sniegynai

Posted by at 11:12 PM | Permalink | Comments (5)

Tiek metų praėjo: kiberpankas gimė, suviešėjo, buvo paskelbtas mirusiu, atgimė, gavo etiketę "post", išleido atžalas (pvz, stympanką). O Lietuvoje apie jį težino saujelė kompiuteristų ir hard-core fantastų bendruomenė. Kiberpanko klasikos neskubama leisti, ne ką rasime knygynuose. Ir pati sąvoka pateikiama negausiuose lietuviškuose Interneto šaltiniuose yra visai skysta. Pažiūrėkim...

Fantastams kiberpankas taip ir liko kažkokia taikomųjų komiksų atmaina. Jis ir apibrėžiamas per išorinius atributus, per dekoracijas. Baltosios angies "Traktate apie klišes":

"Kiberpanko kūriniai vaizduoja nelabai tolimos ateities pasaulį, gerokai pakeistą sparčiai besivystančių genetikos, informatikos ir kitokių technologijų. Valdžia sutelkta galingų korporacijų rankose. Tie, kas nepriklauso korporacijoms ar tarptautinėms mafijos grupuotėms, niūrios rytdienos pasaulyje - visiškai niekas, visuomenės atmatos. Pramoninis špionažas pasiekęs neregėtų aukštumų, vagiamos ne tik idėjos, bet ir žmonės, tas idėjas iškeliantys. Brangiausia prekė - informacija (Šitai mes suprantame jau ir dabar). Kiberpankui būdingas dinamiškas, agresyvus, trūkčiojantis pasakojimo stilius."

Na, bet klišės yra klišės... Gal B.Angis ir teisi tuo aspektu, kuriuo kiberpankas paprastai suvokiamas. Paskaitykim gi patį Bangį, kuris "Savaitėlėje" rašo:

"Tai kas gi, po velnių, yra tas kiberpankas? Pamėginkime tai išsiaiškinti… Šį bei tą mums bando pakuždėti pats terminas, sudarytas iš dviejų žodžių. Pirmasis - "cyber". Šis žodelytis sufleruoja, jog turėtų būti vaizduojama gerokai įvairių technologijų (globaliniai kompiuteriniai tinklai, bioinžinerija, nanotechnologijos, etc.) pakeista ateitis. Viena centrinių šio pasaulio ašių - virtualioji realybė, arba, pasak W.Gibson, cyberspace. Antrasis žodelytis "punk" reiškia, jog pasaulis rodomas "dugno" atstovų akimis. Rodomas agresyviai, protestuojant prieš valstybinių institucijų peršamas elgesio normas. Ir būtent šioji, antroji sudedamoji, mano manymu yra svarbiausia."

Galėčiau ilgus metus ginčytis, kad kiberpanko pasaulis - tai ne bet kokių naujųjų technologijų pakeistas pasaulis, o būtent informacinių - tai mūsų linksniuojama informacinė arba žinių visuomenė. Tiksliau - jos tamsioji pusė. Virtualioji realybė - tik dekoracija, graži, įspūdinga, bet ne tokia ir svarbi. Dešimtys kiberpanko kūrinių apsieina be jos ir net be kompiuterių, sutelkdami visą dėmesį, pvz., į biotechnologijas. O ir pankų judėjimas - tai ne vien kažkokia socialinė problema, susijusi su padugnėm :). Tai viena iš laisvės filosofijų. Kiberpanko veikėjai - individualistai, visais būdais siekiantys nepriklausyti, elgtis savaip.

Visgi Bangis pateikia ir labai tikslių pastebėjimų. Galima tik nusilenkti žmogui, kuris sugeba atskirti kiberpanką nuo kūrinių "apie kompiuterius". Taip pat jo "Savaitėlėje" trumpai, bet gan teisingai papasakota apie kiberpanko atsiradimą. Toliau gi jis visą dėmesį sutelkia į kiberpanko apraiškas kine. Tam skirti net du "Savaitėlės" numeriai.

"Fantastiką filmuoti nėra lengva, o kiberpanką - tuo labiau. Šis žanras puilnas tokių idėjų, kurias ir šiaip nelengva suvokti (ko verti vien Gibson'o konstruktai?). Be to, kiberpankas dažnai pasakoja apie pojūčių kitimą, vienos realybės pakeitima kita. Kaip ekrane parodyti visą šį "sąmonės klaidžiojimą"?"

Tikra tiesa, sąmonės būsenų iš natūros nenufilmuosi, bet ar šią problemą kiberpankas monopolizuoja? Ir ar visam kiberpankui būdingos tokios spalvingos ir sudėtingos dekoracijos?

Kitame numeryje autorius pats apie tai rašo:

"Šis filmas ["Naujosios Rožės viešbutis"] sugrąžina mus atgal, link Gibson'o, o kitą vertus - jis apskritai peržengia fantastinio kino ribas. Jame beveik nėra jokios kompiuterinės-tinklinės atributikos. Kamera nesifiksuoja ties neurojungtimis ar biosoftais, tiesiog todėl, jog šiame filme mums paprasčiausiai parodoma tai, kas vyksta žmogaus sieloje. Herojai - tik tušti apvalkalai, tik periferiniai įrenginiai šiame keistame, nematomame informacinio karo pasaulyje."

Beje, Bangį nuskalpuot reikėtų už kitą "genialią" mintį. Štai ką jis rašo apie "Blade Runner":

"Jei jau paminėjome "Atmerk akis", negražu būtų numoti ranka į kitus, vos vos paliestus "cyberpunk'o", tačiau tikrai vertus fantastinio kino gerbėjų dėmesio. Toksai, pavyzdžiui - "Bladerunner" (1982). Be abejo, filmas niūrokas - juk scenarijaus pagrindas - vis to paties P.K.Dick'o romanas. Tačiau štai koks pokštas - filmas išėjo kur kas "kiberpankiškesnis", nei jo literatūrinis pirmtakas."

Puiki išvada, ar ne? Jei filmas sukurtas ne pagal klasikinį kiberpanko kūrinį, tai jis gali būti tik "vos paliestas" kiberpanko dvasios. O terminas "slipstrymas" niekam nieko nesako?! Žodžiu, kultinis kiberpanko filmas įvertintas gan savotiškai. Juolab, kad mano nuomone, be "Blade Runner" daug kas būtų kitaip: gal ir CP įvaizdis būtų artimesnis ne technologiniam (siaurąja prasme) noir, bet narkotiniam eskapizmui ir šeiperių "šviesiai ateičiai" a la Sterlingas.

Tiesą sakant, jei skaitytume tik lietuviškai išleistas knygas, tai nepajėgtume susidaryti net tokios stereotipinės nuomonės apie kiberpanką. Pažvelkime į svetainę "Skaityta". Čia tiek ir tiek apžvalgų, didžioji jų dalis skirta fantastikai. Bet kiberpanko... Kiberpanko beveik nėra. Jeigu ir minimas Gibsono "Neuromancer", tai ir tas apžvelgiamas pagal rusišką leidimą:

"Neuromanceris" - tai romanas, kuris "veža" nuo pirmųjų eilučių, nuo pirmosios frazės. Svarbiausia jame - ne siužetas, kuris nepadarytų gėdos bet kuriam "veiksmo" romanų rašytojui, net ne herojai, kurie vis dėlto yra pakankamai įsimintini, tačiau pati atmosfera, šiurpi W.Gibson'o ateities pasaulio vizija… [...] Skaitydamas šį romaną, prisiminiau B.Sterling'o (dar vienas kiberpanko klasikas) žodžius, pasakytus šiam apsilankius Rusijoje: "Tai šalis, kurioje nugalėjo kiberpankas". Vargu ar jis ištartų kitus žodžius, jei apsilankytų Lietuvoje."

Rusiški vertimai padeda susipažinti ir su slipstrymo meistru Philip K. Dick. Svetainėje apžvelgti šie rašytojo kūriniai:

• "Žmogus aukštajame bokšte"

  "[...] neįmanoma nei aprašyti, nei paaiškinti šio romano pasaulį: tai ir alternatyvioji istorija, ir antiutopija, ir postmodernizmas, ir mokslinė fantastika."

• "Liekitės, ašaros, tarė policininkas"

  "F. Dikas laikomas didžiu fantastikos vizionierių, nors jo vizijos, dėkui Dievui, kol kas neišsipildė - nešviesūs tai pasauliai, oi nešviesūs… Nešviesu ir apžvelgiamojoje knygoje."

• "Ar androidai sapnuoja elektrines avis?" Taip, čia ta pati knyga, pagal kurią sukurtas "Blade Runner". Beje, nors ši knyga yra lietuviškai (viršeliui panaudotas filmo plakatas - iš tolo galima atpažinti).

  "[...] branduolinių karų dulkės užplūdusios miestus, gamta sunaikinta. žmonės, kuriems suteikti tinkamumo sertifikatai, bėga į kitas planetas, kurių kolonizavimui sukurti naujos kartos androidai - protingi, sumanūs ir, pasirodo, žiaurūs. Likusių žmonių sąmonės dirbtinai konsoliduojamos empatijos mašinomis, nuotaikų stimuliatoriais, specialiais nesibaigiančiais TV šou, kuriuos rodo visų televizoriai. Na, o didžiausias ir brangiausias kiekvieno turtas - gyvūnai; tiems, kurių pajamos neleidžia turėti tikro - siūlomi elektriniai pakaitalai. Apie tikrą gyvūną svajoja ir Rikas Dekardas - Los Andželo policininkas, besivaikantis iš kolonijų pabėgusius maištingus androidus… Brrr… Dikiška atmosfera su per kraštus besiliejančia neviltimi."

Ech, kur gi nereikės semtis kiberpankiškos išminties iš rusų... Jei Rusija - vienintelė mūsų kaimynė, turinti netgi savo gyvą kiberpanką (odna štuka)! ;) Aišku, kad tai - Tiurinas. Labai daug ginčų kyla dėl to, ar jis rašo kiberpanką, ar ne. Bet perskaičius "Leitenanto sąmonė lotose" visos abejonės ištirpsta kaip karma nirvanoj. Straipsnį apie šio unikalaus autoriaus kūrinius galima lietuviškai paskaityti "Dorado raganose":

"Stilius originalus, kupinas ironijos, daug savotisku posakiu, pramintu "tiurinizmais", budingas gatves laisvumas. Bet ta laisvuma suteikia ne slengas, o iprasti visu vartojami zodziai ir posakiai. Taip gaunamas tekstas, sukeliantis skaitytojui abejones - ar rimtas autorius, ar rimta proza ir ar turi buti rimtas pats skaitytojas? Tiurino atzvilgiu gatavu atsakymu nera. Tegalima pasakyti, kad kalbos deka Tiurinas aiskiai issiskyre is naujosios rusu fantastu kartos."

Daug kas galėtų papriekaištaut: "Kaip gi taip? Kodėl Tiurinas vienintelis Rusijos kiberpankas? Juk matėm "Eridano" knygų, ant kurių nupaišyti baisūs kiborgai, ir dar anotacijos yra - apie virtualią realybę". Kalbama tikriausiai apie Lukjanenko ir Burcevą. Na, dar galima Vasiljevą paminėti, gal Divovą, Šulgą ir Zoričų (tik nežinau, ar juos "Eridanas" leido). Tai va, net Bangis rašė, kad "apie kompiuterius" - tai dar ne kiberpankas. Juo labiau, apie "virtualią realybę" ar kiborgus. Daugelis sugeba žaisti Gibsono, Skoto ir anime filmų sukurtom klišėm, daugelis sukuria įtikinamą informacinės visuomenės viziją, bet tik nedaugelis perteikia tą slogią atmosferą, iš tiesų pesimistišką požiūrį į visuomenės raidą, kur žmonės - ne daugiau nei termitai. Jei nekeliamas klausimas, ką reiškia žmogaus individualumas, jo laisva valia - tai ne kiberpankas. Beje, Šulga ir Burcevas (žinau, žinau - "čia, tipo, bojevikas, ir nesiginčyk su dėde") kartais tikrai pataiko į tikslą.

"Skaityta" rašo apie Burcevo "Deimantinius nervus":

"Žanriniu požiūriu - tai fantastinis veiksmo romanas. Tegul jūsų neapgauna kiberpanko dekoracijos: virtualioji realybė, DI ir visas kitas gibsoniškas anturažas. Svarbiausia šiame romane - veiksmas. Neieškokite knygoje kažkokių gilių filosofinių minčių - gali nepavykti. [...] Be to, man pačiam buvo pakankamai įdomus ir pasaulis, nupieštas šioje knygoje - toks panašus į mūsiškį ir tuo pat metu - visai kitoks."

Ne ką mažiau svetainėje kliūna ir Lukjanenko. Apie jo "Atspidžių labirintą" rašoma:

"[...] ši knyga, mano manymu, nėra kiberpankas: nėra narkotikų, veikia ne visuomenės marginalai, o ir pati visuomenė - įprastinė, tik sulindusi į kompiuterius."

Na, įdomiai apžvalgos autorius supranta kiberpanką... Bet sutikti tenka: Lukjanenko opusas nėra kiberpankas. Mat rašytojas užsimojo "pataisyti" klasikinį stilių kaip tik toje vietoje, kuri yra esminė pačio stiliaus egzistavimui. Jo herojui trūksta tik balto žirgo, bet ir ant pilko vilko jis lekia gelbėti "Deep realybę". Tas pats ir antroje dalyje "Netikri veidrodžiai" - naujas pavojus iškilo pasauliui, ir tik vienas žmogus, aišku, gali jį išgelbėti:

"Gandai sklinda po Dyptauną, blogi gandai... Sako, kad virtualioje realybėje iš tiesų miršta žmonės - kieno pikta valia ši kaulėta senė atsigrūdo ir į menamą pasaulį? Vienas iš pirmųjų jos auka tampa Leonido senas pažįstamas ir draugas daiveris Romka. Kas, kodėl, kaip?"

Va tiek apie kiberpankąliteratūrinęsrovę/stilių. Tik jau metų metus ta literatūrinė srovė veikia realų gyvenimą. Kurdama mitus apie kompiuterizaciją, romantiškas legendas apie kompiuteristus (o anksčiau vaikai svajojo tapti gaisrininkais...), suteikdama pavadinimus naujiems reiškiniams (valstybės jau dabar reglamentuoja k.i.b.e.r.e.r.d.v.ę, o vartotojai nauduojasi LEDU - ne žodynu, aišku, :) o įsibrovimų aptikimo programa nupenėtiesiems Windowsams). Taigi ir kiberpanko sąvoka išsiplėtė. Reikėtų pažnaibyti kompiuteristus, kalbančius apie kiberpanką... Bet gal kitą kartą - o čia tik nuoroda.

Posted by at 11:58 PM | Permalink

Ištrauka iš L.Jonušio straipsnio "Šio to daugiau":

"Visa bloga poezija yra nuoširdi", – sakė šaipūnas Oscaras Wilde’as. Šį jo pasakymą cituoja iš Airijos kilęs amerikiečių poetas Barney F. McClellandas, kurio straipsnį "Poezija ir saviraiškos politika" aptikau internete. Jis skundžiasi, kad Ameriką (t. y. turbūt jos universitetus) užplūdo jaunų poetų "saviraiškos banga" – šių poezijos kūrėjų elementarus neišmanymas ir neišsilavinimas jiems nėra kliūtis. Tokios saviraiškos rezultatas dažnai būna "solipsistinė proza, atsitiktine tvarka suskaidyta į eilutes".

Tai pažįstama ir mums, bet kuo čia dėta "politika" McClellando straipsnio antraštėje? Tai yra politinis korektiškumas, kurio lozungais toji poetinė saviraiška skatinama. Skelbiama, kad jaunam žmogui negalima primesti normų, "kultūrinio imperializmo stereotipų", kūrybos (creative writing) kursuose esą pageidautina ne tiek mokyti studentus, kiek interpretuoti jų poeziją, gerai išmanant "tarpkultūrinius kontekstus".

Poeziją (vis rečiau) skaitau, pritardamas S. T. Coleridge’o žodžiams: "Poezija teikia daugiausia malonumo, kai būna tik apibendrintai ir netobulai suprantama". Sunku būtų konkrečiai pasakyti, ką joje tikiuosi rasti, bet savaime aišku, kad joje privalo būti šio to daugiau – daugiau negu kasdienybėje, negu straipsniuose ir pareiškimuose, daugiau negu tai, kas konkrečiai įvardijama ir pirštu parodoma."

Posted by at 3:21 PM | Permalink | Comments (3)

Šis įrašas skirtas Liudui šviesti.

Elijau, kai strazdas šaukia girioj juodoj,
Tai tavo žūtis.
Tavo lūpos geria vėsą žydro kalnų šaltinio.

Užmiršk, kraujui tyliai srūvant per tamsią kaktą,
Senas legendas
Ir miglotą būrimą iš paukščių skrydžio.

Tačiau tu eini žingsniais minkštais į naktį,
Kur svirte svyra pumpuro kekės,
Ir gražiai tiesi rankas žydrumoj.

Skamba erškėtis
Ten, kur tavo mėnuliškos akys.
O, kaip seniai, Elijau, esi tu numiręs.

Tavo kūnas yra hiacintas,
Kuriame vienuolis vaškinius pirštus panardina.
Kaip juoda ola yra mūsų tylėjimas:

Iš ten kartais išnyra švelnus žvėris
Ir lėtai nuleidžia sunkius vokus.
Juodos rasos krinta tau ant kaktos,

Paskutinis žvaigždžių sudilusių auksas.

     Karlui Boromejui Heinrichui

Viršum baltų tvenkinių
Išskrido laukiniai paukščiai.
Vakarais nuo mūsų žvaigždžių pučia vėjas ledinis.

Viršum mūsų kapų
Palinksta suskilus nakties kakta.
Sidabrinėje valty sūpuojamės po ąžuolais.

Vis dar skamba mūrai baltojo miesto.
Po erškėčių arka
O mano broli sliuogiam mes aklos rodyklės vidurnakčio link.

Vertė S.Geda. Paimta iš: G.Traklis. Eilėraščiai. V., 1985.

Posted by at 12:33 AM | Permalink | Comments (4)

Neseniai prisiminiau komiksus. Ką gi, Moebius apsilankė "Blade Runner", bet ir "Blade Runner" buvo piešiamas bei perpiešinėjamas. Verta pavartyti.

Peržiūrinėju filmą (jau kelintą kartą? beje, ačiū Alisutei) ir neatsistebiu, kiek čia visko susipynė. Jau pats terminas "blade runner" pasiskolintas iš slipstrymo meistro William S. Burroughs. Protingas ir gražus filmas, net iš konteksto ištraukti vaizdai nepraranda savo patrauklumo:

• filmo reklaminis klipas,
• TV premjeros reklaminis klipas,
• ištraukėlė - skrydis virš miesto,
• ištraukėlė - korporacijos būstinėje.

Galima grožėtis vaizdais, gaudyti kiekvieną kadrą. O galima analizuoti, ieškoti paslėptų dalykų.

Kelias paslaptis atskleist padės "Blade Runner Souvenir Magazine". Kitas - fanų sudaryti dažniausiai užduodamų klausimų sąvadai.

O jei nėra galimybių filmą pamatyti, tai galima nors paskaityti. Ar su veikėjais susipažinti.

Daugiau resursų galima rasti www.bladezone.com

Posted by at 11:50 PM | Permalink