Menininko jaunų dienų portretas :)
Dar žiupsnelis nostalgijos: o taip aš atrodžiau klasiokams prieš 12 metų.
May 30, 2003
May 29, 2003
O tokia aš buvau...
Prieš dešimtį metų mano mieli klasiokai manė, kad aš tokia:
Žiaurūs psichologiniai žaidimai.
May 26, 2003
Pat Cadigan (tęsinys)
Oi! Reikia juk pabaigti! Visai pamiršau, kad dar gabaliukas yra išverstas.
Mažasis lotynų Laris (4)
Iš pat pradžių jie pareiškė, kad visi yra grupės narių tiesioginiai kraujo įpėdiniai. Ir kad pirmą kartą jiems pavyko surinkti visų po vieną, t.y. vieną Lario įpėdinį, vieną – Pamišusio Louie, vieną - Sultingosios Lotynerės ir vieną - Geidulingosios Lotynetės. Ir jie net rado įpėdinį kažkokio tipo buvusio salėje, kai Mažasis Lotynų Laris ir kiti vėl susirinko kartu, kad pergalingai grįžtų į sceną.
Na, aš mačiau ir originalųjį Mažojo Lotynų Lario sugrįžimą, ir pirmąjį perdirbinį. Originalas tikrai vertas atskiro pasakojimo, tačiau naujų potyrių jis nesuteikė. Lario įpėdinis man sakė, kad jiems labai trūko Lotynerės ir Lotynetės. Tuo metu jie turėjo tik Larį, Pamišusį Louie, kelis kito Pamišusio Louie draugus ir Lotynerės gerbėją. Pirmajam perdirbiniui šiaip ne taip surado kelis buvusius klausytojus, tačiau užkulisinė programa dar buvo skystoka. O tada juos paliko Lotynerės gerbėjo įpėdinis. Jam atrodė, kad muzikantai nelaiko jo pilnateisiu grupės nariu. Šiaip jau, tai tikra tiesa – juk Lotynerės ryšiai su gerbėju buvo epizodiniai ir niekada daugiau nepasikartojo. Anot Lario įpėdinio, šio nario netektis nepadarė didesnės įtakos vėlesniems perdirbiniams.
Įpėdinių vardai? Dabar sunku prisiminti, bet jei duosi man laiko – tuoj, atmintis grįš. Aš stengiausi galvoti apie juos kaip apie Mažąjį Lotynų Larį ir panašiai, kad neužversčiau atminties nereikalingomis asociacijomis. Žinau, kad tai kvailai skamba! Nemanyk, kad negirdėjau to ir dar blogesnių dalykų apie savo metodus ir šiaip. Bet man reikėjo išlaikyti dėmesį. Aš nenorėjau, kad šmėkščiotų anachronizmai, todėl stengiausi pati jų nepastebėti. Eik, patyrinėk bet kokį mano sukurtą projektą, ir aš tau garantuoju, kad išvysi vien tik, pavyzdžiui, tenykščius, laikmetį atitinkančius drabužius, o ne pagamintus taip, kad atrodytų, jog jie atitinka laikmetį. Kai kas tvirtina, kad skirtumo vis vien nepastebėsi, bet aš tau sakau – dar ir kaip pastebėsi. Net jei jie ir atrodo puikiai, tačiau ne tas kvapas ir jausmas. Susiruošei išgauti įvykio atmintį, tai arba daryk viską kaip reikia, arba iš viso neprasidėk.
Ir nors kai kam, kieno vardų čia neminėsim, tai atrodo pernelyg įnoringa, tačiau tik todėl aš sugebu greičiau nei bet kas atskirti klastotes. Pasakysiu, kad kai kuriems tenka dėl to raudonuoti. Patikėk manim, aš dar moku atskirti įpėdinį nuo kažko, kas tiesiog ten buvo (nesvarbu, apie ką mes dabar kalbam), ar kažko, kas parėmė atkūrimą. Vienas iš tų išraudusiųjų, vardų neminėsim, iki šiol dejuoja, kad jį visiškai apmulkino toks pseudo-Zapruderis. Bet iš tiesų! Jei jis būtų tinkamai atlikęs savo darbą, taip nebūtų nutikę. Tačiau tai ne mano reikalas.
Taip... Kai tik Lario žmonės (kaip aš juos vadinu) buvo pasiruošę, mes nusisamdėme kliniką, o Ola su savo padėjėju ir genealogais kibo į darbą. Visada stengiausi būti sąžininga, taigi prisipažinsiu, kad šis etapas man – baltos lankos. Biocheminė genealogija man yra nesuvokiamas dalykas. Retkarčiais Ola ir jos pagalbininkams mėgindavo kažką paaiškinti, nors aš ir maldavau juos užsičiaupti. Žodžiu, atmintis yra saugoma biochemiškai, ir ta atmintis, kuri egzistuoja pradedant kūdikį, gali būti jam perduota, jei tik reikiamai susidėstys genai – na žinai: dominuojantys, recesyviniai, mėlynos akys, šviesi garbana, sugebėjimas vartyti liežuvį – kas ten bebūtų! Nesuprantu aš tų genetikų ir biochemijų – man užtenka, kad pats gyvenimas yra velniškai sudėtingas. Aš tik žinau, kad kraujo tyrimai privalo būti teigiami – kažkas ten kraujyje turi būti, kad galėtum išgauti atmintį. Jei atvirai, tai daugiau techninių žinių iš menininko ir negali reikalauti.
May 24, 2003
Eugenijus Ališanka
e-mailas jaanui kaplinskiui
vėjas šaukia nesu ten buvęs
pilkas rūbas baudžia akmenis
krantą bažnyčios kaulėtą kūną
nesu žuvis nesu žvynas nesu kraujas
nesu peilis nesu dviašmenis veidrodis
neieškau tapatybės
devono jūros šiltam vandeny
neieškau tėvynės tėvynėj neieškau
slieko po akmeniu dievo
po pilku rūbu nesu ten buvęs
vėjas šaukia
May 22, 2003
Pat Cadigan (tęsinys)
Niekada nieko taip ekspromtu neverčiau. Visai linksma. Va, dar liko viena dalis - o toliau... Toliau net neskaičiau dar :)
Mažasis lotynų Laris (3)
Na gerai, grįžkim prie reikalo. Lario žmonės patys atėjo pas mane. Ir man nerūpi, ką jie po to visiems tauškė. Kad aš juos vaikiausi po kalnus ir slėnius, ar pelnus ir slėgius, kad apieškojau kiekvieną užkampį. Pojūčių Sferos Teatras iš manęs atimdavo pakankamai laiko, kad nekiltų noras ką nors vaikytis. Žmonės seniai laužė galvas, spręsdami klausimus, susijusius su pojūčiais ir atsiminimais. Mano personalą tuomet sudarė trenktas padaras, vardu Ola: trijų su puse pėdų ūgio – dėl achondroplazijos – dalį savo smegenų jį laikydavo pagalbininko kūne ir periodiškai keisdavosi su juo vietomis. Niekada nežinodavai, kuris iš jų kuris. Toks elgesys nebuvo apgalvotas, tai nebuvo kažkoks manifestas ar panašiai. Ola tiesiog taip gyveno. Laimingas atsitiktinumas. Laimingas Olai. Na, susijungė ji su mašina, ir kas? Aš gal ir retro, bet ne tokia senamadiška. Juo labiau nebuvau tada.
Olos daugelis nemėgo dėl pačių įvairiausių priežasčių: ji galėjo atlikti iš karto kelių žmonių darbą, taip atimdama jų darbo vietas, kiborgų egzistavimas prieštaravo gamtos dėsniams ar Dievo tvarkai, arba ji buvo nepakankamai kiborgiška, kad taip vadintųsi (visų pirma tai ji ir netroško tokios garbės), baisiai atrodė, buvo per daug moteriška, per mažai moteriška, per gerai atrodė, po velnių! Oi, tie žmonės žmonės... Iš gamtos jie gavo liežuvius, technologija jiems davė garsiakalbius, ir jau vien todėl, kad moka jais naudotis, žmonės šventai tiki, jog visi jų pliurpalai yra reikšmingi.
Manau, todėl aš ir sumaniau savo Pojūčių Sferos Teatrą. Tų laikų šūkiai buvo: “parenkamas”, “pritaikomas”, “individualus” ir “interaktyvus”. Ypač “interaktyvus”. Bet ką, po velnių, gali reikšti tas interaktyvumas? Aš pastoviai rėždavau apie tai kalbas Olai ir jos talkininkui. “Kas, po velnių, sumąstė tą interaktyvumą?” sakydavau aš. “Tavo sušikti batai yra interaktyvūs, kiekvienas tavo užsivelkamas rūbelis yra interaktyvus, tavo mašina yra interaktyvi, tai kokio velnio visi prikibo prie to interaktyvumo? Visas sušiktas gyvenimas yra interaktyvus –”
O Ola atsakydavo: “Baik, Gracie, jiems juk nerūpi pati sąveika, jiems tik patinka kabinėtis. Visi nori įkišti savo trigrašį – kažkas reikalauja nudažyti mėlynai, kitas prašo aptraukti aksomu, trečiam idealiai atrodo du kartus pailgintas ir pusantro karto paaukštintas. Juk žinai.”
Būtent tai ir darė Pojūčių Sferos Teatras. Jis leisdavo pasirinkti, kaip linksmintis. Galėjai gauti mėlyną, aksominį, du kartus ilgesnį ir pusantro karto aukštesnį, jei jau apie tai kalbame. O jei rezultatas nepatikdavo, tai tik tu pats būdavai kaltas. Bet retro senutė Gracie – o taip, jau tada retro buvo antroji mano prigimtis – taigi, senutė Gracie vis mąstė, kaip čia suorganizavus tokį renginį, kuriame žmonės nieko negalėtų keisti, mažinti ar didinti, arba kitaip derinti prie savo poreikių. Renginį, kurį tiesiog reikėtų patirti, priimti tokį, koks jis yra, kur savo sąlygas keltų jis, o ne jūs. Ir vėliau stebėti, kas su jumis vyksta. Taigi aš pradėjau svajoti apie kažką tokio, ką pavadinčiau Aukštojo Dangaus Teatru. Šį pavadinimą sugalvojau, nes man atrodė, kad tas renginys turėtų būti lyg dangus – tu gali jį matyti, gali net į jį pakilti, bet niekada negalėsi jo paveikti. Jei tau ant galvos krenta lietus, tik tu turėsi prisitaikyti, o ne dangus.
Ir tikriausiai atsitiktinumo dėka planai pradėjo pildytis. Aš kaip tik žaidžiau, kurdama kelis emblemos variantus – Aukštojo Dangaus Teatras plaukė putlių holograminių debesų raidėmis. O tada Lario žmonės ir susisiekė su manimi.
May 21, 2003
Pat Cadigan (tęsinys)
Va. Toliau dedu vakarykštį vertimą. Nežinau, ar aš tą dalyką versti pabaigsiu, bet nors sudėsiu, kiek yra.
Mažasis lotynų Laris (2)
Taigi, dar kartą, protokolui – nuoširdžiai pareiškiu, kad mažąjį lotynų Larį iš naujo atradau ne aš. Ir ne aš jį nužudžiau.
O kas tai padarė?
Bijojau, kad manęs to paklausi.
Iš pradžių išnagrinėkime visus faktus. Tiksliau visus faktus, kuriuos aš žinau. Atleisk, aš trumpam grįšiu į barą ir prisijungsiu kelis pagalbinius atminties modulius. Beje, šis rudas dalykas yra ezoterinis gėrimas “Senasis Ypatingasis”. Jis suteikia tokį jausmą, tarsi siaubingai prastą dieną susisuptum į jaukų apklotą. Man jį parodė Sąžiningoji Annie – tu jos turbūt nepažįsti, ji visada stengėsi likti nepastebima. O tas kitas, kur panašus, mm... tiesą sakant, į šlapimą, yra niekam tikęs šviesus alus. Tais laikais jį vadino pigiuoju, o populiarumą jam suteikė būtent maža kaina bei pats faktas, kad tai alus, jei supranti apie ką aš.
Gerti statau “Senojo Ypatingojo” – man jis tiesiog patinka. O alus čia tik dėl kvapo. Jis man geriausiai primena Larį. Pigus alus – vienintelis dalykas, kurį galėjai užuosti, kai Laris netoliese.
Bet pereikim tiesiai prie reikalo: pilnas grupės pavadinimas buvo “Mažasis lotynų Laris ir jo pamišęs Louies, jo sultingosios lotynerės ir jo geidulingosios lotynetės”.
Mažasis lotynų Laris, aišku, buvo pagrindinis dainininkas, vadovas, aranžuotojas, o kadaise – ir dainų kūrėjas. T.y. kurį laiką jis mėgino į programą įtraukti originalius gabalus. Girdėjau juos. Ne tokie ir blogi. Tačiau tos dainos buvo skirtos šokti arba šokinėti aukštyn žemyn, arba tiesiog apsivemti, jei taip linksminatės (tik ne kaip Bulimikė Era – tai buvo vėliau ir visai nelinksma). Bet kiekvieną kartą, kai Laris mėgindavo prakišti savo gabalą, visi tiesiog spoksodavo nustebę. Būdavo šokančių, būdavo besitrinančių pakampėmis, keli užkietėję vėmaliai, bet dauguma tiesiog stypsodavo pasimetę, o iš jų veidų matėsi, kad niekaip nenusprendžia, kur tos dainos vieta. Taigi Laris atsisakė vilčių tapti net išgertuvių dainuškų meistru ir sugrįžo prie kaveriu. Tuo metu buvo skintilijonai kaverius atliekančių grupių, bet kai grodavo Lario grupė... Man atrodydavo, kad kol “Mažasis Lotynų Laris ir Ko.” atlieka dainą, ši priklauso tik jiems, tarsi niekas niekada jos nedainavo. Nors taip sakydama aš ir teisi, ir neteisi. Kaip minėjau, perdainuota daina buvo jų duoklė autoriams. Bet čia taip pat yra ir tiesos, ir netiesos.
Jų daina buvo ir viena, ir kita. Jų daina nebuvo nei viena, nei kita. Tai buvo tiesiog potyris. Visi vieno potyrio atspalviai, milijonai potyrių viename. Kitaip tariant, reikėjo tai išgirsti. Taip, būtinai reikėjo nors kartą tai išgirsti.
Aš nemėginu išsisukti taip atsakydama. Nors tiesos tame tiek, kad dauguma žmonių bent kartą ėjo jų pasiklausyti. Nesvarbu, ar jie tikrai ten buvo ar ne.
Nesitikiu, kad suprasi mane. Aš svajotoja. Nors ne, tiesiog juokauju, spaudžiu koją, kaip (manau) jie sakydavo.
Pat Cadigan
Šiandien iš to nervo išverčiau porą lapų. Dedu pačią pradžią.
Taigi! Pasidaryk sau kvapo ir prisėsk!
Jei pasuksi ten, tai rasi dar ir gėrimų barą. Žinai, metų metus aš tvirtinau sau, kad jo nėra, nors ir laikiau puikią šerių, vynų ar stipresnių gėrimų kolekciją. Aišku, sau pasiteisinčiau, kad visą tą samogoną saugau vien iš svetingumo.
Bet dabar aš susitaikiau su faktu ir tikrai nesijaučiu blogiau. Ar tik ne Elvis pasakė, kad “girtuokliai, kaip ir vargšai, visada bus tarp mūsų”.
O gal Dilanas? Turbūt – Dilanas buvo tikras pijokų žinovas, o ir mirė griovy. Bet bjaurybei ir sekėsi – vos už penkiasdešimties žingsnių liko “Pavargusio arklio” taverna, kurioje jis pasirodė su didžiausiais ir geriausiais savo kūriniais – “Visi nuilsę arkliai” (o taip!), “Beldžiant į Fern Hilo vartus”, “Pasirašiusiai rankai teks kažkam tarnauti” ir mano mėgstamiausia “Nepanirk į ilgesingą Viduržemio bliuzą”. “Pasipriešink, pasipriešink vadams, stebėk aikštelę...”
Oi, atsiprašau! Atsiprašau. Aš nenustygstu vietoje, dabar man toks įdomus metas! Manau, bičiulis Dilanas geriausiai tai išreiškė: “aš dainavau nelaisvėje; kaip visi turėjo apstulbti”. Labiausiai jaudinančios jo eilutės, bent jau man. Nors nutekėjo daug vandens nuo to laiko, kai aš pirmąsyk jas perskaičiau, bet vis dar kyla tas jausmas – tu virpi iš jaudulio, ir vienintelis dalykas, kuris neleidžia pakilti į dangų ir nusitempti visą pasaulį, tarsi apsiaustą, iš paskos, yra tavo neabejotinai kiek-per-sunkus-kūnas –
Atsiprašau dar kartą! Žmogaus pavidalas daro mane saldžiai poetiška. Arba gal greičiau priverčia mane panorėti tapti poete. Tik aš negaliu sugalvoti poetiškų atitikmenų tokiems žodžiams kaip “neabejotinai”. Išgėrei? Puiku... Sėdėk, sėdėk! Ar užuodei ką nors įdomaus? Ne? Na, dabar tu privalai man pasakyti tiesą: ar kvapų baras tave atgraso? O gal tu tiesiog neturi uoslės? Prisiekiu, kad bet kokiu atveju neįsižeisiu, tikrai. Juk ne visi pojūčiai mums vienodai prieinami, ar ne? O dar kai esi retro... Na, kai kurie žmonės gali tai neteisingai suprasti.
Kaip tądien. Vienas iš kvailesnių mano draugų atsiuntė žinutę. Atseit man už nugaros visi šneka, kad nėra girdėję apie senoviškesnį nei aš padarą. Senajam Tuščiagalviui atsakiau, kad jie taip kalba ne tik man už nugaros, bet ir priešais mane, o taip pat priešais mano nugarą ir taip toliau. Tai ką dabar?
Šiaip ar taip, aš šalinu nuodus iš organizmo ir vėl leidžiu girtauti ne vien tam, kad po pirmojo nuodėmingo jūsų gurkšnio galutinai laimėčiau. Aš pažįstu žmonių, kurie tokiu būdu pakeitė trejas ar ketverias kepenis, kartais net pasiekdami didžiausią įmanomą alkoholio koncentraciją kraujyje. Tačiau aš nemanau, kad jie girtuokliai. Be to, mano nuomone, TeflonTM - tas, kur centrinėje nervų sistemoje, sukčiauja.
Ir nesvarbu, ką tu girdėjai, kvapų baras yra tik pramogai, aš neužsiimu jokia aromaterapija. Aišku, jei kas nori panaudoti mano ekstraktus gydomuosiuose mišiniuose, aš neprieštarauju. O jei jie dar ir tvirtina, kad tai prideda papildomų terapinių savybių, aš nesiginčiju. Galų gale visi mes traukiam savo nelaisvės dainą.
Bet tu norėsi išgirsti apie paskutinį perdirbinį, ar ne? Oi, tas paskutinis perdirbinys... Visi ir visada nori apie jį sužinoti. Prisiekiu, prieš panirdama į savąjį ilgesingą Viduržemio bliuzą, aš dar įgyvendinsiu tūkstančius projektų, bet minės mane tik dėl to prakeikto perdirbinio. Kiekvienas ras vieną ar kitą priežastį manęs nekęsti. Bet – dėl Dievo! – jie bus neteisūs.
May 20, 2003
Knygos iš didelės dėžės
Jokių rimtų kalbų - baisiai liūdna, o rimtumas tik iš linksmumo atsiveria. Kitaip tiesiog nykuma. Taigi didžiausias pasaulio nerimtumas yra kasinėjimai nukainotų idėjų griuvėsiuose. Dėžėse su užrašu "nuo 50 centų". Žiūrėk ir randi kokią "vakaro aistrų" seriją, greta glaudžiasi nuobodūs klasikai, begalintąjį kartą kramtantys pasaulinius karus. Būtinas ingridientas - "netradiciniai gydymo būdai" ir koks nors "dao tavo gyvenime".
O dar būna visiškai beprotiškos poezijos. Atrodo, kad ji taip ir neatsiranda lentynose, vitrinose, naujų knygų stenduose - iš karto keliauja į didžiąją dėžę. Ten glaudžiasi negirdėtų autorių PK, nuplyštaviršeliai ir musiaapkakoti žymūnų raštai, dešimtmetės knygos ant blokadinio popieriaus, pavėlavę staiga pagarsėjusių poetų darbai (lyg ir neaktualūs, bet aštresni). Žodžiu, visa tai, kas po apšepusia forma slepia keistoką turinį.
Didžiausia dėžė stovi "baltų lankų" knygyne. Paskutinis pirkinys - Neringa Abrutytė "iš pažintis" (1.99Lt).
vakare,
nežinia ką veikiant
Vėjai pučiantys cukrų
kavinė baltai prirūkyta
vėjas nuo marių, ir kuklūs
geriam, paskui pakylam
einam kažkur, kur?
žvelki, dangus už miesto
pūti man į ausį - purškiu
žodžių nėra paliesti...
May 18, 2003
Dar viena kiberpanko geneologinio medžio šaka
Tikriausiai nesuklysiu pasakius, kad dabar daugiausiai kiberpanko dvasios yra animiuose. O į animius jis atėjo iš mangos. Tačiau gimė kiberpankas ne japoniškuose komiksuose, bet... prancūziškuose! Tokias šaknis atkasė Viljamas Gibsonas kalbėdamasis su Ridliu Skotu. Manau, šiais draugeliais galima pasitikėti. ;)
Aišku, kiberpankas, kaip ir kiekvienas pamestinukas, sugalvojo sau daug tėvų. Tai ir tradicinė SF, ir slipstrymas, ir pats dėdė postmodernizmas, ir informacinės visuomenės koncepcija, ir šiuolaikinis ludizmas, ir... Ir nėra prasmės jų čia vardinti. Tačiau už tai, kaip atrodo kiberpanko pasaulis, turim dėkoti prancūzų komiksams ir juose perkurtai noir koncepcijai.
Įdomu, kad Gibsono "Neuromancer" ir Ridlio Skoto "Blade runner" vaizduojama aplinka yra beveik identiška, tačiau šie kūriniai gimė nepriklausomai vienas nuo kito. Gibsonas pasakoja, kad iš filmo premjeros pabėgo, sumišęs dėl to, jog atpažino savo dar neišleisto, bet jau sukurto romano pasaulį. Tik po kelerių metų paaiškėjo nesusipratimo priežastys. Abu studentavimo laikais po lovomis laikė prancūzų komiksų meistrų darbus :) Abu buvo Moebius gerbėjai.
Be dviejų dalykų nebūtų "Blade runner": be Diko pasakojimo apie elektronines avis ir be Moebius "The long tomorrow". Žemiau įdėti keli Moebius komiksų piešiniai.
Taip atrodo "The long tomorrow" pasaulis
"The long tomorrow" viršelis
"John Difool"
"John Difool"
"John Difool"
"John Difool"
Kiti Moebius komiksai
May 17, 2003
Katibos arkadinėms gatvėms
Playstation
dabar pasirink: arba liūdnos kelionės
į niekur, arba stočių neviltis. Dar lieka
akligatvių siaubas ir pigios tarpuvarčių
klastos. Esi čia priregistruotas
legalus imigrantas, patekęs į nupieštus spąstus.
Nuspaudęs klaidingą klavišą. Dabar
vien alsus ventiliatorių vėjas, tyla
ir pavojų nujuodintos nišos.
Dabar pasirink: ko gero, dar galima grįžti,
galima viską užbaigti, išjungti kaip radiją
seniai pralaimėtą žaidimą, gal ir pakaktų
tam ryžto, bet kažkur gretimam lygmeny
vis dar tebėra
vis dar tebėra
Arkadija
© G.Grajauskas. Eilėraštis iš knygos "Kaulinė dūdelė", 1999.
May 16, 2003
Kas skaito ir rašo, programų prašo
Lietuvių literatūros enciklopedija
Programa buvo sukurta Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (LLTI), o platinama - su stora bei brangia "Lietuvių literatūros enciklopedija". Šis projektas pristatomas viename iš LLTI tinklalapių - http://www.llti.lt/enc.htm, bet parsisiųsti programos iš čia negalima (ar bent jau aš neradau nuorodos). Tačiau (būgnai ir trimitai!) geras mokytojas Algimantas nusprendė šią neteisybę ištaisyti: griebkit - http://ualgiman.tinklapis.lt/lle.rar.
Enciklopedijoje, aišku, nėra kūrinių tekstų. Tik nenukabinkit nosių! Už tai yra puikus rašytojų sąvadas. Aš sugebėjau prisiminti kelis poetus, kurie šiame darbe nebuvo paminėti, bet tai buvo tikrai neseniai savo PK išleidę jauni autoriai. Įtraukti, pavyzdžiui, ir Bleizgys, ir Abrutytė, Ališauskas, Burokas (kuris Marius, nors ir apie Rimą čia yra), Bozytė ar Burbaitė ir taip toliau, iki begalybės, net neminint klasikų.
Čia pat aiškinami įvairūs, su literatūra susiję terminai. Pavyzdžiui, bohema ;) Galima sužinoti, kas yra daina, revoliucinė poezija ar rubajatai. Taip pat ir kokia kultūrinė spauda buvo leidžiama Lietuvoje nuo amžių pradžios.
Trūkumai: šriftai ne kiekvienoje sistemoje atrodo taip, kaip jiems dera. Šiek tiek tobulesnė galėtų būti paieška. Pavyzdžiui, aš noriu sužinoti, kokie rašytojai yra gimę 1968 metais. Tačiau programa man liepia įvesti tikslią datą. Gaila, bet enciklopedijoje nėra nei nuotraukų, nei rašytojų balso įrašų.
Deklaruojami atnaujinimai taip ir liko deklaracijomis. Kūrėjų svetainėje neradau jokių papildymų ar pataisymų. Programai jau pora metų (2001 leidimas), todėl naujai atrastų talentų (tokių, kaip Norvilas, pvz.) čia nėra.
Star Alpha
Kadangi mokytis niekada ne vėlu, tai kartais malonu pakankinti "Star Alpha" programą. Ši programa pristatoma kaip "college-level introductory poetry course". Abejoju dėl "college-level", bet įdomiu minčių tikrai galima rasti. Be to, programoje yra integruota visiškai beprotiška random-verse sistema. O ir interaktyvumo lygis pakankamas, kad kelios lietingos popietės būtų skirtos tik "Star Alpha".
Vienas iš "Star Alpha" random-verse šedevrų:
Justice is a bedroom, a pleasant forest.
Justice climbs silence;
It cries silverly in the power of eternity.
Justice is the mouth of all light.
Nemokamai parsisiųsti galima iš http://www.simtel.net/pub/pd/25337.html. Programos tinklalapis: http://www.poetrypower.com/salpha.htm, tačiau autoriui mirus, šios programos nepavyks čia įsigyti.
Random Verse Lab
Taip pat siūlau išmėginti kitą random-verse programą, kuri taip ir vadinasi - "Random Verse Lab". Čia - http://freespace.virgin.net/c.blunt/rvl/ - yra programos svetainė, kurioje rasit ne tik "RVL", bet ir kūrybos pavyzdžių.
Haiku kalendorius
Haiku kalendorius "Today" arba "Haiku of day" (rusų kalba). Graži programėlė, imituojanti nuplėšiamą kalendorių (tokį, kaip pas bobutes). Kiekviena diena - naujas kalendoriaus lapelis su nauju haiku iš rusiško haiku žurnalo kolekcijos. Parsisiųsti galima iš čia: http://www.haiku.ru/calendar/.
Šiandienos lapelyje:
вечернее небо -
за городскими огнями
звезды едва видны
Knygos kelias į Lietuvą
Nardžiau po Internetą, ieškodama su literatūra susijusių perlų. Ir štai akis į akį susidūriau su šia tema. Kadangi į ES šliaužiant, reikia laistyti ir puoselėti tautiškumą, tai pristatau plačiau.
1. Raštija Lietuvoje, bet ne lietuviškai.
Lietuvių, kaip ir dažnos kitos tautos, raštija prasidėjo svetimomis kalbomis. LDK besiplečiant į rytus ir pietryčius, jon pateko rytų slavų gyvenami plotai. Jau seniai apkrikštyti slavai turėjo bažnytiniams reikalams savo raštų kalbą. Toji kalba buvo vartojama ne tik bažnytiniams, bet ir pasaulietiniams krašto reikalams. Praktiniais sumetimais ją priėmė kaip kanceliarinę kalbą ir LDK.
(Pagal bevardę svetainę, skirtą lietuvių rašto ir literatūros ištakoms)
Viduramžiais Lietuvoje rašyta ne tik slaviškai, bet ir lotynų, lenkų, vokiečių kalbomis. Didžioji tų raštų dalis nebuvo grožinė kūryba. Tačiau feodalizmo epochoje raštija nebuvo aiškiai diferencijuota, visi dalykai joje buvo glaudžiai susipynę. Beveik visoje šioje raštijoje yra grožinės literatūros, meninio stiliaus elementų.
(Pagal gerojo mokytojo Algimanto svetainę)
Išskirtinis šio laikotarpio raštijos paminklų bruožas - jų grožis. O pasigrožėti jais galima Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje arba jo Interneto svetainėje. Pati didžiausia kolekcijos dokumentų grupė – šešiasdešimt penki pergamentai, datuojami 1465–1818 metais. Rankraščiai rašyti lotynų, kanceliarine slavų ir lenkų kalbomis.
2. Pirmieji raštai ir pirmoji knyga lietuviškai.
Lietuviškas žodis skverbėsi į valstybės, teisės dokumentus, literatūrinius istoriografinius kūrinius, religinių apeigų knygas ir visu balsu prakalbo Lietuvos krikšto reikmėms vartotoje raštijoje. Manoma, kad pirmieji lietuviškai rašyti pradėjo pranciškonų vienuoliai. Matyt, neatsitiktinai jų bibliotekoms priklausiusių senųjų knygų tuščiuose lapuose ir paraštėse aptikta daug ankstyvojo lietuviško rankraštinio teksto, įvairių frazių bei pavienių žodžių.
(Pagal Lietuvos kultūros paveldo tūkstantmečio virtualios parodos apžvalginę ekskursiją, skirtą pirmajai lietuviškai knygai)
Pirmoji lietuviška knyga, parengta Martyno Mažvydo, kai jis dar studijavo Karaliaučiaus universitete. Joje yra elementorius, katekizmas, giesmynėlis. Prakalba "Knigieles paczias byla ..." - pirmasis originalus eilėraštis lietuvių kalba.
(Tos pačios ekskursijos įžanga)
Senieji spaudiniai irgi turi savito žavesio. Pasigrožėti katekizmu galima "Lietuviškos knygos metų" svetainėje.
Paskaityti prakalbą galima dar ir Lietuvių klasikinės literatūros antologijoje.
3. "Postilė" - pirmoji lietuviška knyga LDK.
"Postilės" yra vienas didžiausių XVI amžiaus lietuvių kalbos paminklų. Beje, „Postilė” buvo parengta anksčiau už „Katekizmą”, tik vėliau išleista.
Atsiliepęs į Martyno Mažvydo balsą, Daukša sustiprino lietuvišką žodį, jo kultūrinį matmenį. XVI amžiaus pabaigą regime kaip lietuviško kultūrinio žodžio pirmgimystę.
(Pagal svetainę "Postilei 400")
Toje pašioje svetainėje galima ir paskaityti "Postilės" prakalbas.
David Langford
Šis apsakymas išverstas jau seniai - ir kur tik aš netrimitavau, kur nešūkavau: "Eikit, skaitykit!"... Bet ne: dulka tolimame serveryje, niekam nereikalingas :(
O vienišas internaute, pagerbk savo dėmesiu puikų kūrinį (ir mažiau puikų jo vertimą).
COMP.BASILISK FAQ
DAVID LANGFORD
Išspausdinta: Nature 402, 465 (1999m.); išversta: 2002m., Varzha.
Dažniausiai užduodami klausimai apie basiliskus.
1. Kokia šios naujienų grupės paskirtis?
Sukurti vietą diskusijoms apie atvaizdus-basiliskus (BLAT). Naujienų grupių vartotojams, norintiems gauti mažiau pranešimų, vertėtų skaityti comp.basilisk.moderated, kurioje skelbiami tik ypatingai svarbūs pranešimai ir naujų formų aprašymai.
2. Ar aš galiu siųsti dvejetaines rinkmenas į šią grupę?
Jei jums į galvą šauna tokie klausimai, jūs PRIVALOTE nedelsdami perskaityti news.announce.newusers, kur reguliariai skelbiamose žinutėse perspėjama, kad dvejetainės ir ypač atvaizdų rinkmenos jokiu būdu negali būti siunčiamos į jokias naujienų grupes. Daugelyje šalių už tokius veiksmus laukia neišvengiama mirties bausmė.
3. Iš kur atsirado akronimas BLAT?
Niekieno negedimo velionio daktaro Vernono Berrymano vizualiosios matematikos algoritmų sistema yra žinoma kaip Berimano Loginio Atvaizdavimo Technologija. Šis terminas atsirado iš originalaus straipsnio pavadinimo - "Apie mąstomąsias formas, atsižvelgiant į loginio atvaizdavimo technologiją" (V.Berrymanas ir K.Tiurneris, žurnalas "Nature", 2001m. Nr. 409, 340-342 psl.). Savaime aišku, kad dabar straipsnis yra išimtas iš apyvartos ir įslaptintas.
4. Ar tiesa, kad rašytojai fantastai iš anksto nuspėjo basiliskų atsiradimą?
Ir taip, ir ne. Pati mintis apie nebeišmąstomą informaciją, kuri "nulaužia" protą, mokslinėje fantastikoje turi ilgą istoriją, bet niekas nesugebėjo pakankamai teisingai suvokti, kaip tai vyks. Dažnai cituojamas kibererdvę išpopuliarinęs Williamo Gibsono romanas "Neuromantas" (1984m.) dėl jame aprašytos "juodojo ledo" programinės įrangos, kuri suduoda atsakomąjį smūgį hakerių protams, koncepcijos, tačiau čia buvo preziumuojama, kad yra tiesioginis nervų sistemos ryšys su tinklu. Basiliskai yra gerokai pavojingesni, nes jiems nereikalingas fizinis kontaktas.
Dar anksčiau Fredo Hoylo "Juodame debesyje" (1957m.) buvo iškelta prielaida, kad paslaugaus antžmogiškų protinių galių ateivio suteiktų žinių įkėlimas galėtų perpildyti ir išdeginti žmonių protus.
Stebėtinai netoli tiesos buvo J.B. Priestley "Miego pavidaluose" (1962m.) aprašęs archetipinius atvaizdus, kurie neišvengiamai iššaukia tam tikras emocijas, naudojamas reklaminiais tikslais.
Pierso Anthonio "Makroskope" (1969m.) aprašyta "Naikinanti seka", galaktinių komunikacijų privatumui apsaugoti naudojama tikslinga atvaizdų seka, kuri ištrina informaciją perimančiųjų protus.
Comp.basilisk grupės bendruomenė daugiau nebenori matyti jokių žinučių apie senų seniausiai žinomą sutapimą, jog "Makroskopas" pasirodė tais pačiais metais ir tą patį mėnesį kaip ir pirmoji Britų TV programos "Skraidantis Monty Pythono cirkas" serija. Joje buvo suvaidintas žymusis vaizdelis apie Juokingiausią Pasaulyje Anekdotą, kurį išgirdę žmonės miršta iš juoko.
5. Kaip veikia basiliskas?
Trumpas atsakymas būtų toks: mes neturime teisės apie tai kalbėti. Detalesnei informacijai suteikta slaptumo žyma yra net griežtesnė nei "Visiškai slaptai".
Plačiau atsakyti galima pasiremiant Berrymano parašytu mokslo populiarinimo straipsniu (žurnalas "New scientist", 2001m.), kuriame išdėstyta jo idėjų santrauka. Jis įsivaizdavo žmogaus protą kaip formalią deterministinę skaičiavimo sistemą - sistemą, kuri, kaip numato matematikoje naudojamos Gödelio teoremos variantas, gali būti "pakabinta" mintimis, fiziškai ar logiškai nepriimtinomis protui. Loginio Atvaizdavimo Technologija tokią mintį išreiškia per grynai vizualią formą - atvaizdus-basiliskus, kurių mūsų regos nervai negali nepriimti. Rezultatas katastrofiškas - tarsi į smegenis būtų prasmukęs programinis stels-virusas.
6. Kodėl būtent "basiliskas"?
Taip vadinosi mitinis padaras: reptilija, kurios vien žvilgsnio užtekdavo, kad žmonės virstų akmenimis. Anot senovinių mitų, saugiai žiūrėti į basiliskus galima per veidrodį. Kai kalbame apie šiuolaikines versijas, tai ne visai tiesa - nors kai kurių smarkiai asimetriškų basiliskų, tokių kaip B-756, tik neatspindėta arba tik atspindėta forma yra mirtina. Tai priklauso nuo vyraujančio aukos smegenų pusrutulio.
7. Ar tiesa, kad pirmasis basiliskas sunaikino savo kūrėją?
Beveik visa informacija apie incidentą, įvykusį Kembridžo IV superkompiuterių salėje, kur Berrymanas vykdė savo paskutinius eksperimentus, buvo nuslėpta ir priskirta neskleistinos informacijos kategorijai. Paprastai manoma, kad Berrymanas ir didžioji aptarnaujančiojo personalo dalis mirė.
Vėliau įvyko informacijos apie B-1 basiliską nutekėjimas, paplito jo kopijos. Šis atvaizdas plačiai žinomas kaip "Papūga", kurią ir primena pagal formą, įgyjamą suliejus kontūrus tam, kad į jį būtų galima saugiai žiūrėti. B-1 išlieka populiariausiu ginklu tarp miesto teroristų, kurie naudodamiesi aerozoliniais dažais ir trafaretais naktimis išmargina sienas basiliskų atvaizdais.
Tuo pačiu metu ir kiti plėtojo Berrymano hipotezes. Netrukus Lawrenco Livermoro Laboratorijoje buvo sukurtas B-2, o MITe, nelaimei, B-3.
8. Ar yra basiliskų Mandelbroto aibės fraktale?
Taip. Yra žinomos dvi simetriškai išsidėsčiusios grupės, kurios matomos nepaprastai padidinus vaizdą. Ne, mes nepasakysime jums, kurioje vietoje.
9. Kaip man gauti leidimą pateikti paveikslėlius savo Interneto svetainėje?
Šis klausimas turėtų būti užduodamas news.announce.newusers naujienų grupėje, bet vis išlenda čia. Trumpai: tai neįmanoma, nebent gautumėte labai retai vyriausybės suteikiamą licenciją. Trumpiausias kelias netekti savo tinklo paskyros yra panaudoti Interneto svetainėse arba elektroninėse žinutėse ką nors daugiau, nei grynasis ASCII tekstas. Mes visi jaučiame nostalgiją senajam spalvingajam žiniatinkliui ir televizijai, bet šiandienos pavojai yra paprasčiausiai per dideli.
10. Ar tiesa, kad Microsoft naudoja užmaskuotas basiliskų bombas tam, kad apsaugotų Windows 2005 nuo programinio kodo atkūrimo ir piratavimo?
Niekaip negalime pakomentuoti.
(Patikslinta 2006m. birželio 27)
May 15, 2003
Naujausias eilius
Apie žaizdas
išneršė žuvys nuskendo
binto kablelis sprendžia
už abu
ir motyvas įgyja prasmę
(neduokdie tokios)
žadėjau rūpintis, bet.
Štai tokius ir rašau.
"Vasaros sniege" jie gyvena.
Pirmas įrašas :)
Va, nutariau išmėginti blogus.
Ačiū biorobotui ve, taip greitai atsiuntusiam duomenis. Ir revoliucinį slaptažodį "pasipriešinimas" :)