Televizoriaus skambėjimas.
Ėmiau ir pažiūrėjau. Eurovizijos atrankinio turo finalą.
Nesusikalbantys vedėjai vis nusišnekantys arba kalbantys ant vienas kito žodžių. Ir šiaip atseit labai šmaikštūs buvo, nors nė velnio nejuokingi tie jų 'bajeriai' apie reklamą ir pan. Ir rėkė savo 'šoumeniškais' balsais labai. Net bjauru buvo nuo to rėkimo. Geriausi koncertai be vedėjų.
Dalyviai: nėr ką ir sakyt. Nebent Saulės Kliošas. Kaip visada. Bent jau profesionaliai sugrota viskas. Gražu. Aha aha. Ir dar Bavarija du kartus netgi tą pačią dainą dainavo. O kam? Tipo, kad žmonės geriau įsimintų? Hėh. Štai jums ir ryškus, ryškiai per televizorių parodytas nelygybės pavyzdys: vienai grupei leidžiama padainuot(?) du kartus, o kitoms - tik po vieną.
A, ir dar labai gyrė tą bernioką Amberlife, kad šis turėjo daug pinigų ir įrašė savo dainą kažkokioj Švedijos studijoj ir jam netgi gitara toj dainoj grojo Roxet gitaristas, ir kad jo šita daina kainavo brangiausiai. Tai tau ir menas.
Paskui, žinoma, buvo paliesta ir Vilniaus-Kauno konfrontacijos tema. O kam? (retorika)
Kaip visada eilinis apsijuokimas. Ir gerai.
O šiandien dar ir raudonų plastikinių nuolaidų diena.
Dabar atgaiva ausims - Herbie Hancock - Headhunters. Super. Super.