O šiandien toks netgi mažas stebuklas atsitiko: po ilgų mėnesių tylėjimo užveikė garso korta. Jūhū. Senas Kuinas, Jazzanova, James Taylor Quartet (pastarųjų dienų atradimas, gaila, kad tik demo turiu mp3 po 30 sekundžių), Tower Of Power ir kiti, seniai girdėti, buvę uždaryti kompiutery, garsai. Džiugu pasidarė.
O už nedaug minučių jau kaip ir pavasaris.
O šįvakar nors ir trumpai, bet gero bliuzo paklausiau. Drambliuose grojo Senas Kuinas. Super. Toks alko-senatvinis-sarkastiškas bliuzas. Tekstai valdo. Iki šiol nebuvau gyvai girdėjęs. Jėga.
----
Dabar - Velnio Nuotakos CD klausau. Gražu. Aišku, gyvai vasarą iš vis gerai buvo. Bosas gražiai skamba.
GELTONA STRIUKĖ SUGEDUSIU UŽTRAUKTUKU
Gyveno kartą mažas berniukas, vardu Martynėlis, ir labai norėjo būti didelis.
Kodėl taip pamažu augu, galvojo, ar negalėčiau augti greičiau?
Tėvelis ir mamytė vakarais vaikščiodavo į teatrą, Martynėlis turėdavo likti namie, o kai prausdavosi ir valydavo dantukus, pykdavo:
Kodėl man vis vaikščioti į vaikų teatrą, į rytinius, vaidinimus? Noriu vaikščioti į teatrą vakarais. Kodėl taip lėtai, palengva augu?
Ir pykdavo prieš užmigdamas.
Kartą nupirko jam naują geltoną, striuke su užtrauktuku, kokias nešioja dideli vaikai, ji labai jam patiko.
Su užtrauktuku jau ką nors galima veikti, sako mamytei, o sagos niekam tikusios. Ir žaidė užtrauktuku kaip su greitaeigiais traukiniais, tampė užtrauktuką aukštyn žemyn, net švilpčiojo.
Palik ramybėje užtrauktuką, barėsi mamytė, sugadinsi tiktai. Užtrauktukas tau ne žaidimas.
Gerai, sutiko Martynėlis, žaisiu juo tiktai prekinius traukinius. Jie veža obuolius ir apelsinus, žiūrėk, kaip lėtai juda.
Mamytė, pamačiusi, kad Martynas atsargiau tampo užtrauktuką, sutiko: Prekiniais traukiniais gali žaisti, o greituosius visai užmiršk.
Kartą tėvelis su mamyte vakare vėl ėjo į teatrą, Martynėlis žiūrėjo į jų drabužius ir galvojo:
Kada pagaliau aš būsiu didelis, kada vakarais vaikščiosiu į teatrą? Visiškai nebeaugu.
Ir pyko.
Eik greitai miegoti, Martynėli, pasakė tėvelis prieš išeidamas, nusiprausk, išvalyk dantukus ir į lovytę.
Tačiau Martynėlis vis pyko, pyko ir ant vandens, ant muilo, ant dantų šepetėlio, ir ant rankšluosčio, ir nesiprausęs žaidė su užtrauktuku.
Jeigu jau negaliu vakarais vaikščioti į teatrą, tai bent žaisiu užtrauktuku greitaisiais traukiniais, tarė sau, ir tampė jį aukštyn žemyn, net švilpčiojo.
Bet kartą tiktai trekšt ir po užtrauktuko. Užsikirto aukštai, pačioje pakaklėje ir nebepajudėjo iš vietos, kaip besistengtum. Teko miegoti su striuke.
Tai man įdomu, tarė ryte mamytė, kaip tave iš striukės ištrauksime. Užtrauktukas nė iš vietos.
Iš tiesų niekas nesugebėjo užtrauktuko pataisyti, ir Martynėlis taip ir liko su striuke.
Iš pradžių jam tai visai netrukdė, bet beaugant atsirado keblumų.
Rankos vis ilgėjo ir ilgėjo, o rankovės traukėsi, nors ir kaip jas tampė žemyn.
Ar ne per greit augu, kartą šovė į galvą, kaip aš dabar atrodysiu?
Žinote, nelabai kaip atrodė, Martynėlis buvo jau didelis, didesnis už tėvelį, nešiojo skrybėlę, akinius ir didžiulius ūsus, o prie didelių ūsų maža geltona striukė visai nebetinka.
Kartą sako tėveliui ir mamytei:
Šj vakarą einu į teatrą.
Kodėl gi ne, atsakė tėvelis ir mamytė, esi jau didelis, su ūsais, kodėl gi ne?
Martynėlis nusipirko kasoje bilietą, bet, įsivaizduokite, į salę jo nenorėjo leisti.
Kaip Čia dabar jūs vakare ateinate į teatrą su geltona striuke? Šitaip tik į vaikų teatrą vaikščiojama.
O ką daryti, aiškinosi Martynėlis, nebegaliu nusivilkti striukės, užtrauktukas sugedo.
Aha, pamokė jį, nereikėjo žaisti juo greitaisiais traukiniais, užtrauktukas — ne žaidimas.
Taip Martynėliui vėl teko vaikščioti j vaikų teatrą, į rytinius vaidinimus, bet jam tai nelabai patiko, nes visi vaikai gręžiodavosi į jį ir sakydavo, berniuk, kur galima pirkti tokius ūsus?
Šįvakar buvau koncerte Jazz&Rock Cafe grojo/tarpusavy varžėsi "Bekešo Vilkai" ir "Rock Slaves".
Pirmi Rok Sleivs. Džir džir džir. Nirvana "Come As You Are". Atėjo laikas vokalistei dainuot. Bžygt. Nata pro šalį. Dar viena pro šalį. Ir dar viena. Jau priedainį tai tikrai gerai padainuos. Bžygt. Pro šalį. Žiauru. Ima pyktis netgi savotiškas. Prie scenos stovi bičiuliai ir rimtai krato galvas. Paskui daina apie nežinau ką. Ta pati situacija. Instrumentalas visai gerai. Vokalas verčia ausis skaudėti. Paskutinis gabalas. Instrumentalas. Medliovas toks. Tik dvi gitaros. Visai gražu.
***Paplojimas***
Bekešo Vilkai. Intro toks neaiškus, bet gerai. Kala. Patinka. Bliuzfankrokas toks. Kūl. Jų gabalas bliuziukas toks. Super. Žmonės ploja garsiai. Vokalistė varo džiazovai. Pasikeitimas. Antrasis gitaristas pasiima tromboną. Fankas kaip reikiant. Su džiambe, su kvaku. Veža.
***Paplojimas***
-----
***Pertrauka***
Pirmąjį raundą laimi Bekešo Vilkai.
Vėl Rok Sleivs. Kažkoks gabalas (kaip skambėjo, žiūrėti į pirmąjį aprašymą). Vėl Nirvana. About A Girl. Nu čia jau turi gerai sudainuot. Gi paprasta. Optimizmas išmetamas į šiūkšlių dėžę. Tas pats. Naujas gabalas. Vokalistė skaito iš lapelio. Viskas taip pat. Instrumentalas man tai visai patinka. Ir jau geriau grotų instrumentalą, nei duotų tai vokalistei dainuot. - Pa-kar-tot, pa-kar-tot, - šaukia fanai, merginos klykia ir beldžia į stalus. Kartoja.
Bekešo Vilkai. Jau neprisimenu gabalų. Tik žinau, kad patiko. Paskutinis - Bixų - Vagis. Ohohoho. Iš visos gerklės plėšiu posmelius ir priedainius. Super super. - Pa-kar-tot, pa-kar-tot, - rėkia visi. Groja James Brown - I Feel Good. Pochuiyra versija. Kreivai. Keistai. Bet vežančiai. Visi laimingi ir įkaitę.
***Plojimas ilgas***
***Balsų rinkimas***
Laimėjo Bekešo Vilkai. Džiugu.
Pakuojuosiu į striukę, kapišoną ant galvos ir namo. Džiaugiuosi nuvykęs į koncertą. Dar kitą sekmadienį pats būsiu ten, sėdėsiu ant taburetės ir mušiu būgną.
Šiandien buvo šviesi diena. Tiek dangus šviesus, tiek nuotaika.
Nusipirkau A.Škėmos "Balta drobulė". Labai džiaugiuosi. Perskaičiau dar nedaug, tačiau jau dabar esu sužavėtas. Labai labai labai.
A. Dar šiandien per LTV žiūrėjau laidą "Vakaro autografas" apie Užupio respubliką. Buvo ir prezidentas, ir ministrai atvykę. Toks baltas pavydas net suėmė man, kaip blokinio rajono gyventojui:). Šiaip tai gera laida, nebe pirmą kartą ką nors įdomaus pamatau.
- Qué puta es la guerra,- pasakė Agustinas. - Karas - tikra kekšystė.
-----
Šiandien baigiau skaityt Hemingvėjaus „Kam skambina varpai“. Kokia nereali knyga. Skaityt buvo baisiai malonu. Skaityt buvo lengva. Keturios nepilnos dienos 563 puslapiuose. Keturios nepilnos dienos kovos. Keturios nepilnos dienos laimės. Keturios nepilnos dienos iš ilgo karo. Tik pabaigos tikėjausi kažkokios 'laimingos' (tikriausiai televizoriaus žiūrėjimo ankstyvesniais metais įtaka). Bet gerai pagalvojus, knyga juk apie karą, nieko gero ir negali nutikti. Anksčiau tiesiog nesidomėjau Hemingvėjum, tai galvojau, kad jis rašo kaip koks Hessė ar kažkas pan. ir labai nustebęs buvau, skaitydamas apie anarcho, anti-fa ir kt. panašius dalykus. Ai, neverta nieko rašyt, reikia tiesiog perskaityt.
P.S. Paskaičius šią knygą dar galima išmokt ispaniškų priežodžių ir keiksmų.
Brauzinau po internetą, ir nuostabų dalyką aptikau.
-----
Kodėl toks keistas vardas? Todėl, kad ant jo durų buvo užrašas "Mikė Pūkuotukas".
Pavargau. Labai smarkiai. Renginio vedimas, koncertas, nesibaigiančios repeticijos. Išsunkia iki paskutinio lašo. Dabar ima pyktis ant kažko už kažką. O dar laukia mielieji mokslai - milijardai puslapių perskaityt, rašomieji ir dar velniai žino kas. Malonumai nesibaigia. Pikta. Labai pikta.
Tai jau taip ir būna kelis kartus metuose. Būna laisvadieniai.
Ilgesnis pamiegojimas. Ilgesnis pasigrojimas. Skaitinėjimai. Vakaras panašus į sekmadienio, tik nėra to skubėjimo kuo greičiau viską pabaigti ir mest savo kūną į lovą, užmerkt akis ir stengtis kuo greičiau užmigt, bijant proto neblaivumo rytojaus dieną. Tingus delsimas ir laukimas kažko. Pykstu už tuos delsimus ir kažko laukimus ant savęs neretai. Bet, kai pagalvoji, kur skubėt? Kam to skubėjimo?
Vakar buvau gimtadieny. Bjaurus aš žmogus, nes nepatinka man tie gimtadieniai. Sėdėjimas/valgymas. Kažkaip nei linksma, nei nelinksma. Galbūt būtų kitaip, jei mėgčiau kartais išlenkt taurelę kitą, bet šiuo klausimu taipogi esu baisiai bjaurus, nes neskanu/nemėgstu. Bet vis tik baisiai smagu buvo pareit ~5 km iš Avižienių į Vilnių, kai taip smagiai snigo ir oras toks gaivus buvo. Norėtųsi ir dažniau taip pavaikštinėt, nors kas per dažna, tas greit atsibosta.
Dar šiandien skaičiau Hemingvėjų. Labai vienas sakinys patiko: Katė - pavyzdingiausia anarchistė.
Kažkoks lengvumas ir vakarinė melancholija užplūdo.
Ėmiau ir pažiūrėjau. Eurovizijos atrankinio turo finalą.
Nesusikalbantys vedėjai vis nusišnekantys arba kalbantys ant vienas kito žodžių. Ir šiaip atseit labai šmaikštūs buvo, nors nė velnio nejuokingi tie jų 'bajeriai' apie reklamą ir pan. Ir rėkė savo 'šoumeniškais' balsais labai. Net bjauru buvo nuo to rėkimo. Geriausi koncertai be vedėjų.
Dalyviai: nėr ką ir sakyt. Nebent Saulės Kliošas. Kaip visada. Bent jau profesionaliai sugrota viskas. Gražu. Aha aha. Ir dar Bavarija du kartus netgi tą pačią dainą dainavo. O kam? Tipo, kad žmonės geriau įsimintų? Hėh. Štai jums ir ryškus, ryškiai per televizorių parodytas nelygybės pavyzdys: vienai grupei leidžiama padainuot(?) du kartus, o kitoms - tik po vieną.
A, ir dar labai gyrė tą bernioką Amberlife, kad šis turėjo daug pinigų ir įrašė savo dainą kažkokioj Švedijos studijoj ir jam netgi gitara toj dainoj grojo Roxet gitaristas, ir kad jo šita daina kainavo brangiausiai. Tai tau ir menas.
Paskui, žinoma, buvo paliesta ir Vilniaus-Kauno konfrontacijos tema. O kam? (retorika)
Kaip visada eilinis apsijuokimas. Ir gerai.
O šiandien dar ir raudonų plastikinių nuolaidų diena.
Dabar atgaiva ausims - Herbie Hancock - Headhunters. Super. Super.
Skaičiau tokią va knygą Ch.Kortasaro „Žaidžiame 'klases'“ ir labai įstrigo viena pastraipėlė. Labai jau patiko.
„Tarpininkai“,- pagalvojo jis vėl, linguodamas drauge su Bebse, kuri girta girtutėlė verkė klausydamasi Besės, virpčiojo pagal ritmą, gniaužė savy raudą, kad nieku gyvu nenutoltų nuo to bliuzo apie tuščią lovą, rytojaus dieną purvini batai, nemokėta nuoma, senatvės baimė, peleninio rytmečio atvaizdas veidrodyje pas lovos kojūgalį, bliuzai, begalinis gyvenimo maudulys.
Ir šiaip jau šįvakar pirmą kartą rašau blogą. Keistas jausmas.