Pat Cadigan (tęsinys)
Oi! Reikia juk pabaigti! Visai pamiršau, kad dar gabaliukas yra išverstas.
Mažasis lotynų Laris (4)
Iš pat pradžių jie pareiškė, kad visi yra grupės narių tiesioginiai kraujo įpėdiniai. Ir kad pirmą kartą jiems pavyko surinkti visų po vieną, t.y. vieną Lario įpėdinį, vieną – Pamišusio Louie, vieną - Sultingosios Lotynerės ir vieną - Geidulingosios Lotynetės. Ir jie net rado įpėdinį kažkokio tipo buvusio salėje, kai Mažasis Lotynų Laris ir kiti vėl susirinko kartu, kad pergalingai grįžtų į sceną.
Na, aš mačiau ir originalųjį Mažojo Lotynų Lario sugrįžimą, ir pirmąjį perdirbinį. Originalas tikrai vertas atskiro pasakojimo, tačiau naujų potyrių jis nesuteikė. Lario įpėdinis man sakė, kad jiems labai trūko Lotynerės ir Lotynetės. Tuo metu jie turėjo tik Larį, Pamišusį Louie, kelis kito Pamišusio Louie draugus ir Lotynerės gerbėją. Pirmajam perdirbiniui šiaip ne taip surado kelis buvusius klausytojus, tačiau užkulisinė programa dar buvo skystoka. O tada juos paliko Lotynerės gerbėjo įpėdinis. Jam atrodė, kad muzikantai nelaiko jo pilnateisiu grupės nariu. Šiaip jau, tai tikra tiesa – juk Lotynerės ryšiai su gerbėju buvo epizodiniai ir niekada daugiau nepasikartojo. Anot Lario įpėdinio, šio nario netektis nepadarė didesnės įtakos vėlesniems perdirbiniams.
Įpėdinių vardai? Dabar sunku prisiminti, bet jei duosi man laiko – tuoj, atmintis grįš. Aš stengiausi galvoti apie juos kaip apie Mažąjį Lotynų Larį ir panašiai, kad neužversčiau atminties nereikalingomis asociacijomis. Žinau, kad tai kvailai skamba! Nemanyk, kad negirdėjau to ir dar blogesnių dalykų apie savo metodus ir šiaip. Bet man reikėjo išlaikyti dėmesį. Aš nenorėjau, kad šmėkščiotų anachronizmai, todėl stengiausi pati jų nepastebėti. Eik, patyrinėk bet kokį mano sukurtą projektą, ir aš tau garantuoju, kad išvysi vien tik, pavyzdžiui, tenykščius, laikmetį atitinkančius drabužius, o ne pagamintus taip, kad atrodytų, jog jie atitinka laikmetį. Kai kas tvirtina, kad skirtumo vis vien nepastebėsi, bet aš tau sakau – dar ir kaip pastebėsi. Net jei jie ir atrodo puikiai, tačiau ne tas kvapas ir jausmas. Susiruošei išgauti įvykio atmintį, tai arba daryk viską kaip reikia, arba iš viso neprasidėk.
Ir nors kai kam, kieno vardų čia neminėsim, tai atrodo pernelyg įnoringa, tačiau tik todėl aš sugebu greičiau nei bet kas atskirti klastotes. Pasakysiu, kad kai kuriems tenka dėl to raudonuoti. Patikėk manim, aš dar moku atskirti įpėdinį nuo kažko, kas tiesiog ten buvo (nesvarbu, apie ką mes dabar kalbam), ar kažko, kas parėmė atkūrimą. Vienas iš tų išraudusiųjų, vardų neminėsim, iki šiol dejuoja, kad jį visiškai apmulkino toks pseudo-Zapruderis. Bet iš tiesų! Jei jis būtų tinkamai atlikęs savo darbą, taip nebūtų nutikę. Tačiau tai ne mano reikalas.
Taip... Kai tik Lario žmonės (kaip aš juos vadinu) buvo pasiruošę, mes nusisamdėme kliniką, o Ola su savo padėjėju ir genealogais kibo į darbą. Visada stengiausi būti sąžininga, taigi prisipažinsiu, kad šis etapas man – baltos lankos. Biocheminė genealogija man yra nesuvokiamas dalykas. Retkarčiais Ola ir jos pagalbininkams mėgindavo kažką paaiškinti, nors aš ir maldavau juos užsičiaupti. Žodžiu, atmintis yra saugoma biochemiškai, ir ta atmintis, kuri egzistuoja pradedant kūdikį, gali būti jam perduota, jei tik reikiamai susidėstys genai – na žinai: dominuojantys, recesyviniai, mėlynos akys, šviesi garbana, sugebėjimas vartyti liežuvį – kas ten bebūtų! Nesuprantu aš tų genetikų ir biochemijų – man užtenka, kad pats gyvenimas yra velniškai sudėtingas. Aš tik žinau, kad kraujo tyrimai privalo būti teigiami – kažkas ten kraujyje turi būti, kad galėtum išgauti atmintį. Jei atvirai, tai daugiau techninių žinių iš menininko ir negali reikalauti.