Pat Cadigan (tęsinys)
Niekada nieko taip ekspromtu neverčiau. Visai linksma. Va, dar liko viena dalis - o toliau... Toliau net neskaičiau dar :)
Mažasis lotynų Laris (3)
Na gerai, grįžkim prie reikalo. Lario žmonės patys atėjo pas mane. Ir man nerūpi, ką jie po to visiems tauškė. Kad aš juos vaikiausi po kalnus ir slėnius, ar pelnus ir slėgius, kad apieškojau kiekvieną užkampį. Pojūčių Sferos Teatras iš manęs atimdavo pakankamai laiko, kad nekiltų noras ką nors vaikytis. Žmonės seniai laužė galvas, spręsdami klausimus, susijusius su pojūčiais ir atsiminimais. Mano personalą tuomet sudarė trenktas padaras, vardu Ola: trijų su puse pėdų ūgio – dėl achondroplazijos – dalį savo smegenų jį laikydavo pagalbininko kūne ir periodiškai keisdavosi su juo vietomis. Niekada nežinodavai, kuris iš jų kuris. Toks elgesys nebuvo apgalvotas, tai nebuvo kažkoks manifestas ar panašiai. Ola tiesiog taip gyveno. Laimingas atsitiktinumas. Laimingas Olai. Na, susijungė ji su mašina, ir kas? Aš gal ir retro, bet ne tokia senamadiška. Juo labiau nebuvau tada.
Olos daugelis nemėgo dėl pačių įvairiausių priežasčių: ji galėjo atlikti iš karto kelių žmonių darbą, taip atimdama jų darbo vietas, kiborgų egzistavimas prieštaravo gamtos dėsniams ar Dievo tvarkai, arba ji buvo nepakankamai kiborgiška, kad taip vadintųsi (visų pirma tai ji ir netroško tokios garbės), baisiai atrodė, buvo per daug moteriška, per mažai moteriška, per gerai atrodė, po velnių! Oi, tie žmonės žmonės... Iš gamtos jie gavo liežuvius, technologija jiems davė garsiakalbius, ir jau vien todėl, kad moka jais naudotis, žmonės šventai tiki, jog visi jų pliurpalai yra reikšmingi.
Manau, todėl aš ir sumaniau savo Pojūčių Sferos Teatrą. Tų laikų šūkiai buvo: “parenkamas”, “pritaikomas”, “individualus” ir “interaktyvus”. Ypač “interaktyvus”. Bet ką, po velnių, gali reikšti tas interaktyvumas? Aš pastoviai rėždavau apie tai kalbas Olai ir jos talkininkui. “Kas, po velnių, sumąstė tą interaktyvumą?” sakydavau aš. “Tavo sušikti batai yra interaktyvūs, kiekvienas tavo užsivelkamas rūbelis yra interaktyvus, tavo mašina yra interaktyvi, tai kokio velnio visi prikibo prie to interaktyvumo? Visas sušiktas gyvenimas yra interaktyvus –”
O Ola atsakydavo: “Baik, Gracie, jiems juk nerūpi pati sąveika, jiems tik patinka kabinėtis. Visi nori įkišti savo trigrašį – kažkas reikalauja nudažyti mėlynai, kitas prašo aptraukti aksomu, trečiam idealiai atrodo du kartus pailgintas ir pusantro karto paaukštintas. Juk žinai.”
Būtent tai ir darė Pojūčių Sferos Teatras. Jis leisdavo pasirinkti, kaip linksmintis. Galėjai gauti mėlyną, aksominį, du kartus ilgesnį ir pusantro karto aukštesnį, jei jau apie tai kalbame. O jei rezultatas nepatikdavo, tai tik tu pats būdavai kaltas. Bet retro senutė Gracie – o taip, jau tada retro buvo antroji mano prigimtis – taigi, senutė Gracie vis mąstė, kaip čia suorganizavus tokį renginį, kuriame žmonės nieko negalėtų keisti, mažinti ar didinti, arba kitaip derinti prie savo poreikių. Renginį, kurį tiesiog reikėtų patirti, priimti tokį, koks jis yra, kur savo sąlygas keltų jis, o ne jūs. Ir vėliau stebėti, kas su jumis vyksta. Taigi aš pradėjau svajoti apie kažką tokio, ką pavadinčiau Aukštojo Dangaus Teatru. Šį pavadinimą sugalvojau, nes man atrodė, kad tas renginys turėtų būti lyg dangus – tu gali jį matyti, gali net į jį pakilti, bet niekada negalėsi jo paveikti. Jei tau ant galvos krenta lietus, tik tu turėsi prisitaikyti, o ne dangus.
Ir tikriausiai atsitiktinumo dėka planai pradėjo pildytis. Aš kaip tik žaidžiau, kurdama kelis emblemos variantus – Aukštojo Dangaus Teatras plaukė putlių holograminių debesų raidėmis. O tada Lario žmonės ir susisiekė su manimi.