« fui :) | Main | dar kartą: sveiki atvykę į karą »

turiu, tipo savo, namus

nu. čia.

šimtas pinigu per mėnesį tam, kad turėčiau kur miegot ir pigiai (nes reikia užsimokėt už tai, apie ką dabar rašau) gamintis maistą. ir kai tik reikia apnakvindyti dar kokius žmones -- prietelius, atvykėlius, sugėrovus, mylimąsias ir dar ką nors.

man ne kartą sakė, kad geriau imti paskolą ir pirkti savo butą. bet, kad aš nelabai noriu. "su amžium" vis labiau suprantu, kiek svarbus yra tas tavo stogas virš galvos, tačiau lygiai taip pat suprantu, kad bet koks bet ko turėjimas -- tai supistas rūpestis, kurio visai nereikia, kai ir taip turi mėgstamų užsiėmimų. gal todėl ir nežaidžiu šito vis populiaresnio žaidimo. nors -- žiūrint kasdieniškai, tai kainuotų turbūt panašiai... na ir kas?! :)

Comments

zinau apie ka kalbi, nes bet koks turejimas paima uz zabtu ir praziodo net ir nenorint dainuot.
As del tu paciu priezasciu(ir ne vien del ju) neisigijau automobilio,suknistu vieno klubo akciju,ir visokio kito slamsto.
Yra smagiau ikvepti laisvo oro nei rupintis supelijusiomis namo sienomis,ar budriai itempus ausis laukti naktimis, kol sucyps tavo automobilio aliarmas.Dejau ant tokio smagumo.

na cia as rasiau

stogas virš galvoos yra zjb, ir mano galva visai nesvarbu kox jis: tavo nusipirktas, išsinuomotas ar užimtas, pastatytas etc., svarbu kad jaustum kad tai yra tavo stogas, o rūpestis, visur reikia juo rūpintis jei ne vienu tai, kitu,net jei gyveni ant suoliuko ar po palme, vistiek iškyla rūpesčių

namais rūpintis reikia/tenka. tačiau kai tai yra "ne iki galo tavo", gali atiduoti, pamesti, sudeginti etc ir verstis kūliais kurlink tik nori. o "tavo namai" lix tavo ir bus kaip inkaras. sunkus ketinis inkaras...

gražus rajonas.