« išvarau | Pirmas | trenksiu galvą į klaviatūrą »

at000stoga

sklinda raidės.

visas minėtas knygas jau bent poo truputį skaičiau. užkabino gibsonas + budrillardas rytais su kava ant marių kranto.

natūralus žmogaus greitis - kas tai? ar kai per dieną pasėdi vienoj vietoj, po to pasėdi kitoj vietoj, o po to dar pasėdi trečioj vietoj ir 10 valandą vakaro krenti pavargęs į lovą ir yra natūralus greitis?

visą savo lankymosi pervalkoje gyvenimą svajojau nors truputį įlįsti į tas mawas pušelesų uwvakar teko puiki progaų naktis, miškas, namai toli, eiti keliu - gaidis, todėl reikia eiti mišku. ir vaabščė, vuksta programa "minus dvidešimt", taigi mums po septynis metus ir mes naktį miške. įsipaišom į taką tarp mažų pušaičių. po kurio laiko takas baigiasi. "jei tau būtų 7 metai, tu varytum?" aš buvau geras vaikas, kai man buvo 7 metai, bet šiandien man 7 ir aš truputį blogesnis. "aišku blia!!!" pora šimtų metrų stačiom, po to "ei, klaupkitės keturiom, taip žymiai patogiau". vienintelė aiški kryptis - į viršų. viršuje pušaitė, nuo kurios matosi tiek daug mažų pušaičių ir tiek nei vieno takelio, kad net ištinka euforijos priepolis.

amžinoji vertybė - poruotis gamtos prieglobstyje. kaip gyvuliukai. kriu kriu kriu.