Knygos kelias į Lietuvą
Nardžiau po Internetą, ieškodama su literatūra susijusių perlų. Ir štai akis į akį susidūriau su šia tema. Kadangi į ES šliaužiant, reikia laistyti ir puoselėti tautiškumą, tai pristatau plačiau.
1. Raštija Lietuvoje, bet ne lietuviškai.
Lietuvių, kaip ir dažnos kitos tautos, raštija prasidėjo svetimomis kalbomis. LDK besiplečiant į rytus ir pietryčius, jon pateko rytų slavų gyvenami plotai. Jau seniai apkrikštyti slavai turėjo bažnytiniams reikalams savo raštų kalbą. Toji kalba buvo vartojama ne tik bažnytiniams, bet ir pasaulietiniams krašto reikalams. Praktiniais sumetimais ją priėmė kaip kanceliarinę kalbą ir LDK.
(Pagal bevardę svetainę, skirtą lietuvių rašto ir literatūros ištakoms)
Viduramžiais Lietuvoje rašyta ne tik slaviškai, bet ir lotynų, lenkų, vokiečių kalbomis. Didžioji tų raštų dalis nebuvo grožinė kūryba. Tačiau feodalizmo epochoje raštija nebuvo aiškiai diferencijuota, visi dalykai joje buvo glaudžiai susipynę. Beveik visoje šioje raštijoje yra grožinės literatūros, meninio stiliaus elementų.
(Pagal gerojo mokytojo Algimanto svetainę)
Išskirtinis šio laikotarpio raštijos paminklų bruožas - jų grožis. O pasigrožėti jais galima Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje arba jo Interneto svetainėje. Pati didžiausia kolekcijos dokumentų grupė – šešiasdešimt penki pergamentai, datuojami 1465–1818 metais. Rankraščiai rašyti lotynų, kanceliarine slavų ir lenkų kalbomis.
2. Pirmieji raštai ir pirmoji knyga lietuviškai.
Lietuviškas žodis skverbėsi į valstybės, teisės dokumentus, literatūrinius istoriografinius kūrinius, religinių apeigų knygas ir visu balsu prakalbo Lietuvos krikšto reikmėms vartotoje raštijoje. Manoma, kad pirmieji lietuviškai rašyti pradėjo pranciškonų vienuoliai. Matyt, neatsitiktinai jų bibliotekoms priklausiusių senųjų knygų tuščiuose lapuose ir paraštėse aptikta daug ankstyvojo lietuviško rankraštinio teksto, įvairių frazių bei pavienių žodžių.
(Pagal Lietuvos kultūros paveldo tūkstantmečio virtualios parodos apžvalginę ekskursiją, skirtą pirmajai lietuviškai knygai)
Pirmoji lietuviška knyga, parengta Martyno Mažvydo, kai jis dar studijavo Karaliaučiaus universitete. Joje yra elementorius, katekizmas, giesmynėlis. Prakalba "Knigieles paczias byla ..." - pirmasis originalus eilėraštis lietuvių kalba.
(Tos pačios ekskursijos įžanga)
Senieji spaudiniai irgi turi savito žavesio. Pasigrožėti katekizmu galima "Lietuviškos knygos metų" svetainėje.
Paskaityti prakalbą galima dar ir Lietuvių klasikinės literatūros antologijoje.
3. "Postilė" - pirmoji lietuviška knyga LDK.
"Postilės" yra vienas didžiausių XVI amžiaus lietuvių kalbos paminklų. Beje, „Postilė” buvo parengta anksčiau už „Katekizmą”, tik vėliau išleista.
Atsiliepęs į Martyno Mažvydo balsą, Daukša sustiprino lietuvišką žodį, jo kultūrinį matmenį. XVI amžiaus pabaigą regime kaip lietuviško kultūrinio žodžio pirmgimystę.
(Pagal svetainę "Postilei 400")
Toje pašioje svetainėje galima ir paskaityti "Postilės" prakalbas.
Comments
A fig znajet :) Aš gi ne istorikė, būčiau - būtinai atsakyčiau. Tik man atrodo, kad ta kalba, naudojama raštuose, tikrai nebuvo gyvoji kalba (net dabar lietuvių kanceliarinė/dokumentų kalba į kalbą nepanaši :)). O tam tikras hibridas, kurios liaudyje net nesuprastų. Gi nerašytų koks kniazius mužikų kalba :) Ten pas mokytoją Algimantą yra kažkas ta tema - apie viduramžiais vyravusią luomų kalbinę diferenciaciją.
O Lietuvoj, kad kas būtų rašęs slaviškai grožinius kūrinius, tai net negirdėjau. Lotyniškai, lenkiškai, vokiškai. Nors visko gali būt :)
Posted by: varzha | May 17, 2003 9:36 PM
Mmm
Man va kyla klausimas, į kurį lietuviai istorikai labai nemėgsta atsakinėti (ir dažniausiai to nepadaro).
Kaip galima vadinti "kanceliarine" normalią gyvą kalbą, kuria tuo metu _šnekėjo_ pusė LDK gyventojų (dažnai net neraštingų)? Ir kaip galėjo "kanceliarinė" kalba būti naudojama _grožinei_ literatūrai, kaip kad anuometinis "Tristanas"?
Kodėl vengiama termino "senoji gudų kalba"?
Posted by: katiba | May 17, 2003 9:19 PM