Martynas.

Tokia higiena.

Šiandien pamačiau per Viasat History tokį filmą 'Science and Swastika', atrodo. Toke įdomus, bet prislegiantis filmas. Tai paskui pagooglinau iškart ir radau čia šiokį tokį straipsnelį. Gal ir jums bus įdomu paskaityt.

Kuo man blogai.

Mina ant kulnų ateinanti savaitė. Laiko vis mažėja. Reiktų labai psistengti, bet pasijunti perdegęs ir nurimsti -- nieko nebepakeisi.

Stojam į pogo partiją? [de]

Politologijai ieškojau medžiagos ir radau šitą. Nu tikrai juokinga kažkaip paliko. Dar šitas visai juokingai; ). Gerieji. Daugiau galit pamatyt čia, aišku, jei mokat ir suprantat vokiškai.

pirmadienis.

Kartais taip keistai jaučiuosi sėdėdamas virtuvėj prie stalo, žiūrėdamas į neplautus indus, pilną peleninę, trupinius ant žemės. Man tai tampa lyg kokia buities poezija. Dažnai nieko gražesnio ir gilesnio už tai ir nerandu. O dar ta naktinė kaitra. Atsisėdu po palange ant grindų, žiūriu į šešėlius nuo silpnos lempelės. Ir būna taip gražu. Tylu, tvanku ir paprasta.
Tada mąstau apie gelbėjimosi ratus. Kai kurie žmonės laukia, kol kas nors kitas jiems numes tą ratą. Man nemetė, bet pačiu laiku atsirado visai neprastas plaustas iš keleto įdomių knygų, 30-ųjų traškančios muzikos ir to lengvo liūdnumo, toks nestabilus ir galintis bet kada nugrimzti į dugną, nusinešdamas kartu ir patį mane.
Gal praėjusią dieną įmūrijau paskutinę plytą, gal aš dabar kampuose, kuriuos gerai pažįstu, o mano koridoriais skamba radijas.

Tai prasėdėjau.

Prasėdėjau lovoj iki 04:kažkiek. Knisau savo suknistus cd-r'us, kol radau John Lee Hookerio cd. Don't Look Back - švietė rytinėj prieblandoj. O šalia miegojo katė. O aš klausiau tą tokį visai popsavą, bet tokį nuoširdų bliuziuką. Blues before sunrise. Tears in my eyes..., - dainavo tas seneliukas. Amžinai su viskio stiklu, amžinai su kostiumu ir ta neatkartojama veido išraiška.
Ir išplaukė tada W.Szymborskos eilėraščio „Ketvirta ryto“ eilutės:

Niekam nėr gera ketvirtą ryto.

Jei skruzdėlėms tą valandą gerai -

pasveikinkim skruzdes. Ir tegu penkta ateis,

jei turime toliau gyventi.

Ir įvaro dar vieną solo gitara.
Ir ką? Ir nieko.

Pirmadienis.

Štai kažkaip netyčia prisėdau pablogint po netrumpos pertraukos.
--
Toks pabaigos šurmulys. Surašinėjami skaičiukai. Ir dauguma patenkinti.
--
O Kablys šį kartą neblogai davė per galvą su stulpeliais. Kažkaip įkvėpė. Malonu.
--
Skaitau tokią pusiau kvailą, bet gal ir visai nieko, knygelę tokio rašytojo Kurto Voneguto „Katės lopšys“. Dar perverčiau Szymborskos „Poezijos rinktinę“. Visai sužavėjo.
--
Parašė straipsnį apie grupę. Tikriausiai pirmas ilgesnis straipsnis, o ne 'Buvo grupė jauna iš Vno, tai grojo, mhm...' Dar įdėjo į ska-times.de tarp tūkstančio kitų grupių. Ir iš vis: Come On Boys Do The East Side Beat! Iš naujo įtikėjau SKA ir džiaugiuosi. Valio The Toasters, The Specials, Laurel Aitken, The Scofflaws, The Skatalites ir kitiems.
--
Kasdienybė. Ir ką...

T.

Didi tuštuma. Eini į prisiminimus, o tau rodo The Page Cannot Be Displayed. Eini į svajones, o tau rodo Page Cannot Be Found.
Tokie momentai, kai ieškai kelio kažkur, o nerandi nieko. Sustoji ir stovi vienoj vietoj, nes nežinai, kur eiti. Niekas nepasako, kur eiti. Sustoji ir stovi.
Ne, nebūtina, kad kas nors parašytų laišką ar žinutę ir paklaustų: kaip jautiesi? Nesvarbu.
Mažo orientyro.

Tylėjau.

Šiandien tylėjau. Nei vieno šiukrštaus žodžio apie šią šventę. Taip gal net geriau.
Susipažinau su skausmais savo nuosavais. Tiek ir reikia.

1.

Taigi vienas metas šiandien blogui. Mhm.

Blogai.

Trupiniai.

Saujelė trupinių.
Kad nemirtum iš bado.
Tau išpils iš stalčiaus--
Ant stalo.
Seilinsi pirštą, rinksi juos ir kiekvieną maloniai kramtysi. Kiekvieną.
Trupiniai. Atsikosėsi. Trupiniai.
Sako, kas valgo riekes, kartais paspringsta. Tu valgyk trupinius. Po nedaug, kad užtektų ilgam.
Visada išpils saujelę iš ten, kur visi valgo. Susirink tai, kas liko po linksmybės puotos. Surink trupinius iš po stalo. Kaip pelė. Pilka.

-
Vogiau žodį.

Padūmavusiuose saulėlydžiuose aš paklausiu: 'Kodėl?'/
Nieks neatsakys.
O sniegas kvepės televizorium ir reklama.
Apsiniaukusį rytą paklausiu: 'Vėl?'/
Nieks neatsakys.
------------- Ar prisimeni sniegus?
Ne, neprisimeni.
------------- Ar prisimeni šaltą vėją, nuo kurio ašarojai?
Ne, neprisimeni.
Prabangiose mansardose stovės balti chalatai. Jų rankovės degs, o jie stovės. Aristokratiškai. Aš ir toliau vogsiu žodžius. Žodžiai kvepės duonine. Žodžiai. Vogti žodžiai. Prabangių mansardų ir vilų šešėliai. Aristokratiški.
Nesiremiantys mitais žodžiai. Savarankiški ir pseudomoderniai skambantys. Vogti žodžiai.

Iš kažko.

Ne ne, kaimas dar toliau už Rokiškio. Visai prie Latvijos sienos. Ne, močiutė nesėdėdavo fotely (jai tikriausiai per didelė prabanga būtų), ji lakstydavo pas gyvulius tai šen, tai ten. Ir nebuvo vaikystė pilna provincijos idealų, nes ten nieko idealaus nebuvo. Eilinis alkokaimas su savais vaidais, taškais, savižudžiais ir davatkom.

***

Taip, miegodavo močiutė truputį. Kai aš atsikeldavau, jau būdavo apėjus visus gyvulius, iškepus blynų, kuriuos mielai krimsdavau su vyšnių uogiene. Jie buvo tokie kaimietiškai pasūdyti. Labai maloniai. Mama (tikriauiai kaip negeroji marti) visad sakydavo, kad jie kažkokie neskanūs ir prisigėrę taukų, bet man tai tikdavo kažkaip. Patikdavo man kažkaip kartais ten. Pakalbėdavau to krašto tarme. Plaudavau galvą kartą per dvi savaites, nes patogumų kaime, žinia, nėra. Iš vis tie vasaros vakarai, kai sėdėdavau kieme ant suolo, mane rydavo uodai ir žiūrėdavau, kaip iš kaimyno būdelės-restorano lenda vis girtesni ir vis labiau ant dviračių neišsilaikantys žmonės, kvepėjo kažkokiu absurdu ir negalimais obuoliais. Bijodavau vaikų kai kurių, bet su pusiaugiminenežinaukokiu sveikindavausi kaip tikri kaimo vyrai -- pakeldamas ranką ir linktelėdamas. Apie ką aš čia.

***

Nežinau, tiesiog tik dabar susimąsčiau apie visą tą lengvą absurdą, kuris ten vykdavo. 11-12 metų berniokas, jau apsispuogijęs, skaito nekrologus. Skaito graudžius užuojautos žodžius. Sūrio gatvės 13-ojo namo gyventojai liūdi kartu su Steponu Mieliūnu dėl tėvelio mirties. Vienas Dievas težino, kodėl aš skaitydavau tokius dalykus. Bent jau savo sąmonėj paaiškinimo nesurasiu.
Prisimenu kunigą. Prisimenu poterių nemokėjimą ir savo vienintelį juodą švarką tarp visų kitų baltų marškinių per pirmąją komuniją. Juoda(balta) varna?

Paišalas-Šmaišalas.

Žiūrėjau Viasat History kanalu laidą apie dailę ir rodė tokį dėdę, atrodo, pop-arto pradininką, tokį su akiniais. Labai patiko man jo tie paveikslėliai iš nuotraukų, kur tik fonas ir siluetas. O, žiūriu, ir Movable Type'as spalvingesnis patapo, visokių blacklistų atsirado. Jėga, jėga.

2.

Sėdžiu. John Lee Hookeris varo savo pavargusius, o kartais ir visai smagius, bliuzus. Ir baisiai malonumas didelis. Ir norisi į kokį prirūkytą bliuzo kabaką, kur tamsios odos žmonės rauda apie savo gyvenimą ir plėšo gitaras. Faking gud. Sekmadieniais visada kažkaip būna gerai. Tuščia, nyku, šalta ir tuo pačiu gerai. Šlapios gatvės ir visa kita. Tokiom akimirkom labai džiaugiuosi, kad gyvenu. Va ir bliuzai. Va ir gerai.

Pasigydom.

Atostogos. Kėliausi 05.41. Kodėl? Ogi todėl, kad norint suspėti pas gydytoją, reikia būti poliklinikoj dar prieš ją atidarant, stovėti prie durų ir laukti mažiausiai 45 minutes, kad tavo talonėlio skaičius būtų nuo 1 iki 10.
75 autobusas. Pilnas žmonių, nors dar tik 6 ryto. Visi žmonės tylūs, užtinę ir nepaslankūs. Atrodytų, dar vis sapnuoja. Toks kažkoks malonus jausmas važiuoti tokiu autobusu, kur niekas neklykauja apie politiką, niekas nesistumdo ir nepriekaištauja.

Tingulys?

Tingulys nuo ryto iki vakaro. Nežinia tik, ar miegodamas irgi tingiu. Tikriausiai taip.
08.00 ryte skaitau Donaldo Kajoko „Juoko metafizika“. Išrinkinėju metaforas ir personifikacijas, pamirštu, kas per daiktas yra epigrafas, atrandu žodžių žaismą ir netgi sugalvoju tris probleminius klausimus. 09.15 pasineriu į kablelių šalį. Tekstas apie Lietuvos keturis elitus. Paskui - niekai. Paskui - px. 10.00 galvoju, eiti namo ar ne, bet tingiu. 10.50 nutariau nugalėti save ir eiti namo; rūbinė užrakinta. Laukt tingiu. 11.20 netaisyklingai išlenkęs stuburą sėdžiu ir klausau Pat Metheny albumo „Bright Size Life“. 11.55 išsiruošiu namo. Švaistau laiką savo, bl. Px. 12.40 atsigulu ant sofos ir guliu iki 15.20. Kelias valandas visiškai netikslingai prasėdžiu prie kompo. Px. 18.00-20.07 -- Do The Ska. Darom ska. Ska, aha. Visai stipriai išeina. Pareinu namo. Tingiu. Px.

Lytus.

Ryte budinausi ir pastebėjau, kad jau prietema rytais. Ir saulės nebėr. Yra lietus.
Vakar sprendžiausi lietuvių valstybinį. Patiko tekstas, kurį reikėjo suvokt. Apie gėrio ligą ir t.t.
O šiandien yra totalus tingėjimas.
Gavau gatve eidamas tokią kaipo papkę su darbo partijos visom kalbom įvairiom. Ten dar buvo toks kalendoriukas, kurį atitinkamai sulankstęs, gauni piramidę su V. Uspaskicho veidu. Ir dar buvo karikatūrų knygelė. Gal po 50 metų tokias dės į istorijos vadovėlius;). Žaidimas skaičiais programoje. 1 diena, 11 dienų, 111 dienų, 1111 dienų. Pagalvojau, kad politika ir pažadas prasideda iš tos pačios raidės. Tipo, pajutau pseudoatradimo pseudodžiaugsmą;).

Šio vakaro pasiklausymui: Tragedy - Vengeance.

Trumparegiškai.

Atsibudau per vėlai, todėl nepavalgiau. Išeidamas iš namų tariau sau: px tas maistas. Tačiau šis pasakymas pasirodė itin trumparegiškas, kai stovėjau 20 stotelėj ir laukiau autobuso į fabriką. Sulaukiau ir važiavau. Aišku, kadangi esu durnius, išlipau viena stotele anksčiau, pagalvojau: o kas čia tokio, taigi atstumai tarp stotelių ne tokie jau dideli. Vėliau įsitikinau, kad šis pasakymas taip pat buvo labai trumparegiškas, nes visgi buvau Ž. Paneriuose. Pasiekiau fabriką. Užsimokėjau kapeikas, gavau kvitą. Pasėdėjau atokaitoj, nes dar buvo likę daug laiko. Pro kavinę nuėjau į tą egzaminų ten-kažką-kažkokį priėjau prie tetos.
Va čia ir prasidėjo pati didžioji bliadstva.
Registravausi tam faking egzaminui internetu, nes pagalvojau, kad jau tokia didelė firma, tai galima pasitikėt internetinėm paslaugom ir jų kokybiškumu. Bet toks pagalvojimas buvo trumparegiškas. Mat teta pasakė, kad 'ne, jūs neprisiregistravęs<...>, bet palaukit 10 minučių, gal atsiras laisvų vietų'. Gerai, palaukiau. Neatsirado. Nuėjau į stotelę prie miško laukt autobuso. 46 minutes. 46 minutes ant vėjo ir spyglių, kurie krito nuo pušų. Galvoj radau nemažą kiekį spyglių. Ir buvo kaipo pikta. Nx. Paskum buvau pastumtas labai smarkiai 18 troleibuse, nes duris užstojęs buvau. Reziumuojant: puiki 3,5 valandos ilgumo kelionė; internetu geriau niekur nesiregistruoti; ska grojimas yra gerai; ryte būtina gerai pavalgyti.

Žiūrėjau.

Vis tik kažkaip LTV su savo sekmadienio vakaro filmais kyla mano akyse.
Šįvakar žiūrėjau amerikonų filmą 'Nuostabus protas'. Šiaip geras filmas. Visai taip įdomiai sugalvota su tuo balansavimu tarp realybės ir kliedesių. Bet pabaiga man nelabai patiko, nes pasirodė kažkokia moralizuojanti ir dar visos tos nobelio premijos ir taip toliau.

5-6.

Penktadienis buvo keiksmažodžių diena.
Lūžinėjo internetas ir aš pusbalsiu keikiau tiekėjus, paskui ir kompiuterį negražiais žodžiais. Ir buvo kažko baisiai pikta. Pagalvojau, kad aš gal tipo interneto koks manijakas darausi, kad taip biesinuosi, kai nėra to interneto.
Šeštadienis buvo emo nuotaikų ir nieko neveikimo diena. Kaip visada, vakare pradedi gailėtis, kad nepadarei to, ką galėjai padaryt.

Kai pavargsti labai.

Kai pavargsti labai:
- pradedi dažniau vartoti žodžius, kurie nėra mieli ir prasideda priebalsėmis p, n, k, b;
- kompiuteris pasidaro blogas;
- žmonės pasidaro blogi;
- pats sau tampi blogas;
- tampi piktas;
- skleidi garsus įvairius piktus.

Vakarais.

Vakarais nieko naudingo neveikiu. Šiaip negerai, nes visgi galėčiau mokytis arba miegot, bet ne man geriau paklausyt muzikų, papūtinėt muilo burbulus ar šiaip kokią nesąmonę nuveikt. Šiaip gal ir negerai, bet kad labai px.

Mobilumas.

Žiūrėjau Simpsonus ir vis kišo reklamą: Surink LOVE, savo ir savo partnerio vardus ir siųsk numeriu 1323. Mes pasakysim viską apie tavo santykius. Juokinga paliko.

Sekmadieniai.

Kiek atsimenu rudens sekmadienius, jie - vis tokie patys.
Apsiniaukę;
Tušti;
Lengvai atpažįstami iš suverstų rūbų ir knygų;
Šalti;
Ir su blogu nujautimu apie artėjantį rytojų;

Apatija ir visiškas tingėjimas, nors žinai, kad visiškai nėra galimybių tingėti.

Miegojimai.

Ko tai baisiai norisi rašyt apie mokyklą. Po truputį užsivedi: keliesi 6.44, stovi po dušu, važiuoji troleibusu, eini tą patį kelią, klausau direktorės kalbų per pirmą pamoką apie tai, kaip reikia labai stengtis ir t.t. per tą laiką gardžiai nusnaudi atsimerkęs (kaip ir visi, kurie buvo salėj). Paskum klasėj klausai mylimų bendramokslių verksmų dėl ateities, dar paskui pasakoma iš kažkurio kampo: už kiekvieną pažymį turėsi iš paskutiniųjų kovot ir dar prie šitos nuostabios frazės tinka ir pernykščių metų prisiminimas: kiekvienas pažymys bus ašarom ir krauju aplaistytas. Ir kažkaip beveik juokinga darosi. Dar sužinai, kad vienintelis iš klasės nelaikai matematikos egzamino ir visi žiūri kaip į debilą. Px? Px.
Ir viskas baigiasi ėjimu į garažą, kur išgirdau naująjį metalcore projektą, kuris man labai priminė Cerebral Turbulency, kur pagrojau su grupe ir šiaip dirbau nesąmones.

Ir viską darai lyg miegodamas.

Šventė.

Atėjau 8.30, prie vartų sutikau buvusią klasiokę, pasikalbėjom kažką ir tiek. Paskum jau pradėjom burtis aplink auklėtoją. Įdavė po pirmokėlį. Kai ėjom por vartus, tai pirmokų tėvai fotografavo be proto, paskum jiems įteikė kažkokius nesąmoningus pirmokų pasus, nes, kaip suprantu, maža dar visokių faking dokumentų ir kito panašaus šūdo. Paskum suėjom į klases, kuriose buvo papizdėlinta apie Lietuva - tai aš ir kad būtina ugdyti pilietiškumą. Išėję iš klasių, ėjom į mokyklos kiemą ir laukėm parasparnių, kurie atskrido su vokais, kuriuose buvo galima rasti nuolaidų kuponą kažką nusipirkti norfoj arba pasveikinimą su Rugsėjo 1-ąja. Visi norėjo kuponų, todėl užvirė grumtynės Kas aukščiau iššoks. Juokingai buvo. Pūčiau muilo burbulus ir buvo visai smagu.

Viz: Avys.

Suskaičiuok ir net nepastebėsi, kad jau miegi ir sapnuoji.

Ke Ke Ke.

Atidarė prie namų naują Medią. Žmonės baisiai džiaugėsi naujo magazino atidarymu ir miniom plūdo tikriausiai dėl to, kad tikėjosi nuolaidų kaip pirmai dienai. Nesulauks.
Frenkas Zapas iš garsiakalbių dainuoja apie misterį Ameriką ir svajonių supermarketą, ir proto policiją.
Vakare paskambinusi auklėtoja priminė, kad kulminacija bus trečiadienį 08.30 ir įspėjo, kad būčiau pasiruošęs morališkai.

Reziumuoju: vasara buvo nx.

Tarpai.

Atsiduri neretai tokiam dalyke kaip gyvenimo tarpas. Neseniai su trenksmais ir prasikeikimais būna pasibaigęs senasis periodas, o iki naujojo periodo dar toli. Tyliai sėdi ir net nežinai ko pirmiausiai reiktų griebtis, norint užpildyti tuštumą, atsiradusią po senojo periodo žlugimo.

O šiandien per Viasat History kanalą mačiau laidą apie ska/rocksteady/reggae muziką ir jos atsiradimo istoriją. Gerai kartais pažiūrėt televizorių ir gerus kanalus.

Sindromas.

Neturiningų vasaros atostogų sindromas. Galima pavadinti ir taip. Atsikeli 12.00 ir visą dieną slampinėji iš vietos į vietą. Sopa visa dešiniąją pusę ir jau daugiau nei mėnesį galiu gulėt tik ant kairiojo šono. Prieš naujus mokslo metus jau baigia užgyti ir baisios, operacijų dėka atsiradusios, žaizdos, kurios suryjo didžiąją dalį pačio smagiausio laiko.
Už lango didelė brigada rekonstruoja parduotuvę ir važinėja su savo traktoriais/volais/sunkvežimiais/ekskavatoriais, pjausto visokius betonus nuo 7.30 ryto iki 19.00 vakaro. Tikriausiai bus dar ir koks nors atidarymas su dainom, šokiais ir valdžia. Norisi tylos.

Vienodumas.

Aklavietė. Knygos - neįdomios, muzika - neįdomi, žaizdos - negyja, prasideda priešuždegiminiai vaistai ir t.t. Nei pagrot, nei ką - nieko.
Sunku taip.

Šedevrai.

Šedevras 1;
Šedevras 2;
Šedevras 3.

Protingų, bet neturtingų nebūna?

Literatūriškos mašinos?

Apimtas naktinės savišvietos dvasios ieškojau šiokių bei tokių gudrių žodžių ir, norėdamas išsiaiškinti vieno žodžio prasmę, atradau štai ką.
Ir dabar mąstau, kuo gi susijusi beletristika ([pranc. belles lettres], plačiąja prasme - grožinė literatūra, siaurąja - grožinė proza (romanai, apysakos, apsakymai, apybraižos. (LTSR enciklopedija 2 tomas)) ir džipai?

Senas pažįstamas.

Penktadienio popietę traukiau namo iš mokyklos. Sutikau seną pažįstamą, su kuriuo dar, rodos, visai neseniai gerdavom alų ir traukėm pirmąsias cigaretes. Paskui keliai išsiskyrė. Aš su kuprine, pilna knygų, jis - su 3 alaus:
- Sveikas.
- Sveikas.
- Kaip gyvenimas?, - paklausė.
- Neblogai. Mokausi. Kaip tau? Kur mokaisi?
- Ai, aš tai niekur. Išmetė.
- A..Ką darysi?
- Eisiu dirbt. Į stroikę. Dar viena vieta kažkur yra...
Dar keli klausimai/atsakymai. Palinkėjau sėkmės ir kiekvienas patraukėm savo keliu. Kalbant atrodė, kad jis lyg iš kokio kito pasaulio. Atrodė, kad kalbu ne su bendraamžiu, o su saugusiuoju ir tai vyresniu bent dešimčia metų.

Viena iš tų.

Viena iš tų dienų, kai, atrodo, miegi ir mažai ką tegalvoji. Nueini į kažkokią istorijos viktoriną ir dar gauni dovanų Toshiba kalendorių su dailia mergele už tokį paprastą - kaip 2*2 - klausimą. Einant namo nusičiaudi 3 kartus. Parėjęs junti, kaip vėl iš nosies bėga kraujas. Reikėtų užsidegint, o gal yra koks d.i.y. metodas?
Viena iš tų naktų, kai visai nesinori eit miegot, nes jautiesi galįs nuveikti kažką naudingesnio. Būtų jėga turėt garsui nepralaidų kambarį. Galėčiau grot per naktis ir įrašinėt garsus, juk naktį visai kita atmosfera darbui.

Intuityviai geras vakaras.

Buvo gerai. Pagrojimas buvo geras, gal net geresnis už praeitą kartą, nes jau visi daugmaž žinojo, ką reikia daryti.
Bulkelės su raugintais agurkais aikštelėje prie Zarrazos.
Paskui pizdabolas Sereikiškių parke. Krūvos žmonių. Šventė kaipo. Džiaugiasi žmonės.
O dar vėliau - susitikimas su geru žmogum. Malonus vaikštinėjimas-sėdinėjimas-stoviniavimas, užsitęsęs iki 2 nakties.
Tas toks 'sotaus' gyvenimo jausmas, kai gauni visko, ko reikia. Gerai buvo, bet būna taip retai.

Žaliai.

Nusipirkau playeriui pakraunamus elementus, pagalvojęs, kad vis tik nėra labai gerai, kai žmonės suvartoja daug vienkartinių elementų, nes visgi jiems nėra skirta jokių specialių konteinerių, jie išmetami kartu su kitom šiukšlėm. Pūdami jie lieja į žemę savo visokias rūgštis ir kitą brudą. O ir sutaupyt nemenkai galima. Iš pradžių, žinoma, reikia investuoti minimum 25 Lt.
Pirkau dar Dostojevskio 'Nusikaltimas ir bausmė'. Kiek spėjau perskaityt, tai labai super.
Vakarui - King Crimson - 21st Century Schizoid Man.
Nuo pavasarinių žydėjimų raudonos akys ir kraujas iš nosies nuo čiaudėjimų ir slogų.
Visai gerai.

Šniurkšt.

Šniurkšt šniurkšt. Ir taip visą dieną, visą naktį. Krūvos nosinių, termometrai ir ilgas gulėjimas lovoj. Pikta. Nesuprantu, kur galėjau pasigaut tokį brudą. Juk nepasidaviau šilto oro provokacijoms išeit į lauką be striukės, bet va vis tiek.

Retai taip.

Retai taip būna. Bet, aišku, tai yra gerai. Tėvai išvarė į kaimą. Trys dienos mylimos vienatvės. Skaitymas. Valgyt daraisi pats. Naktiniai muzikos klausymai. Saulės pasitikimai. Į pabaigą atostogų - puikus pailsėjimas.
Rytoj - nemažas kuriozas:

Live @ JazzClub
2004-04-13 antradienis
2000 | 5 Lt
TERMINAL BLUE [sco] indie sounds
NYROK CITY [est] experimental hc/punk
SLIVER [vno] funk

Kalbu apie tikrai nemažus skirtumus tarp stilių. Šiek tiek nedrąsu, nors, iš kitos pusės, labai px.

Daugiau visko.

Daugiau bombų. Daugiau naikintuvų. Šautuvų. Tankų. Patrankų. Daugiau kareivių. Negi įmanoma, kad žmonės gyventų neapsupti kareivių iš visų pusių. Visko daugiau. Labai gi reikia. Kam remti švietimą, jei galim remt kažkokią supistą kariuomenę, kuri iššaudo į orą milijonus + tiek pat prašika gynėjai.
Jo jo. Kabinkim NATO vėliavas mokyklose. Viskas zjbs. Kaipgi mokykla be NATO vėliavos. Tiesiog super.
Aha, duokim liaudžiai nemokų renginių ir pasakykim, kad tai NATO davė. Gal tuoj NATO pradės gydyt vėžininkus. Juk šaunu būtų. NATO - gerai. NATO - dieviška.

Žuvis.

Pamėgau kompiuterinį paišialiojimą pastaruoju metu. Ypač burbulizmą.

Mhm mhm.

Sėdėjimas iki 0300 prie istorijos. Neblaivia galva į mokyklą. Pralekia laikas. Nespėji pastebėt, kad jau namo. Galva nusvyra. Katę į gydyklą. Kaip čia yra. Gelbsti gyvybę gyvūnėliui, nori, kad gyventų, o, kai pasižiūri, tai atrodo, kad ne gydai, o marini. Gailus kniaukimas. Toks gailus, kad išsidurt ausis norisi, kad tik negirdėtum.
Nesusigaudymas. Tylus keiksnojimasis.

King Crimson ir apsirgus katė.

Šiandien gavau didžiąją dalį šios super duper grupės diskografijos. Džiugu.
Gaila, kad katė apsirgo, gaila gyvulėlio, nevalingai griuvinėja ir gailiai kniaukia...:(
P.S. gal kas žino kokį grupės Lempa kontaktą?

Liūdnumas.

Didelis.

Vincentas.

Vakar, gūglėj ieškodamas ko nors įdomaus apie siurrealizmą, impresionizmą ir panašius dalykus, užklydau čia. Pažiūrėjau drobes, paskaičiau, tuoj pat pradėjau ieškot kažko daugiau. Likau sužavėtas. Van Gogas valdo. Prisiminiau, kaip dar visai mažas būdamas, kopijuodavau iš knygos paveikslėlį - Van Gogo autoportretą, kuriame jis save vaizduoja jau su nupjauta ausimi. Bet ar galėjau tada kažką suprasti apie šio žmogaus tragišką būtį...Būtį žmogaus, kuris būdamas toks talentingas, tepardavė per visą gyvenimą vos vieną savo paveikslą. Ir tą patį broliui.

Vincento kambarys.

Pasidžiaugt.

Vakar per biologijos pamoką mokytoja kalbėjo apie tuos žmones, kurie neturi kažkokios medžiagos organizme, kuri suteikia akims spalvą - taip vadinamus prieblandos žmones. Tie žmonės negali būti saulėje -- gali išdegti akis. Odoje taip pat nėra tos medžiagos ir saulės spinduliai gali labai skausmingai nudeginti. Absurdas. Vat ir priverčia tada susimąstyt, ko kartais taip labai skundiesi gyvenimu, jei gali netgi džiaugtis saule.

Blogumas.

Toks blogumas šiandien. Retai taip būna. Skausmai visokie užklupo dar vakar naktį, apie 1.00, bet silpni buvo. Dieną - blogiau. Vakaras - tragedija. Nei pajudėt normaliai, nei ką. Su tom nugarom ir kitom kūno dalim.
Pikta. Keiktis noris.

Aha.

Aha. Šilčiau darosi, kartais jau visai pakaitina galvą saulė. Net malonu. Aišku, nebus taip malonu, kai prasidės plaukimas. Bet vis tiek. Pučia silpni permainų vėjai, bet gal dar sustiprės.
Aha. Pankroko puslapis kalba apie koncertą su Frekenbok ir Co-Operated. Jėga. Seniai jau teko su dūda ant scenos stovėt ir džiaugtis ska garsais.
Kažkoks pasyvumas ir amžinas laiko trūkumas.

Šviesumas.

Šiandien buvo šviesi diena. Tiek dangus šviesus, tiek nuotaika.
Nusipirkau A.Škėmos "Balta drobulė". Labai džiaugiuosi. Perskaičiau dar nedaug, tačiau jau dabar esu sužavėtas. Labai labai labai.
A. Dar šiandien per LTV žiūrėjau laidą "Vakaro autografas" apie Užupio respubliką. Buvo ir prezidentas, ir ministrai atvykę. Toks baltas pavydas net suėmė man, kaip blokinio rajono gyventojui:). Šiaip tai gera laida, nebe pirmą kartą ką nors įdomaus pamatau.

Be to, jis buvo poetas.

Brauzinau po internetą, ir nuostabų dalyką aptikau.
-----
Kodėl toks keistas vardas? Todėl, kad ant jo durų buvo užrašas "Mikė Pūkuotukas".

Piktas pavargimas.

Pavargau. Labai smarkiai. Renginio vedimas, koncertas, nesibaigiančios repeticijos. Išsunkia iki paskutinio lašo. Dabar ima pyktis ant kažko už kažką. O dar laukia mielieji mokslai - milijardai puslapių perskaityt, rašomieji ir dar velniai žino kas. Malonumai nesibaigia. Pikta. Labai pikta.

Laisvadienio malonumai.

Tai jau taip ir būna kelis kartus metuose. Būna laisvadieniai.
Ilgesnis pamiegojimas. Ilgesnis pasigrojimas. Skaitinėjimai. Vakaras panašus į sekmadienio, tik nėra to skubėjimo kuo greičiau viską pabaigti ir mest savo kūną į lovą, užmerkt akis ir stengtis kuo greičiau užmigt, bijant proto neblaivumo rytojaus dieną. Tingus delsimas ir laukimas kažko. Pykstu už tuos delsimus ir kažko laukimus ant savęs neretai. Bet, kai pagalvoji, kur skubėt? Kam to skubėjimo?
Vakar buvau gimtadieny. Bjaurus aš žmogus, nes nepatinka man tie gimtadieniai. Sėdėjimas/valgymas. Kažkaip nei linksma, nei nelinksma. Galbūt būtų kitaip, jei mėgčiau kartais išlenkt taurelę kitą, bet šiuo klausimu taipogi esu baisiai bjaurus, nes neskanu/nemėgstu. Bet vis tik baisiai smagu buvo pareit ~5 km iš Avižienių į Vilnių, kai taip smagiai snigo ir oras toks gaivus buvo. Norėtųsi ir dažniau taip pavaikštinėt, nors kas per dažna, tas greit atsibosta.
Dar šiandien skaičiau Hemingvėjų. Labai vienas sakinys patiko: Katė - pavyzdingiausia anarchistė.
Kažkoks lengvumas ir vakarinė melancholija užplūdo.

Televizoriaus skambėjimas.

Ėmiau ir pažiūrėjau. Eurovizijos atrankinio turo finalą.
Nesusikalbantys vedėjai vis nusišnekantys arba kalbantys ant vienas kito žodžių. Ir šiaip atseit labai šmaikštūs buvo, nors nė velnio nejuokingi tie jų 'bajeriai' apie reklamą ir pan. Ir rėkė savo 'šoumeniškais' balsais labai. Net bjauru buvo nuo to rėkimo. Geriausi koncertai be vedėjų.
Dalyviai: nėr ką ir sakyt. Nebent Saulės Kliošas. Kaip visada. Bent jau profesionaliai sugrota viskas. Gražu. Aha aha. Ir dar Bavarija du kartus netgi tą pačią dainą dainavo. O kam? Tipo, kad žmonės geriau įsimintų? Hėh. Štai jums ir ryškus, ryškiai per televizorių parodytas nelygybės pavyzdys: vienai grupei leidžiama padainuot(?) du kartus, o kitoms - tik po vieną.
A, ir dar labai gyrė tą bernioką Amberlife, kad šis turėjo daug pinigų ir įrašė savo dainą kažkokioj Švedijos studijoj ir jam netgi gitara toj dainoj grojo Roxet gitaristas, ir kad jo šita daina kainavo brangiausiai. Tai tau ir menas.
Paskui, žinoma, buvo paliesta ir Vilniaus-Kauno konfrontacijos tema. O kam? (retorika)
Kaip visada eilinis apsijuokimas. Ir gerai.
O šiandien dar ir raudonų plastikinių nuolaidų diena.

Dabar atgaiva ausims - Herbie Hancock - Headhunters. Super. Super.