Martynas.

GELTONA STRIUKĖ SUGEDUSIU UŽTRAUKTUKU
Gyveno kartą mažas berniukas, vardu Martynėlis, ir labai norėjo būti didelis.
Kodėl taip pamažu augu, galvojo, ar negalėčiau augti greičiau?
Tėvelis ir mamytė vakarais vaikščiodavo į teatrą, Martynėlis turėdavo likti namie, o kai prausdavosi ir valydavo dantukus, pykdavo:
Kodėl man vis vaikščioti į vaikų teatrą, į rytinius, vaidinimus? Noriu vaikščioti į teatrą vakarais. Kodėl taip lėtai, palengva augu?
Ir pykdavo prieš užmigdamas.
Kartą nupirko jam naują geltoną, striuke su užtrauktuku, kokias nešioja dideli vaikai, ji labai jam patiko.
Su užtrauktuku jau ką nors galima veikti, sako mamytei, o sagos niekam tikusios. Ir žaidė užtrauktuku kaip su greitaeigiais traukiniais, tampė užtrauktuką aukštyn žemyn, net švilpčiojo.
Palik ramybėje užtrauktuką, barėsi mamytė, sugadinsi tiktai. Užtrauktukas tau ne žaidimas.
Gerai, sutiko Martynėlis, žaisiu juo tiktai prekinius traukinius. Jie veža obuolius ir apelsinus, žiūrėk, kaip lėtai juda.
Mamytė, pamačiusi, kad Martynas atsargiau tampo užtrauktuką, sutiko: Prekiniais traukiniais gali žaisti, o greituosius visai užmiršk.
Kartą tėvelis su mamyte vakare vėl ėjo į teatrą, Martynėlis žiūrėjo į jų drabužius ir galvojo:
Kada pagaliau aš būsiu didelis, kada vakarais vaikščiosiu į teatrą? Visiškai nebeaugu.
Ir pyko.
Eik greitai miegoti, Martynėli, pasakė tėvelis prieš išeidamas, nusiprausk, išvalyk dantukus ir į lovytę.
Tačiau Martynėlis vis pyko, pyko ir ant vandens, ant muilo, ant dantų šepetėlio, ir ant rankšluosčio, ir nesiprausęs žaidė su užtrauktuku.
Jeigu jau negaliu vakarais vaikščioti į teatrą, tai bent žaisiu užtrauktuku greitaisiais traukiniais, tarė sau, ir tampė jį aukštyn žemyn, net švilpčiojo.
Bet kartą tiktai trekšt ir po užtrauktuko. Užsikirto aukštai, pačioje pakaklėje ir nebepajudėjo iš vietos, kaip besistengtum. Teko miegoti su striuke.
Tai man įdomu, tarė ryte mamytė, kaip tave iš striukės ištrauksime. Užtrauktukas nė iš vietos.
Iš tiesų niekas nesugebėjo užtrauktuko pataisyti, ir Martynėlis taip ir liko su striuke.
Iš pradžių jam tai visai netrukdė, bet beaugant atsirado keblumų.
Rankos vis ilgėjo ir ilgėjo, o rankovės traukėsi, nors ir kaip jas tampė žemyn.
Ar ne per greit augu, kartą šovė į galvą, kaip aš dabar atrodysiu?
Žinote, nelabai kaip atrodė, Martynėlis buvo jau didelis, didesnis už tėvelį, nešiojo skrybėlę, akinius ir didžiulius ūsus, o prie didelių ūsų maža geltona striukė visai nebetinka.
Kartą sako tėveliui ir mamytei:
Šj vakarą einu į teatrą.
Kodėl gi ne, atsakė tėvelis ir mamytė, esi jau didelis, su ūsais, kodėl gi ne?
Martynėlis nusipirko kasoje bilietą, bet, įsivaizduokite, į salę jo nenorėjo leisti.
Kaip Čia dabar jūs vakare ateinate į teatrą su geltona striuke? Šitaip tik į vaikų teatrą vaikščiojama.
O ką daryti, aiškinosi Martynėlis, nebegaliu nusivilkti striukės, užtrauktukas sugedo.
Aha, pamokė jį, nereikėjo žaisti juo greitaisiais traukiniais, užtrauktukas — ne žaidimas.
Taip Martynėliui vėl teko vaikščioti j vaikų teatrą, į rytinius vaidinimus, bet jam tai nelabai patiko, nes visi vaikai gręžiodavosi į jį ir sakydavo, berniuk, kur galima pirkti tokius ūsus?