ejik

Garšva šnirpštė nosim. Kraujas nebetekėjo. Jis išgirdo
automobilio signalą ir pamatė mėlyną musę. Ji iš lėto
šliaužė į viršų lango pinučiais.
- Greičiau!
Lakštingala suokė. Ji nebuvo išdidaus arba persijausminusio
poeto sekretorė. Ji buvo lakštingala. Lole palo eglelo -
sutarinė. Slidinėjančios ūkanos - mirusiųjų vėlės. Pasaka -
pamirštoji kalba.
Antanas Garšva rašė. Iš pasąmonės atitekėjo ramus
neišvengiamumas. Lakštingala nutilo. Virš tvoros prašviesėjo.
Lakštingalos giesmėje per save Garšva ieškojo žuvusio
pasaulio Lygiai taip šis nepuošnus paukštis giedojo prieš
tūkstančius metų. Jo giesmė buvo šifras, pirmas suprastas
hieroglifas.
Garšva sušvilpė, pamėgdžiodamas užmigusį paukštį. "Aš rašiau
pasaką. Aš tikiu Adrianės siūlu, tikiu intuicija. Praeities
restauracija palieku senovinių religijų tyrinėtojams.
Tesiginčija sau." Blogame medienos popieriuje gyveno du
eilėraščio posmai. Augo medžiai ir krūmai žuvusiame
pasaulyje. Eglė, pušis, liepa, ąžuolas, beržas, kadagiai.

-----------------------------------------------------------

Simutis nuslinko nuo stalo ir atsistojo priešais Garšvą.
- Aš laukiu.
Garšva tylėjo. Jis gavo smūgį į pilvo tuštumą ir smuko ant
grindų. Sąmonė nuėjo ir grįžo. Jis pajuto smarvę. Jam
paleido vidurius.
- Privarei į kelnes, poete?

-----------------------------------------------------------

Juodu išėjo. Varteliai užsidarė. Virš Artilerijos parko
ištryško rausvuma. Garšva suglamžė prirašytą lakštą ir
įsikišo į kišenę. "Reikia bėgti, bėgti. Į kaimą." Jis
užgesino lempą. Įėjo į kambarius. Tėvo naktiniai marškiniai
buvo prasiskleidę, ritmingai kilnojosi ant krūtinės žilų
plaukų kuokštas. Tėvas miegojo prasižiojęs. Dvokė
senatviškas prakaitas. Raudona antklodė vinguriavo kojūgaly.
"Tegul miega. Bėgsiu neatsisveikinęs." Garšva uždarė duris.
Jis apsivilko nudėvėtą švarką ir įėjo į virtuvę. Išgėrė dvi
stiklines pieno. Suvalgė duonos riekę. Tada užsirūkė
papirosą ir išėjo į gatvę. Popieriaus gniužulėlį jis
sudraskė žingsniuodamas pagal Nemuną. Skutus sumetė į
vandenį. Skutai sukdamiesi nuplaukė tilto pusėn.

-----------------------------------------------------------

Garšva bandė atsikelti. Trūko kvėpavimo. Pilvas ir kojos
buvo nejudrūs. Tada jis pradėjo žingsniuoti rankomis,
vilkdamas apatinę kūno dalį. Kaip šuo, kuriam pervažiavo
kojas. Į spjaudyklę. Jis ir urzgė šuniškai. Iki spjaudyklės
beliko pora metrų. Garšva stabtelėjo.
- Greičiau!
- Tegyvuoja Babočkinas, - švelniai tarė Garšva.
- Kas toks?
- Jis gerai vaidina Čapajevą.
Simutis stvėrė nuo stalo sunkų prespapje.
- Ar šliauši?
- Nemušk, nemušk! - sužviegė Garšva. jis nušliaužė dar
gabalą. Spjaudyklė laukė čia pat. Jo rankos pradėjo drebėti
ir jis sugriuvo ant grindų.
- Pasikelk, - tarė Simutis.
- Tegyvuoja Babočkinas, - sušnabždėjo Garšva.
Jis pasikėlė drebėdamas smulkiu virpuliu. Jis tejuto baimę.
" Aš darysiu viską, viską, aš įkišiu liežuvį, kad jis
nemuštų!"
Prie pat jo nosies stovėjo Simučio pusbatis. Tepalas dvokė
aitriau nei Garšvos išmatos. Garšva kilstelėjo akis,
vaikiškai nusišypsojo ir, žiūrėdamas į iškilų Simučio
smakrą, tarė:
- Nenoriu.
Simutis smogė su prespapje per viršugalvį.