrįžti į kovinį frontą. aš atsiprašau, kad jam tenka atsiprašinėti. dedu ragelį, vasara žaibiškai pertrūksta.

ką galima pasakyti apie trumpą ir žaibiškai nutrūkusią vasarą? oh, the highlights.

persikraustau iš rajono į koloniją. kolonija primena kurortą. tiek kaimynų ir jų įpročių dar nepažinojau. vienas katinas mėgsta įlipti pro langą ir mandagiai tyrinėti butą. viena kaimynė vidury nakties vaikšto, ieškodama pilnaties. kita kaimynė paryčiais įpila vyno. tretiems nemaišo audio triukšmai, ir tai yra geras ženklas. tos pačios varnos šmirinėja apylinkėj, primėto plunksnų kieme.

kavos skrudinimas - pradžiai su rankomis ir keptuve, bet su tiek kavos you gotta go industrial about it. dabar kas rytą ieškau blendinimo aukso pjūvio. šiaip jau visą gyvenimą su kava buvo paprastai, dvi rūšys - prasta kava ir skani kava. dabar gi geriu kur nors mieste bland espresso ir galiu ginčytis, kokio ji buvo iškepimo ir kaip sluoksniuojasi į skonį-prieskonį-poskonį. netikėtai, viskas sudėtingiau.

prisidėjau prie šimto litrų plovo virimo. puodo abkatkė su liepsnos bokštu. darbščiųjų rankelių būrelis, tikra avis ir 20 kilogramų svogūnų bei morkų. žiedeliais, šiaudeliais. p'čakas pritrynė atminimui gerą pūslę.

dar bent keli linksmi ir keli liūdni vakarėliai, mėgstamiausi ir sudėtingiausi draugai, blastinanti radija mašinoj (nesinori iš jos lipti, nesinori), veidrodinė sąmonė, kriminologinė vaizduotė, bonus credit on the shady card, GITS SAC revisited, uncanny valley laukiant banko eilėje. tarsi viskas būtų tikra.

po podpolkovniko P. skambučio įsėdu į artimiausią traukinį ir penktadienį jau prasukinėju įprastą shoot to kill, backup, standby režimą. tarp įkypų dramblio kaulo bokštų šešėlių.
- atrodai kaip šerloko holmso herojus, - pasisveikindamas lietingą naktį taria man prietelius R.
išgeriu prieš miegą šalto alaus ir ateina ruduo. tampame vis panašesni ir panašesni į paauglystėj pamėgtų multikų personažus.