"Why do you read books?"
"Why do you drink beer?"
I answered the Rat between alternating bites of pickled mackerel and salad, not even looking at him. This plunged the Rat deep in thought. It was five minutes before he opened his mouth again.
"The great thing about beer is you can piss it all out. One out, one base, double play. All over and done with."
Kaze no uta o kike, 1979, Haruki Murakami
Labai neblogas Murakami puslapis. Reik pripažint - Haruki užkabina. Kažkaip patiko jo neva filosofiniai minčių patrainiojimai į knygos puslapius.
Skaitydamas jo kūrybą jauti, kad kiekvienas kūrinys yra panašus į ankstesnį: pirmiausia savaime aišku dėl stiliaus, antra dėl dalykėlių, kurie keliauja iš vieno jo kūrinio į kitą: plonos cigaretės, avys, žmonės be vardų, jos (jaunos, senos - su ausim ir su visu kuo kitu), džinsai, patogūs batai.
Gut. Nors dabar ant stalo voliojasi Iain Banks "Širšių lizdas", dar pavakariams sukrimsiu pora Haruki apsakymų arba novelių.
Po Dansu Dansu, pasigriebiau ir perskaičiau Avies medžioklę. Kaip ir tikėjaus žiauriai užkabino.
Gal ir sveika skaityt sequel'ius nuo galo. Įdomu sužinot kas gi yra tie herojai apie kuriuos tik užsimenama paskutinėse dalyse. Pvz. kas ta mergina su ausimis...
Šeip pasirodė įdomus Baltų lankų sprendimas leist Murakami kažkaip ne iš eilės, o greičiau nuo vidurio.
Kažkada pasižadėjau sau perskaityt "Politiką". Nusipirkau ir suėdžiau. Kad nebūtų mažai ant viršaus užvalgiau Haruki Murakami. Knygos aišku visai skirtingos ir jų nepalyginsi. Netgi labai keista, kad apie jas abi vienas post'as. Anyway aš tik stengiuos pasižymėt geras knygas, kurias skaičiau.
Visgi dabar mane užvaldė Haruki. Įdomu ar aš užmigęs sapnuosiu žmogų - avį... Svarbiausia nesustoti... reikia šokti, šokti, šokti...
Labai prireklamavo ja man visi. Žiauriai noriu paskaityt. Užsirašau čia, kad nepamirščiau nusipirkt. Sako labai gerai. And your opinion... ?
Ką gi. Daug skaičiau apie poetų ir rašytojų savižudybes.
Kai kurios savižudybės įstrigo:
Jan Potocky (1761-1815)
Lenkų rašytojas, vienas pagrindinių lenkiškos Švietimo
epochos veikėjų.
[...]
Nusižudė šūviu į galvą. Tam panaudojo ne paprastą kulką, o
sidabrinį rutuliuką, nuimtą nuo cukrinės dangtelio ir
nuneštą pašventinti kapelionui ( „tam atvejui, jei Dievas
visdėlto yra”).
Petrus Borel (1809-1859)
Prancūzų poetas romantikas. Savo kūrinius pasirašinėjo
Likantropo (Vilkžmogio) slapyvardžiu.
[...]
Nusivylęs literatūra, išvyko į Alžyrą ir daugiau neberašė.
[...]
Nusižudė: per patį vasaros karštį tol stovėjo po kaitria
Afrikos saule, kol pasibaisėjusių kaimynų akivaizdoje krito
negyvas nuo saulės smūgio.
Jose Anuncion Silva (1865-1896)
Kolumbiečių poetas. Jaunystę praleido Paryžiuje, draugavo
su S.Mallarme ir P.Verlaine, kūryboje save laikė Ch.
Baudelaire ir E.Poe pasekėju.
[...]
J.A.Silva iššovė sau tiesiai į širdį – savižudybės
išvakarėse jo prašymu gydytojas pažymėjo tą vietą ant
krūtinės, kur reikia šauti.
Penkios minutės po pirmos. Garšva palieka hotelį. Naktis
šilta. Užgeso reklaminės šviesos. Žingsniai kaukši lyg Kaune.
Ta pati vėsuma, žvaigždės, reti praeiviai. Kaunas pasistiebė
iki debesų. Siūbuoja dangoraižių bokštai, nutilo bažnyčios
varpai pelkių miestelyje, senas vaiduoklis įsikišo užantin
karklo dūdelę ir nuėjo miegoti į third aveniu. Nebeošia
nurimęs okeanas. Vilkikai ir laivai prigludo prie pakrančių.
Antanas Garšva šypsosi. Keista, kad užrašiau šitokius
dalykus. Praleidau lygiai svarbius. Aš užmušiau žmogų,
norėjau nusižudyti mane mušė, išgyvenau be sąmonės
Aukštojoje Panemunėje, Kauno ligoninėje. Visa tai išbluko.
Aukštas ir rudas žmogus įeina į tuščią keltuvą
aštuonioliktajame. Jo veidas lyg iš arbūzo išpjaustytas.
Halloween kaukę užsimovė suaugęs. Pakilę lūpų kampučiai,
apskritos ir bespalvė akys, išsipūtusi - genijaus ir
vandenlige susirgusio - kakta. Jis plikas, ir antakių šeriai
suaugę trikampiais. Jis apsivilkęs taškuotu sportiniu
kostiumu, siauras švarkas sujuostas diržu. Rudasis šypsosi
vienodai, o geltoni, stambūs ir smailūs dantys atgula ant
apatinės lūpos.
- Žemyn. Įjunk "pass", - bespalviu balsu įsako žmogus.
Keltuvas kyla, keltuvas smunka. Ne visi prisiminimai
sugrįžo. Dalinė amnezija liko. Sutartinės ir lakštingala
nulinko į pasąmonės tankmę. Ištirpo pavasarinis sniegas.
Nebėra pėdsakų garuojančioje žemėje. Bet atsirado didelis
noras susigrąžinti drėgną kvepėjimą, akacijas, lakštingalą.
senovinius ženklus. Aš lyg mokslininkas, kuriam dingo
formulės. Ir aš nenoriu rašyti populiarios brošiūros. Man
tenka pradėti iš naujo. Reikia laukti žiemos sąmonėje,
sniego.
Vienintelis langas buvo užtvertas pinučiais. Iš šono kybojo
kartūninės ir kadaise šviesios užuolaidos. Kampe stovėjo
emaliuota spjaudyklė. Snarglėtoje košėje plūduriavo geltonos
nuorūkos. Nuorūkos gulėjo ir ant nebešveičiamo parketo.
Simutis sugavo Garšvos žvilgsnį.
- Tu atsiklaupsi ir liežuviu išgraibysi nuorūkas iš
spjaudyklės, - tarė jis ir atsisėdo ant stalo krašto.
- Vieną dieną buivolė klaidžiojo po savaną, - pradėjau aš. - Tąkart hienų auka tapo jos pirmagimis veršelis, todėl ji labai sielvartavo. Netikėtai ji išvydo impalos mažylę, kurios motiną tą patį rytą sudraskė hienos.
- Aš norėčiau priglausti tave, - tarė buivolė, - nes esu labai vieniša, o mano širdis kupina meilės. Bet tu nesi buivolė.
- Ir aš jaučiuosi labai vieniša, - pasakė impalos jauniklė. - Jei tu paliksi mane čia vieną ir beginklę, aš jokiu būdu neišgyvensiu iki ryto.
- Bėda yra ta, - tarė buivolė, - kad tu esi impala, o mes esame buivolai. Tu nesi mūsiškė.
Continue reading "Gabaliukas iš "Manamouki" by Mike Resnick (2)" »
Prieš daugelį amžių pirmojo Kikuji protėvio Gikuji vaikai įsikūrė šventojo Kirinijagos kalno, dabar vadinamo Kenijos Kalnu, papėdėje.
Jo šlaituose veisėsi daugybė gyvačių, tačiau Gikuji vaikams bei vaikaičiams jos pasirodė bjaurios, ir jie netrukus pastarąsias išnaikino. Gyva liko tik viena.
Vieną dieną toji gyvatė atšliaužė į jų kaimą ir, nutvėrusi mažytį vaikelį, surijo jį. Gikuji vaikai kreipėsi į savo gydytoją ir kerėtoją - mundumugu - prašydami pašalinti grėsmę.
Continue reading "Gabaliukas iš "Manamouki" by Mike Resnick" »
Dar viena knygutė, kaip santraukoj parašyta bestseleris. Ir vėl nieko gero. Yra tik keletas minčių nuotrupų, idėjų - bendras turinys šūdas. Dabar pajautau didžiulį norą ką nors paskaityt vakarais ir vis nusiviliu. Dabar iškilo klausimas - ką gi man programmeriui, besivadovaujančiam tik visuomenės patarimais ir kritikų nuomone skaityt? Bbz. Šiandien vėl lėkiu į knygyną ir perku beleką.
Na ir ką? Perskaičiau, nes visi kažkaip reklamavo - na ir nieko gero. Stilius įdomus. Istorija - šūdas. Vyrukas nori, kad jį išmestų iš darbo. Jį išmeta. Keistas dienoraštis. Knygos gale - šizofrenijoz dozė. Viskas. Įspūdis toks pats kaip pažiūrėjus Matrica 3. Nieko gero, nieko blogo. Nieko. Gerai tik, kad savaitgalį pasimasturbavau smegenis ne kompiuteriu.