Tai prasėdėjau.
Prasėdėjau lovoj iki 04:kažkiek. Knisau savo suknistus cd-r'us, kol radau John Lee Hookerio cd. Don't Look Back - švietė rytinėj prieblandoj. O šalia miegojo katė. O aš klausiau tą tokį visai popsavą, bet tokį nuoširdų bliuziuką. Blues before sunrise. Tears in my eyes..., - dainavo tas seneliukas. Amžinai su viskio stiklu, amžinai su kostiumu ir ta neatkartojama veido išraiška.
Ir išplaukė tada W.Szymborskos eilėraščio „Ketvirta ryto“ eilutės:
Niekam nėr gera ketvirtą ryto.
Jei skruzdėlėms tą valandą gerai -
pasveikinkim skruzdes. Ir tegu penkta ateis,
jei turime toliau gyventi.
Ir įvaro dar vieną solo gitara.
Ir ką? Ir nieko.