Pat Cadigan
Šiandien iš to nervo išverčiau porą lapų. Dedu pačią pradžią.
Taigi! Pasidaryk sau kvapo ir prisėsk!
Jei pasuksi ten, tai rasi dar ir gėrimų barą. Žinai, metų metus aš tvirtinau sau, kad jo nėra, nors ir laikiau puikią šerių, vynų ar stipresnių gėrimų kolekciją. Aišku, sau pasiteisinčiau, kad visą tą samogoną saugau vien iš svetingumo.
Bet dabar aš susitaikiau su faktu ir tikrai nesijaučiu blogiau. Ar tik ne Elvis pasakė, kad “girtuokliai, kaip ir vargšai, visada bus tarp mūsų”.
O gal Dilanas? Turbūt – Dilanas buvo tikras pijokų žinovas, o ir mirė griovy. Bet bjaurybei ir sekėsi – vos už penkiasdešimties žingsnių liko “Pavargusio arklio” taverna, kurioje jis pasirodė su didžiausiais ir geriausiais savo kūriniais – “Visi nuilsę arkliai” (o taip!), “Beldžiant į Fern Hilo vartus”, “Pasirašiusiai rankai teks kažkam tarnauti” ir mano mėgstamiausia “Nepanirk į ilgesingą Viduržemio bliuzą”. “Pasipriešink, pasipriešink vadams, stebėk aikštelę...”
Oi, atsiprašau! Atsiprašau. Aš nenustygstu vietoje, dabar man toks įdomus metas! Manau, bičiulis Dilanas geriausiai tai išreiškė: “aš dainavau nelaisvėje; kaip visi turėjo apstulbti”. Labiausiai jaudinančios jo eilutės, bent jau man. Nors nutekėjo daug vandens nuo to laiko, kai aš pirmąsyk jas perskaičiau, bet vis dar kyla tas jausmas – tu virpi iš jaudulio, ir vienintelis dalykas, kuris neleidžia pakilti į dangų ir nusitempti visą pasaulį, tarsi apsiaustą, iš paskos, yra tavo neabejotinai kiek-per-sunkus-kūnas –
Atsiprašau dar kartą! Žmogaus pavidalas daro mane saldžiai poetiška. Arba gal greičiau priverčia mane panorėti tapti poete. Tik aš negaliu sugalvoti poetiškų atitikmenų tokiems žodžiams kaip “neabejotinai”. Išgėrei? Puiku... Sėdėk, sėdėk! Ar užuodei ką nors įdomaus? Ne? Na, dabar tu privalai man pasakyti tiesą: ar kvapų baras tave atgraso? O gal tu tiesiog neturi uoslės? Prisiekiu, kad bet kokiu atveju neįsižeisiu, tikrai. Juk ne visi pojūčiai mums vienodai prieinami, ar ne? O dar kai esi retro... Na, kai kurie žmonės gali tai neteisingai suprasti.
Kaip tądien. Vienas iš kvailesnių mano draugų atsiuntė žinutę. Atseit man už nugaros visi šneka, kad nėra girdėję apie senoviškesnį nei aš padarą. Senajam Tuščiagalviui atsakiau, kad jie taip kalba ne tik man už nugaros, bet ir priešais mane, o taip pat priešais mano nugarą ir taip toliau. Tai ką dabar?
Šiaip ar taip, aš šalinu nuodus iš organizmo ir vėl leidžiu girtauti ne vien tam, kad po pirmojo nuodėmingo jūsų gurkšnio galutinai laimėčiau. Aš pažįstu žmonių, kurie tokiu būdu pakeitė trejas ar ketverias kepenis, kartais net pasiekdami didžiausią įmanomą alkoholio koncentraciją kraujyje. Tačiau aš nemanau, kad jie girtuokliai. Be to, mano nuomone, TeflonTM - tas, kur centrinėje nervų sistemoje, sukčiauja.
Ir nesvarbu, ką tu girdėjai, kvapų baras yra tik pramogai, aš neužsiimu jokia aromaterapija. Aišku, jei kas nori panaudoti mano ekstraktus gydomuosiuose mišiniuose, aš neprieštarauju. O jei jie dar ir tvirtina, kad tai prideda papildomų terapinių savybių, aš nesiginčiju. Galų gale visi mes traukiam savo nelaisvės dainą.
Bet tu norėsi išgirsti apie paskutinį perdirbinį, ar ne? Oi, tas paskutinis perdirbinys... Visi ir visada nori apie jį sužinoti. Prisiekiu, prieš panirdama į savąjį ilgesingą Viduržemio bliuzą, aš dar įgyvendinsiu tūkstančius projektų, bet minės mane tik dėl to prakeikto perdirbinio. Kiekvienas ras vieną ar kitą priežastį manęs nekęsti. Bet – dėl Dievo! – jie bus neteisūs.