Iš liftininko A. Garšvos gyvenimo (3)
Aukštas ir rudas žmogus įeina į tuščią keltuvą
aštuonioliktajame. Jo veidas lyg iš arbūzo išpjaustytas.
Halloween kaukę užsimovė suaugęs. Pakilę lūpų kampučiai,
apskritos ir bespalvė akys, išsipūtusi - genijaus ir
vandenlige susirgusio - kakta. Jis plikas, ir antakių šeriai
suaugę trikampiais. Jis apsivilkęs taškuotu sportiniu
kostiumu, siauras švarkas sujuostas diržu. Rudasis šypsosi
vienodai, o geltoni, stambūs ir smailūs dantys atgula ant
apatinės lūpos.
- Žemyn. Įjunk "pass", - bespalviu balsu įsako žmogus.
- Jūs - hotelio tarnautojas? - klausia garžva.
- Taip.
Garšva spusteli "pass" mygtuką, keltuvas sminga žemyn, jo
negalima sustabdyti tarpiniuose aukštuose.
- Graži vasara, - pasako žmogus.
- Labai.
- Felix culpa jums netinka. Aš manau, jūs jau įžengėte į
rudenį.
- Jūs skaitote mano mintis? - klausia Garšva.
- Truputėlį. Ir aš pastebėjau kai kurią disproporciją.
- Manyje?
- Visiškai teisingai. Jūsų dešinioji veido pusė kreivoka.
Tiesa, kreivumas sunkiai pastebimas, bet nuotraukose...
- Aš spyriausi sliuogdamas į šį pasaulį. Mane traukė
replėmis. Gydytojas per stipriai spustelėjo ir...
todėl aš fotografuojuosi rakursu, - nutraukia Garšva.
- Tai ir norėjau pasakyti.
Rudo žmogaus rankos strazdanotos ir stambios.
- Jūs - airis? - klausia Garšva.
- Aš nesidomiu savo praeitim, nes neturiu jos. Štai jūs -
kitas reikalas. O ne, aš nepriekaištauju, tai normalu, jūs
sekate amžiną tradiciją.
- Atsiprašau, bet...
Žmogus žiūri į Garšvą. Patyręs kunigas, išmanąs apie
nusidėjėlius.
- Per vėlu.
- Kas - per vėlu?
- O felix culpa quae talem ac tantum meruit habere
redemptorem. Nepamiršote?
- Negaliu.
- Taigi.
- Jeigu jūs prisimenate, - greitai aiškina Garšva, - jei jūs
prisimenatem aš galvojau, aš galvojau, kai meldžiausi, aš
noriu išlyginti.
- Per vėlu, - sako žmogus, mostelėjęs strazdanota ranka. -
Jūs megstate svajoti apie Kristų. Ar Kristus kalbėjo apie
savo praeitį?
Kaip ilgai sminga keltuvas, nestabtelėdamas tarpiniuose
aukštuose! Ir Garšva galvoja, kad šį žmogų jis norėtų matyti
nuolatos šalia savęs ir nuolatos kalbėtis su juo.
- Tuomet velnias paėmė jį į šventąjį miestą, pastatė ant
šventyklos viršaus ir jam tarė: jei tu dievo Sūnus, pulk
žemyn, - sako Garšva.
- Didybės manija jums nepavojinga, - švelniai taria žmogus.
Jis žvilgteri į skaičius. Jie neįsižiebia - tamsūs
ornamentai palubėj. O keltuvas sminga žemyn.
- Jonės kojos baltais bateliais, - bespalviu balsu sako
žmogus. - Ir tėvas, stebįs Pažaislio vienuolyną. Ir motinos
riksmas žūstančioje žemėje. Ir dvi lipnios, suglebusios
vyšnios. Ir vienintelis eilėraštis suglamžytame popieriaus
lakšte. Ir besišypsanti senutė.
- Ir lioj, ridij, augo? - su viltim klausia Garšva.
- Vėlė, balta drobule apsisiautusi. Jūsų išganymas.
- Aš surinksiu visas skeveldras, - prižada Garšva. Jis labai
norėtų paliesti strazdanotą ranką, bet nedrįsta. - Aš
neužmiršiu jūsų.
- Užmiršite. Mes jau lobby, - sako žmogus.
- Jau lobby?
- Jau. Jūs prisimenate pasakaitę apie angelą ir naujai
gimusįjį?
- Ne.
- Kai angelas atsisveikina su naujai gimusiuoju, jis
paliečia pirštu jo veidą, kad atvykęs į žemę neprisimintų
dangaus. Štai kodėl tarp nosies ir viršutinės lūpos
įspaustas griovelis. Jūsų veidas kreivokas nuotraukose.
Suvokiate palyginimą?
Garšva žiūri į žmogaus veidą. Helovino kaukė neturi
grriovelio.
- Jūs neturite giovelio, jūs neturite! - sušunka Garšva.
- Zoori. Vienintelis žodis. Geras žodis. Svajokite apie
zoori. Gera svajoti apie zoori. Ir... atidarykite duris.