ejik

Bet kai ką reiktų prisiminti. Kas žingsniavo drauge. Aš
užliejau mane supančią aplinką žaliuoju Toledo peizažu. Aš
priartinau perspektyvą. Mano Juozapato pakalnė - kambario
dydžio. Mano vaikystė, mano jaunystė - kambario dydžio.
Buvau pernelyg niūrus savo praeičiai. Pasirinkau tą patį
metodą kaip ir tie, kurie iš savo praeities išsunkė vien
elegišką liūdesį. Tiesa, mažai turėjau žėručių. Bet vis dėl
to jie žėrėjo. Aš užakcentavau specialų požiūrį į savąją
realybę. Man ir daugiau buvo duota valandų, iš kurių
galėčiau laimėti save. Gal jos buvo svarbios ir būtent jomis
reikia susirūpinti. Tada prisiminsiu ir tai, ką esu
praleidęs. Toledo peizažas užliejo pasąmonę. Žėručiai
sumesti į tamsiausiąją jos kertę. Atridenti juos reikia kaip
raktelius, kurie užkritę po spinta. Reikia išsitiesti ant
grindų, visam išsitempti ir ištiesti ranką. Kai turėsiu
raktelius, atrakinsiu spintą. Dabar žiūrėjau į spintos
neatrakinamumą lyg į neišsprendžiamas užuolaidas. Aš
žvilgtersiu į spintos vidų ir - tepadeda man visi dievai -
išspęsiu užuolaidas.
- O yea, nėra taip blogai. Keliasdešimt dolerių išsineši.
Kartais gauni viršvalandžių. O tu dirbi viršvalandžius?
Cigaretę?
- Dėkui. Rūkysiu vėliau. Keltuve uždrausta.
- Kvaila dėžė.
- Kvailoka.
Garšva įsideda cigaretę į kišenę. Noriu būti laimingas,
gyventi noriu. Up ir Down, keliasdešimt dolerių, laimė. Yra
ir kontraargumentai. Būna dar blogiau.
Vėžys, priverčiamosios stovyklos, kankinimai, artimųjų
mirtys. Ką reiškia mylimosios netekimas? Netekau Jonės ir
prisimenu ją, kai mane užvaldo graudulys. Bet graudulys
trumpai tetrunka. Tai savisaugos instinkto skydas.
Išpažintis, po kurios kurį laiką maloniau gyventi. Šitaip
nusigraudens ir Elenos prisiminimas. Aš rašysiu. Ir man
belieka džiaugtis. Esu gyvas ir laisvas. Absurdo žmogus,
anot Camus? Tebūnie. Absurdo žmogus, kuris pasikalba su
Kristumi. Ir su filosofais. Galima. Filosofija taip pat
menas. Tvarka. Žiūrėsiu į realybę kaip į medžiagą, iš kurios
mano dvasia sukurs amžinybę. Kuri mirs su manimi ir į kurią
žvilgterėjęs, naujai gimęs sukurs naują amžinybę. Tai
nesvarbu, kad nieko nemylėsiu. Labas, filosofe Spinoza! Eina
gandas, kad tu puolei į filosofiją, nes praradai merginą?
Tvarka. Mano akys - žiūronai, pro kuriuos žiūrima atvirkščiai.
Pasaulis nutolsta ir išryškėja. Aš galiu priversti akmenį
dainuoti apie pavasarį. Galiu paliepti tulpėms skambinti
gregorianišką prisikėlimą. Ir tegul ant dangoraižio stogo,
mėnuliui šviečiant, stovi šventasis Antanas ir žegnojasi,
nes lietuviškąją paskenduolę jam atveda du nusižeminę kaukai,
apiplyšę ir besišypsą. "Šventasis Antanai, padovanok
mudviems kelnytes, juk tu šventasis" Ir tegul Stevenso
tavernoje susirenka mano vaikystės draugai: mergaitė - ji
liepė man šlapintis į medinį puodelį, kai mes žaidėme
svečius, geriančius arbatą; vaikinukas, su kuriuo daužėme
telegrafo stulpus. Visos mano mylimosios, jas atves
vyriausios haremo žmonos: Jonė, Ženia, Elena.
Ir Kristus. Mes pagarbiai Jį sutiksime. Atsiklaupsime ir
bučiuosime Jo rūbo kraštą. Ir Stevensas visiems įpils
brangiausiojo skotch žinodamas, kad butelis neištuštės. Ir
sugiedosime giesmę. Ir Kristus pašauks savo konkurentą Budą.
"Labai gerai", - prašneks Buda. - "Esu laisva ir išmokslinta
dvasia. Tu esu Dievo Sūnus. Ir aš gersiu su Tavimi, nors už
tai mane kankins košmarai nirvanoje." Ir Kristus palies
delnu Budos kaktą, ir tars: "Ne, jie tavęs nekankins.
Ilsėsies ramybėje, Buda." Ir Kristus tarnaus Budai, kai
anksčiau prašnekusiam.
Tvarka aš sutalpinau savyje savo visatą. Praeitį, dabartį,
ateitį. Bet nesu antžmogis. Aš - žmogėnukas, suvystytas į
kartūninę purviną prijuostę. Kuris nori paaukoti save
išsisakymui. Nepaisysiu užpatentuotos realybės. Nebijosiu
auto da fe. Tegu mane veda basą, apvilktą geltona mantela,
su įstrižu kryžiumi, tegu užkabina man ant kaklo ilgus
škaplierius, o į rankas įspraudžia geltoną žvakę. Aš tikiu:
manęs pasigailės amžinybės inkvizicija, ir jos sprendimas
bus tolygus Giordano Bruno išrašytajam.
"Nužudyti gailestingiausiai. Be kraujo praliejimo. Sudeginti
gyvą." Tvarka.