Sekmadieniai.
Kiek atsimenu rudens sekmadienius, jie - vis tokie patys.
Apsiniaukę;
Tušti;
Lengvai atpažįstami iš suverstų rūbų ir knygų;
Šalti;
Ir su blogu nujautimu apie artėjantį rytojų;
Apatija ir visiškas tingėjimas, nors žinai, kad visiškai nėra galimybių tingėti.
Comments
as priesingai, megstu sekmadieniais viska susitvarkyti, kad blizgetu :) tada labai geras jausmas, atrodo, kad viska suspejai padaryti iki pirmadienio.
Posted by: vaflius inc. | September 12, 2004 12:30 PM
ash tai visada tyngiu
Posted by: adomas | September 12, 2004 12:59 PM
tokiais sekmadieniai reikia atsisėst ant stogo su puodeliu skandinaviškų čiobrelių arbatos, sufokusuot akis į begalybę ir klausyt menko pavienių automobilių užesio. žiūrėt į užsidegančius languose žiburius ir džiaugtis. džiaugtis šia akimirka.
pabaigus arbatą atsistot ir, iškėlus rankas į dangų, pasiražyt.
Posted by: mentolis | September 12, 2004 7:05 PM
Mane tai jau užpisa kažko ta arbata.
Ji yra tarsi koks būtinas melancholiškos idilės elementas.
Tau liūdna - gerk arbata.
Tau liūdnai gera - gerk arbata.
Tau šalta - gerk arbata.
O kur dar: vakaras + šilta antklodė + gera knyga/filmas + arbata.
Pradeda truputį atsibost.
Žmonėm patinka, bet mane labiau vilioja stiklinė vandens.
Posted by: M. | September 12, 2004 11:16 PM