ejik

Jūreiviai miega apsikabinę pigias mylimąsias. Ryt dvi
šviesiaplaukės merginos nušoks į mėlyną Baltiją. Tamsios
stiklinės Gimbels konfekciono durys. Laiptai, laiptai,
laiptai. Miega stovėdami lyg arkliai manekenai, ir aidi
požemiai. Prie "Men" durų svirduliuoja girtutėlis vyras ir
šnekasi su savimi. "Aš gudrus. Ryt aš jam, kalės vaikui,
parodysiu!" Perone laukia traukinio naktiniai darbininkai,
pastatų valytojos, jaunuoliai grįžtą iš pasimatymų, Antanas
Garšva. Triukšmas ryškėja, iš už posūkio išnyra traukinys.
Dvi žalios akys, dvi raudonos, baltas langas. Girgžda
stabdžiai, atsiveria durys. Už jų - pinti suolai, mieguisti
veidai, sugrįžimas. Namo, namo. B.M.T., Broadway line. Poryt.
Ryt ir poryt - magiški žodžiai.
Antanas Garšva atsikelia devintą valandą. Jis nusiskuta,
išsiprausia, suvalgo du kiaušinius, išgeria kavos puodelį.
Tada nueina į krautuvę ir skambina daktarui Ignui.
- Labas. Norėčiau patį matyti.
- Seniai reikėjo. Kaip savijauta? - priekaištingai atsako
daktaras Ignas.
- Puikiausia. Vakar viskas apsivertė aukštyn kojomis. O,
atleisk. Viskas atsistojo ant kojų. Vis dėl to norėčiau patį
matyti.
- Jei tavo savijauta gera, atvyk apie antrą. Dabar važiuoju
lankyti pacientų.
- Tvarka. Būsiu antrą. Iš tavęs keliausiu į darbą. Iki
pasimatymo.
- Iki.
Garšva grįžta namo. Sėda prie stalo. Susiranda popieriaus
lakštą. Ima plunksnakotį.
Šį rytą jauku Garšvos kambaryje. Saulės spindulys, įsmukęs
pro langą, apšviečia Chagallo moters debesinius plaukus.
Kyla knygų dulkės ir susijungia su cigaretės dūmais. Skaidri
mėlyna kambario spalva. Girgžda krėslas, čerška plunksna.
Ritmingas rašančiojo alsavimas.
Pagaliau tikroji ramybė aplankė mane. Esu objektyvus, esu
mediumas, nenoriu būti absoliučiai originalus. Mano dvasia
rado santykį su pasauliu. Aš būsiu nežinomas, lyg senovinis
japonų tapytojas. Seksiu didžiųjų meistrų pėdomis. Ir dėkoju
savo Dievui už pamirštus gyvenimo gabalus: vaikų mišias,
rungtynes, pamestinuką. Dėkoju už ruselį. Buvau tikras, kai
meldžiausi, plaukiau, svajojau apie vaiką, užmušiau žmogų.
Buvau kūno ir dvasios sintezė. Esu Chinas Shengt'anas, kuris
po ilgo lietaus skaidrų rytą vėl girdi paukščių balsus,
praskleidžia užuolaidas ir mato išsimaudžiusią saulę, ji
šviečia virš miško.
Mano retortos suvirino mano gyvenimą, mano stebėjimą, mano
galvojimus. Keletas grūdelių. Keletas eilėraščių. Vienintelė
apčiuopiama tiesa.
Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą. Gyvenau lyg
ruoščiausi naujiems gyvenimams. Ir praradau daug laiko. Nors.
.. life begins at forty - paskelbė vienas amerikietis. Vyras
susiformuoja keturiasdešimties metų - tvirtino romėnai. Man
keturiasdešimt metų, ir aš pradėsiu gyventi. Ir kai
apsilankys mirtis, ramiai ją pasveikinsiu: Ave Caesar,
vivans te salutat!
Lioj, ridij, augo lepo, leputėli - suokia lakštingala.
Klampios pelkės. Švilpia ore aitvarai. Išgaubtomis akimis
stebi visatą rupūžės. Lietuviškų šventyklų bokštai,
trikampės eglės kyla į žvaigždes. Gimti, gyventi, mirti.
Susėsti į aukštus suolelius. Du apdriskę kaukai atveda
Kristų, "Padovanok mudviem kelnytes, paversk pelkių vandenis
raudonuoju vynu." Medaus koriuose, rugių varpose, rūtose ir
lelijose, gumbuotų stuobrių susikabinimuose, šakų raizgynėje,
vandens tekėjime - Tu.
Lioj. Ridij. Augo.
Aš supratau save. Skeveldros susidėstė. Vaikas stebi peizažą.
Kelias, upelis, kalnai stirna. Žaltys prie žemės
prisiglaudęs. Laumės, šukuojančios kasas. Slidinėja ūkanos.
Dumbliuoja dienelė, dubliuojagiedroji. Pempių sparnai, varpų
dūžiai, dominus vobiscum.
Antanas Garšva užsidega kažin kelintą cigaretę. Jis pajunta
skausmą viršugalvyje. "Aš persirūkiau", - galvoja jis.
Garšva suglamžo cigaretę peleninėje. Jis neryžtingai
sukinėja plunksnakotį. Skausmas neįkyrus. Jis dings. Kaip ir
niūri praeitis. Antrą valandą - daktaras Ignas. Ryt - Elena.
Poryt? Prašysiu atostogų poryt. Ir, galimas daiktas, keisių
hotelį. Viskas atsinaujins. Meilė, poezija, žmonės, gatvės.
Neberekės - Mano Keltuve, išgirsk mane. Mano Vaikyste,
išgirsk mane. Mano Mirtie, išgirsk mane, credo gloria ir
confiteor gloria. Nebereikės - Mano Nuodėme, Mano Beprotybe,
išgirsk mane. Dubliuoja dienelė, dumbliuoja giedrioji. Kaukų,
žemėpačių, lauksargių choras. Lioj.
Aš spėsiu. Aš prižadu. Aš padovanosiu tau. Karneolio žiedą.
Vagoną Queens aikštėje. Savo meilę.

-----------------------------------------------------------

Elena maudosi vonioje. Baltos putos čiuožia jos kojomis, ir
sprogsta vaivorykščių burbulai. "Jis bučiuos mano kojas. Iš
lėto. Kai jis bučiuoja riešus, aš tikiu savo laime. Aš
neužkankinsiu jo. Būsiu santūresnė."
Ji atsikelia, pilkoji Afroditė skardinėje vonioje, įjungia
dušą, ir drungnos vandens čiurkšlės nuplauna putas.
"Aš spustelsiu skambutį, ir durys atsidarys. Greičiau nei
atitrauksiu pirštus. Ryt."

-----------------------------------------------------------

Skausmas įkyrus. Viršugalvis dega. Nėra baimės. Bet ir
ramybė nyksta. Skausmas ir abejingumas. Staigūs dūriai ir
vėliau kurtus kamuolio ridenimasis. Kamuolys auga, tuoj jis
išsiverš. Plunksna nebečirška. Aš nebeturiu tablečių. Garšva
atsikelia, eina į virtuvę ir grįžta su stikline. Jis išgeria
White Horse. Vėl sėda. Vėl ima plunksnakotį.
Balta moteris skambina. O felix culpa quae talem ac tantum
meruit habere redemptorem. Dvi vėlės ir klavesinas. Bėga
paauksuotos statulos granitiniais laiptais. Užgeso deglai jų
rankose. Ir džiaugiasi skulptūrinės bajorų galvos. Ę, ridij
augo! Ė, felix culpa! Aš myliu melsvas gysleles ant tavo
kojų. Sudrėkusias blakstienas. Tristano ir Izoldos kardą,
apgamą antį tavo kaklo. Lioj.
Šliaužia smėliu gintariniai vabzdžiai. Į mėlyną Baltiją. "
Vai žydėk, žydėk, balta obelėle", - dainuoja vėlė, balta
drobule apsisiautusi. O felix culpa! Mano vaikyste, gyvenime,
mirtie. Lioj.
Skausmo nėra. O kamuolys didžiulis. Jis nebetelpa smegenyse
ir jis negali išsiveržti pro galvos kaulus. "Reikia važiuoti
pas daktarą Igną", - švysteli kovojanti mintis. Garšva
skubiai velkasi kostiumą. Pirštai neklauso. Užspringo kelnių
užtrauktukas, bet jį pasiseka išlaisvinti. Kaklaraištis?
Nereikalingas. Pinigai? ant stalo aštuoni doleriai. Užteks
taksi.
Rudas žmogus keltuve. Staiga jį prisiminiau. Jis - mirtis?
Jie - Dievo įspėjimas?
Dieve, Tu matai koks aš nelaimingas.
Aš žinau, aš per vėlai, bet gelbėk mane.
Aš prižadu.
Aš sudraskysiu savo užrašus, eilėraščius.
Aš nebegalvosiu, kaip Tu nenori.
Aš melsiuos.
Aš eisi uį vienuolyną.
Dieve, nors mirštant padėk man.
Aš tikiu, Tu atleidi paskutiniąją minutę.
Už visą gyvenimą.
Dieve, Dieve į Tavo rankas...
O ne, aš žmogėnukas, žmogėnukas, Dieve.
Dieevee!
- Zoori, zoori, - šnabžda Garšva.
Kur yra zoori? Kas yra zoori? Kodėl yra zoori? Aš pamečiau
zoori. Padėkite man jį surasti! Gal jis išskrido? Gelbėkit!
Antanas Garšva unkščia. Jis rėkia. Ir kumščiais daužo sienas.
Iššoksta smeigtukai. Chagallo reprodukcija apsiverčia ir
pakimba atvirkščia.

-----------------------------------------------------------

Tiltu eina Stenlis. Jis kiek svyruoja, Segram's butelį jis
įmetė į East River. Stenlis baigia rūkyt cigaretę,
nusviedžia ją ir apsidairo. Tiltas tuščias. Pačiame jo gale
tolsta žmogus. Stenlis atsiremia į turėklus ir stebi Didįjį
Niujorką. Ant uolų pastatė uolas. Dangoraižius. Plaukia
laivai ir vilkikai. Tolumoje kyšo kaminai. Atidunda
traukinys, drebindamas bėgius. Grei artėja triukšmas.
Stenlis atsargiai perkelia kojas per turėklus. Jis nežiūri į
vandenį. "Idz srac", - sako jis ir smunka žemyn tylėdamas.

-----------------------------------------------------------

Kelios minutės iki dvyliktos. Garšva sėdi ant gėlėto
linoleumo. Jis sėdi rojuje. Prie mėlynų kalnų. Aplinkui žydi
gėlės ir didelės plaštakės tingiai mojuoja sparnais
vėduoklėmis. Garšvai vėsu ir gera. Jo rankoje rožė. Mirusios
moters veidas. Jos lapeliai minkšti kaip užuolaidos. Garšva
laiko popieriaus lakštą ir plėšo jį į siauras juostas. Jo
veidas laimingas. Ramaus idioto. Jis uosto popierių. Jo
veidas šinšilos.
Tebekyla į viršų knygų dulkės. Saulės spindulys apšviečia
nuogą sieną, nes reprodukcija karo šešėlyje. Skaidri mėlyna
spalva. Jauku.