ejik

Ką gi. Daug skaičiau apie poetų ir rašytojų savižudybes.
Kai kurios savižudybės įstrigo:

Jan Potocky (1761-1815)

Lenkų rašytojas, vienas pagrindinių lenkiškos Švietimo
epochos veikėjų.
[...]
Nusižudė šūviu į galvą. Tam panaudojo ne paprastą kulką, o
sidabrinį rutuliuką, nuimtą nuo cukrinės dangtelio ir
nuneštą pašventinti kapelionui ( „tam atvejui, jei Dievas
visdėlto yra”).

Petrus Borel (1809-1859)

Prancūzų poetas romantikas. Savo kūrinius pasirašinėjo
Likantropo (Vilkžmogio) slapyvardžiu.
[...]
Nusivylęs literatūra, išvyko į Alžyrą ir daugiau neberašė.
[...]
Nusižudė: per patį vasaros karštį tol stovėjo po kaitria
Afrikos saule, kol pasibaisėjusių kaimynų akivaizdoje krito
negyvas nuo saulės smūgio.

Jose Anuncion Silva (1865-1896)

Kolumbiečių poetas. Jaunystę praleido Paryžiuje, draugavo
su S.Mallarme ir P.Verlaine, kūryboje save laikė Ch.
Baudelaire ir E.Poe pasekėju.
[...]
J.A.Silva iššovė sau tiesiai į širdį – savižudybės
išvakarėse jo prašymu gydytojas pažymėjo tą vietą ant
krūtinės, kur reikia šauti.

Otto Weininger (1880-1903)

Austrų rašytojas ir filosofas.
[...]
Neilgai trukus po traktato pasirodymo šis žydas antisemitas
nusišovė. Tam tikslui jis išsinuomojo kambarį name, kuriame
mirė Bethovenas.

Harry Crosby (1898-1929)

Amerikiečių poetas.
[...]
Poeto gyvenimas buvo toks netvarkingas, ritosi žemyn tokiu
beprotišku tempu, kad ilgai taip tęstis negalėjo.
Nusprendęs nusižudyti, ilgai galvojo, kaip efektingiau tai
atlikti. Iš pradžių „naujasis Ikaras” sumanė išsinuomoti
aeroplaną ir skristi link saulės tol, kol baigsis degalai.
Paskui pasiūlė davo žmonai atlikti „siundziu”. Šiai
nesutikus, su viena iš meilužių išvyko į Ameriką (lyginant
su išpaikintu Paryžiumi, ten didesnis efektas!).
Tuščiame garaže buvo rasti du jauni gražūs kūnai. Šalia
gulėjo pistoletas, kurio rankenoje spindėjo išgraviruotas
saulės atvaizdas.

Jozsef Attila (1905-1937)

Vengrų poetas
[...]
Būdamas 30 metų bandė nusižudyti. Atsigulė ant bėgių, bet
traukinio taip ir nesulaukė. Pasirodė, jog tam sutrukdė
kitas toks pats savižudis. Poetas tada rašė: „Kažkas numirė
vietoj manęs”.
{Vėliau visgi palindo po traukiniu - Ejik}

Adeline Virginia Woolf (1882-1941)

Žinomiausia pirmosios XX a. pusės Anglijos rašytoja. V.
Woolf romanai išversti beveik į visas pasaulio kalbas.
[...]
Rašytoja prisikrovė akmenų pilnas suknelės kišenes ir šoko
į upę.

John Berryman (1914-1972)

Amerikiečių poetas ir prozininkas, „Berimeno sonetų” autorius.
[...]
1972 m. nusprendė nusiskandinti Misisipėje. Šoko nuo tilto,
tačiau po daugiadienio girtavimo „pamiršo”, kad jau atėjo
žiema. Užsimušė krisdamas ant ledo.

Posted by Ejik at 12:32 PM | Permalink | Comments (5)

1. Useris yra idiotas.
2. Niekada negalima sakyt useriui, kad jis idiotas.
3. Niekada negalima pamiršt, kad useris idiotas.

4. Useris niekada nesusišnekės su programmeriu,
visda reikalingas tarpininkas (vadybininkas).
5. Useris visada svajoja apie gaminamos programos
galimybes. Userio svajonės dažniausiai techniškai
nerealizuojamos.
6. Programmeris negali visiškai nekreipt dėmesio į
userio svajones.
7. Useris ir programeris reikalavimų specifikaciją
supranta kitaip. Visada yra kažkas anapus
reikalavimų specifikacijos.
8. Jeigu pirmas release build'as pas userį nelūžta,
vadinasi useris dar neišbandė visų programos
funkcijų.
9. 90% userių neskaito dokumentacijos.
10. Jeigu useris yra buvęs programmeris - tai dar
nesumažina būsimų problemų kiekio.

Posted by Ejik at 11:52 AM | Permalink | Comments (2)

Persigalvojau ir pakeičiau userio shell'ą į csh;
Pridėjau scp

bash-2.05b# ldd /usr/bin/scp
/usr/bin/scp:
Start End Type Ref Name
00000000 00000000 exe 1 /usr/bin/scp
07795000 277ce000 rlib 1 /usr/lib/libc.so.30.1
0f2a6000 0f2a6000 rtld 1 /usr/libexec/ld.so

viskas analogiškai turi gultis į

/home/chrooted/usern/

dabar drąsiai išjungiam ftp, paliekam tik SSH 2

Posted by Ejik at 3:08 PM | Permalink

Tiems kas krapštosi su OpenBSD. Iš programmerio daraus adminu :(

vi /bin/chroot-shell

#!/bin/sh
sudo /usr/sbin/chroot /home/chrooted/$USER /bin/sh

chmod +x /bin/chroot-shell

vi /etc/shells
pridedam
/bin/chroot-shell

useradd -d /tmp -s /bin/chroot-shell usern
passwd: usern

mkdir /home/chrooted/usern
mkdir /home/chrooted/usern/bin
mkdir /home/chrooted/usern/dev
mkdir /home/chrooted/usern/etc

chmod 0511 /home/chrooted/usern/*

cp /bin/sh /home/chrooted/usern/bin
cp /bin/ls /home/chrooted/usern/bin
cp /bin/ln /home/chrooted/usern/bin
cp /bin/cp /home/chrooted/usern/bin
cp /bin/mv /home/chrooted/usern/bin
cp /bin/rm /home/chrooted/usern/bin

labai smagu, kad šitie binarikai nenaudoja jokių libų, kitaip
tektų darkytis su ldd

mknod /home/chrooted/usern/dev/null c 1 0
mknod /home/chrooted/usern/dev/tty c 1 0
chmod 0666 /home/chrooted/usern/dev/*

testuojam chroot /home/chrooted/usern/ /bin/sh
veikia!
exit

cp /etc/group /home/chrooted/usern/etc
cp /etc/passwd /home/chrooted/usern/etc
cp /etc/master.passwd /home/chrooted/usern/etc

patvarkom group, kad liktu tik
wheel:*:0:root
users:*:10:

master.passwd irgi paliekam tik
root:blah_blah_blah:0:0:0:/:/bin/sh
usern:blah_blah_blah:1006:10::/:/bin/sh

pwd_mkdb -d /home/chrooted/usern/etc /home/chrooted/usern/etc/master.passwd

visudo
usern ALL= NOPASSWD: /usr/sbin/chroot /home/chrooted/usern /bin/sh

viskas
Ole! Ole! Ole!

Posted by Ejik at 2:05 PM | Permalink

Kas baisiau girtas programmeris ar girtas
adminas darbo vietoje?

Posted by Ejik at 9:39 AM | Permalink | Comments (3)

Tai vat - kažkam buvo sunku pergraužt OpenBSD ALTQ
tai paėmiau ir pergraužiau pats. Dabar adminas man stato alaus :)

Gabaliukas iš manualo:

OpenBSD palaiko dviejų rūšių paketų rūšiavimą eilėmis:
* Class Based Queueing
* Priority Queueing

Class Based Queueing

CBQ dalina interneto linijos greitį dar kelioms eilėms arba klasėms. Kiekviena
paketų eilė, kurią identifikuoja tam tikras portas, ip adresas ar protokolas
gauna tam tikrą trafiką. Kiekvienai paketų eilei suteikiamas prioritetas.
Paketų eiles galima rikiuoti medžio principu. T.y. kiekvieną paketų eilę gali dar
sudaryti kelios paketų eilės. Kiekviena paketų eilė gali "skolintis" dalį greičio
iš savo "tėvo" jeigu kiti tėvo vaikai to greičio nevalgo.
CBQ eilės taip pat gali turėt prioritetus. Kuo didesnis eilės prioritetas tuo sparčiau
ji apdorojama.

Priority Queueing

Čia paprasta. Eilės pagal prioritetus negali turėt vaikų. Taip pat jos gali būt prisegtos
tik prie tinklo interfeiso.

Random Early Detection (RED)

Algoritmas leidžiantis išvengti tam tikros eilės perpildymo. Grubiai kaip aš supratau to
algoritmo veikimą: yra du rėžiai, skaičiuojamas ateinančios eilės dydžio vidurkis, jei
dydžio vidurkis mažiau už minimumą - nauji paketai statomi į eilę, jei daugiau už minimumą,
bet mažiau už maksimumą (patenka į intervalą) - nauji paketai nepriimami į eilę, jei
viršija maksimumą - algoritmas atsitiktiniu būdu numeta paketus.

Explicit Congestion Notification (ECN)

Algoritmas dirba kartu su RED'u. Jo paskirtis palaikyti bendravimą tarp dviejų hostų -
t.y. jis į paketus prisega tam tikros informacijos, kuri klientui praneša, kada gali būti
atmesti jo paketi. T.y. mol: "neviršyk trafiko".

O dabar konfigų teorija:

altq on - įjungiam altq, sintaksė:
altq on _interfeisas_ _rūšiavimo_būdas_ _greitis_ _eilės_dydis_ _kibirėlio_dydis_ {_vaikučiai_}

_interfeisas_ - tinklo interfeisas
_rūšiavimo_būdas_ - cbq || priq
_greitis_ - šlangos greitis b, Kb, Mb, Gb arba procentais
_eilės_dydis_ - eilės dydis paketais (default=50)
_kibirėlio_dydis_ - nesupratau kas čia per daiktas
_vaikučiai_ - eilės vaikučiai

Eilės dydžio galima ir nenurodyt. Kibirėlio dydžio (kas per daiktas yra bucket regulator in bytes?)
galima irgi nenurodyt. Tada OBSD detektina pagal tinklo interfeisą.

Eilės aprašomos maždaug taip:

queue vardas [on _interfeisas_] _greitis_ [priority _pri_] [qlimit _qlim_] \
_rūšiavimo_būdas_ (_parametrai_) {vaikučiai}

_interfeisas_ - tinklo interfeisas
_greitis_ - šlangos greitis b, Kb, Mb, Gb arba procentais,
(turi prasmės tik tada, kai naudojamas CBQ)
_pri_ - prioritetai (CBQ:0..7;PriQ:0..15)
_qlim_ - eilės dydis (žr. aukščiau), nebūtinas
_rūšiavimo_būdas_ - cbq || priq
_parametrai_ - rūšiavimo būdo parametrai:
default - nurodo default eilę; į ją bus kraunami paketai,
kurie netiks į kitas eiles; bent 1 tokia eilė būtina
red - žr. aukščiau
rio - red in/out (tingėjau aiškintis smulkiau)
ecn - žr. aukščiau
borrow - nustato, kad eilutė gali skolintis iš tėvo

Kaip visa tai įjungti OpenBSD:

buvo:
pass out on fxp0 from any to any port 22

darom:
pass out on fxp0 from any to any port 22 queue ssh

Truputėlis magijos:

altq on fxp0 cbq bandwidth 2Mb queue { std, ftp }
queue std cbq(default)
queue ftp bandwidth 1.5Mb

pass in on dc0 from any to any port 21 queue ftp

Ant interfeiso dc0 altq neįjungtas, bet jeigu į tą interfeisą paketai ateina iš fxp0 - jie
bus sustatyti į ftp eilę.

Dabar pasiskaitom manus, po to žiūrim grubų pvz.:

altq on dc0 cbq bandwidth 256Kb queue { std_in, shefas_in }
#jungiam altq ant vidinio interfeiso

queue std_in cbq(default)
queue shefas_in bandwidth 80Kb cbq(borrow)
#shefas gauna 80 švarių Kbps ir dar gali skolintis iš kitų

shefas = "10.46.0.2"
local_net = "10.46.0.0/24"

block in on dc0 all
pass in on dc0 from $local_net
#iš lokalaus tinklo leidžiam pasižiūrėt servą

block out on dc0 all
pass out on dc0 from any to $local_net
pass out on dc0 from any to $shefas queue shefas_in
#ir šefas turi savo greitį ir neverkia

Posted by Ejik at 9:38 AM | Permalink | Comments (2)

Posted by Ejik at 1:36 PM | Permalink

Kažkaip šiandien atsirado toks kvailas noras atsigert vyno.
Ir dar pabrowsint. Ir browsinant žiūrėt html sourcus. Ir begeriant vyną iškilo kvailas klausimas:
Negi pasaulyje nėra gražesnio fonto už Verdana? Arba aš nesuprantu
kodėl jis visur.

Posted by Ejik at 1:24 PM | Permalink | Comments (1)

Penkios minutės po pirmos. Garšva palieka hotelį. Naktis
šilta. Užgeso reklaminės šviesos. Žingsniai kaukši lyg Kaune.
Ta pati vėsuma, žvaigždės, reti praeiviai. Kaunas pasistiebė
iki debesų. Siūbuoja dangoraižių bokštai, nutilo bažnyčios
varpai pelkių miestelyje, senas vaiduoklis įsikišo užantin
karklo dūdelę ir nuėjo miegoti į third aveniu. Nebeošia
nurimęs okeanas. Vilkikai ir laivai prigludo prie pakrančių.

Jūreiviai miega apsikabinę pigias mylimąsias. Ryt dvi
šviesiaplaukės merginos nušoks į mėlyną Baltiją. Tamsios
stiklinės Gimbels konfekciono durys. Laiptai, laiptai,
laiptai. Miega stovėdami lyg arkliai manekenai, ir aidi
požemiai. Prie "Men" durų svirduliuoja girtutėlis vyras ir
šnekasi su savimi. "Aš gudrus. Ryt aš jam, kalės vaikui,
parodysiu!" Perone laukia traukinio naktiniai darbininkai,
pastatų valytojos, jaunuoliai grįžtą iš pasimatymų, Antanas
Garšva. Triukšmas ryškėja, iš už posūkio išnyra traukinys.
Dvi žalios akys, dvi raudonos, baltas langas. Girgžda
stabdžiai, atsiveria durys. Už jų - pinti suolai, mieguisti
veidai, sugrįžimas. Namo, namo. B.M.T., Broadway line. Poryt.
Ryt ir poryt - magiški žodžiai.
Antanas Garšva atsikelia devintą valandą. Jis nusiskuta,
išsiprausia, suvalgo du kiaušinius, išgeria kavos puodelį.
Tada nueina į krautuvę ir skambina daktarui Ignui.
- Labas. Norėčiau patį matyti.
- Seniai reikėjo. Kaip savijauta? - priekaištingai atsako
daktaras Ignas.
- Puikiausia. Vakar viskas apsivertė aukštyn kojomis. O,
atleisk. Viskas atsistojo ant kojų. Vis dėl to norėčiau patį
matyti.
- Jei tavo savijauta gera, atvyk apie antrą. Dabar važiuoju
lankyti pacientų.
- Tvarka. Būsiu antrą. Iš tavęs keliausiu į darbą. Iki
pasimatymo.
- Iki.
Garšva grįžta namo. Sėda prie stalo. Susiranda popieriaus
lakštą. Ima plunksnakotį.
Šį rytą jauku Garšvos kambaryje. Saulės spindulys, įsmukęs
pro langą, apšviečia Chagallo moters debesinius plaukus.
Kyla knygų dulkės ir susijungia su cigaretės dūmais. Skaidri
mėlyna kambario spalva. Girgžda krėslas, čerška plunksna.
Ritmingas rašančiojo alsavimas.
Pagaliau tikroji ramybė aplankė mane. Esu objektyvus, esu
mediumas, nenoriu būti absoliučiai originalus. Mano dvasia
rado santykį su pasauliu. Aš būsiu nežinomas, lyg senovinis
japonų tapytojas. Seksiu didžiųjų meistrų pėdomis. Ir dėkoju
savo Dievui už pamirštus gyvenimo gabalus: vaikų mišias,
rungtynes, pamestinuką. Dėkoju už ruselį. Buvau tikras, kai
meldžiausi, plaukiau, svajojau apie vaiką, užmušiau žmogų.
Buvau kūno ir dvasios sintezė. Esu Chinas Shengt'anas, kuris
po ilgo lietaus skaidrų rytą vėl girdi paukščių balsus,
praskleidžia užuolaidas ir mato išsimaudžiusią saulę, ji
šviečia virš miško.
Mano retortos suvirino mano gyvenimą, mano stebėjimą, mano
galvojimus. Keletas grūdelių. Keletas eilėraščių. Vienintelė
apčiuopiama tiesa.
Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą. Gyvenau lyg
ruoščiausi naujiems gyvenimams. Ir praradau daug laiko. Nors.
.. life begins at forty - paskelbė vienas amerikietis. Vyras
susiformuoja keturiasdešimties metų - tvirtino romėnai. Man
keturiasdešimt metų, ir aš pradėsiu gyventi. Ir kai
apsilankys mirtis, ramiai ją pasveikinsiu: Ave Caesar,
vivans te salutat!
Lioj, ridij, augo lepo, leputėli - suokia lakštingala.
Klampios pelkės. Švilpia ore aitvarai. Išgaubtomis akimis
stebi visatą rupūžės. Lietuviškų šventyklų bokštai,
trikampės eglės kyla į žvaigždes. Gimti, gyventi, mirti.
Susėsti į aukštus suolelius. Du apdriskę kaukai atveda
Kristų, "Padovanok mudviem kelnytes, paversk pelkių vandenis
raudonuoju vynu." Medaus koriuose, rugių varpose, rūtose ir
lelijose, gumbuotų stuobrių susikabinimuose, šakų raizgynėje,
vandens tekėjime - Tu.
Lioj. Ridij. Augo.
Aš supratau save. Skeveldros susidėstė. Vaikas stebi peizažą.
Kelias, upelis, kalnai stirna. Žaltys prie žemės
prisiglaudęs. Laumės, šukuojančios kasas. Slidinėja ūkanos.
Dumbliuoja dienelė, dubliuojagiedroji. Pempių sparnai, varpų
dūžiai, dominus vobiscum.
Antanas Garšva užsidega kažin kelintą cigaretę. Jis pajunta
skausmą viršugalvyje. "Aš persirūkiau", - galvoja jis.
Garšva suglamžo cigaretę peleninėje. Jis neryžtingai
sukinėja plunksnakotį. Skausmas neįkyrus. Jis dings. Kaip ir
niūri praeitis. Antrą valandą - daktaras Ignas. Ryt - Elena.
Poryt? Prašysiu atostogų poryt. Ir, galimas daiktas, keisių
hotelį. Viskas atsinaujins. Meilė, poezija, žmonės, gatvės.
Neberekės - Mano Keltuve, išgirsk mane. Mano Vaikyste,
išgirsk mane. Mano Mirtie, išgirsk mane, credo gloria ir
confiteor gloria. Nebereikės - Mano Nuodėme, Mano Beprotybe,
išgirsk mane. Dubliuoja dienelė, dumbliuoja giedrioji. Kaukų,
žemėpačių, lauksargių choras. Lioj.
Aš spėsiu. Aš prižadu. Aš padovanosiu tau. Karneolio žiedą.
Vagoną Queens aikštėje. Savo meilę.

-----------------------------------------------------------

Elena maudosi vonioje. Baltos putos čiuožia jos kojomis, ir
sprogsta vaivorykščių burbulai. "Jis bučiuos mano kojas. Iš
lėto. Kai jis bučiuoja riešus, aš tikiu savo laime. Aš
neužkankinsiu jo. Būsiu santūresnė."
Ji atsikelia, pilkoji Afroditė skardinėje vonioje, įjungia
dušą, ir drungnos vandens čiurkšlės nuplauna putas.
"Aš spustelsiu skambutį, ir durys atsidarys. Greičiau nei
atitrauksiu pirštus. Ryt."

-----------------------------------------------------------

Skausmas įkyrus. Viršugalvis dega. Nėra baimės. Bet ir
ramybė nyksta. Skausmas ir abejingumas. Staigūs dūriai ir
vėliau kurtus kamuolio ridenimasis. Kamuolys auga, tuoj jis
išsiverš. Plunksna nebečirška. Aš nebeturiu tablečių. Garšva
atsikelia, eina į virtuvę ir grįžta su stikline. Jis išgeria
White Horse. Vėl sėda. Vėl ima plunksnakotį.
Balta moteris skambina. O felix culpa quae talem ac tantum
meruit habere redemptorem. Dvi vėlės ir klavesinas. Bėga
paauksuotos statulos granitiniais laiptais. Užgeso deglai jų
rankose. Ir džiaugiasi skulptūrinės bajorų galvos. Ę, ridij
augo! Ė, felix culpa! Aš myliu melsvas gysleles ant tavo
kojų. Sudrėkusias blakstienas. Tristano ir Izoldos kardą,
apgamą antį tavo kaklo. Lioj.
Šliaužia smėliu gintariniai vabzdžiai. Į mėlyną Baltiją. "
Vai žydėk, žydėk, balta obelėle", - dainuoja vėlė, balta
drobule apsisiautusi. O felix culpa! Mano vaikyste, gyvenime,
mirtie. Lioj.
Skausmo nėra. O kamuolys didžiulis. Jis nebetelpa smegenyse
ir jis negali išsiveržti pro galvos kaulus. "Reikia važiuoti
pas daktarą Igną", - švysteli kovojanti mintis. Garšva
skubiai velkasi kostiumą. Pirštai neklauso. Užspringo kelnių
užtrauktukas, bet jį pasiseka išlaisvinti. Kaklaraištis?
Nereikalingas. Pinigai? ant stalo aštuoni doleriai. Užteks
taksi.
Rudas žmogus keltuve. Staiga jį prisiminiau. Jis - mirtis?
Jie - Dievo įspėjimas?
Dieve, Tu matai koks aš nelaimingas.
Aš žinau, aš per vėlai, bet gelbėk mane.
Aš prižadu.
Aš sudraskysiu savo užrašus, eilėraščius.
Aš nebegalvosiu, kaip Tu nenori.
Aš melsiuos.
Aš eisi uį vienuolyną.
Dieve, nors mirštant padėk man.
Aš tikiu, Tu atleidi paskutiniąją minutę.
Už visą gyvenimą.
Dieve, Dieve į Tavo rankas...
O ne, aš žmogėnukas, žmogėnukas, Dieve.
Dieevee!
- Zoori, zoori, - šnabžda Garšva.
Kur yra zoori? Kas yra zoori? Kodėl yra zoori? Aš pamečiau
zoori. Padėkite man jį surasti! Gal jis išskrido? Gelbėkit!
Antanas Garšva unkščia. Jis rėkia. Ir kumščiais daužo sienas.
Iššoksta smeigtukai. Chagallo reprodukcija apsiverčia ir
pakimba atvirkščia.

-----------------------------------------------------------

Tiltu eina Stenlis. Jis kiek svyruoja, Segram's butelį jis
įmetė į East River. Stenlis baigia rūkyt cigaretę,
nusviedžia ją ir apsidairo. Tiltas tuščias. Pačiame jo gale
tolsta žmogus. Stenlis atsiremia į turėklus ir stebi Didįjį
Niujorką. Ant uolų pastatė uolas. Dangoraižius. Plaukia
laivai ir vilkikai. Tolumoje kyšo kaminai. Atidunda
traukinys, drebindamas bėgius. Grei artėja triukšmas.
Stenlis atsargiai perkelia kojas per turėklus. Jis nežiūri į
vandenį. "Idz srac", - sako jis ir smunka žemyn tylėdamas.

-----------------------------------------------------------

Kelios minutės iki dvyliktos. Garšva sėdi ant gėlėto
linoleumo. Jis sėdi rojuje. Prie mėlynų kalnų. Aplinkui žydi
gėlės ir didelės plaštakės tingiai mojuoja sparnais
vėduoklėmis. Garšvai vėsu ir gera. Jo rankoje rožė. Mirusios
moters veidas. Jos lapeliai minkšti kaip užuolaidos. Garšva
laiko popieriaus lakštą ir plėšo jį į siauras juostas. Jo
veidas laimingas. Ramaus idioto. Jis uosto popierių. Jo
veidas šinšilos.
Tebekyla į viršų knygų dulkės. Saulės spindulys apšviečia
nuogą sieną, nes reprodukcija karo šešėlyje. Skaidri mėlyna
spalva. Jauku.

Posted by Ejik at 11:36 AM | Permalink | Comments (5)

Antanas Garšva šypsosi. Keista, kad užrašiau šitokius
dalykus. Praleidau lygiai svarbius. Aš užmušiau žmogų,
norėjau nusižudyti mane mušė, išgyvenau be sąmonės
Aukštojoje Panemunėje, Kauno ligoninėje. Visa tai išbluko.

Bet kai ką reiktų prisiminti. Kas žingsniavo drauge. Aš
užliejau mane supančią aplinką žaliuoju Toledo peizažu. Aš
priartinau perspektyvą. Mano Juozapato pakalnė - kambario
dydžio. Mano vaikystė, mano jaunystė - kambario dydžio.
Buvau pernelyg niūrus savo praeičiai. Pasirinkau tą patį
metodą kaip ir tie, kurie iš savo praeities išsunkė vien
elegišką liūdesį. Tiesa, mažai turėjau žėručių. Bet vis dėl
to jie žėrėjo. Aš užakcentavau specialų požiūrį į savąją
realybę. Man ir daugiau buvo duota valandų, iš kurių
galėčiau laimėti save. Gal jos buvo svarbios ir būtent jomis
reikia susirūpinti. Tada prisiminsiu ir tai, ką esu
praleidęs. Toledo peizažas užliejo pasąmonę. Žėručiai
sumesti į tamsiausiąją jos kertę. Atridenti juos reikia kaip
raktelius, kurie užkritę po spinta. Reikia išsitiesti ant
grindų, visam išsitempti ir ištiesti ranką. Kai turėsiu
raktelius, atrakinsiu spintą. Dabar žiūrėjau į spintos
neatrakinamumą lyg į neišsprendžiamas užuolaidas. Aš
žvilgtersiu į spintos vidų ir - tepadeda man visi dievai -
išspęsiu užuolaidas.
- O yea, nėra taip blogai. Keliasdešimt dolerių išsineši.
Kartais gauni viršvalandžių. O tu dirbi viršvalandžius?
Cigaretę?
- Dėkui. Rūkysiu vėliau. Keltuve uždrausta.
- Kvaila dėžė.
- Kvailoka.
Garšva įsideda cigaretę į kišenę. Noriu būti laimingas,
gyventi noriu. Up ir Down, keliasdešimt dolerių, laimė. Yra
ir kontraargumentai. Būna dar blogiau.
Vėžys, priverčiamosios stovyklos, kankinimai, artimųjų
mirtys. Ką reiškia mylimosios netekimas? Netekau Jonės ir
prisimenu ją, kai mane užvaldo graudulys. Bet graudulys
trumpai tetrunka. Tai savisaugos instinkto skydas.
Išpažintis, po kurios kurį laiką maloniau gyventi. Šitaip
nusigraudens ir Elenos prisiminimas. Aš rašysiu. Ir man
belieka džiaugtis. Esu gyvas ir laisvas. Absurdo žmogus,
anot Camus? Tebūnie. Absurdo žmogus, kuris pasikalba su
Kristumi. Ir su filosofais. Galima. Filosofija taip pat
menas. Tvarka. Žiūrėsiu į realybę kaip į medžiagą, iš kurios
mano dvasia sukurs amžinybę. Kuri mirs su manimi ir į kurią
žvilgterėjęs, naujai gimęs sukurs naują amžinybę. Tai
nesvarbu, kad nieko nemylėsiu. Labas, filosofe Spinoza! Eina
gandas, kad tu puolei į filosofiją, nes praradai merginą?
Tvarka. Mano akys - žiūronai, pro kuriuos žiūrima atvirkščiai.
Pasaulis nutolsta ir išryškėja. Aš galiu priversti akmenį
dainuoti apie pavasarį. Galiu paliepti tulpėms skambinti
gregorianišką prisikėlimą. Ir tegul ant dangoraižio stogo,
mėnuliui šviečiant, stovi šventasis Antanas ir žegnojasi,
nes lietuviškąją paskenduolę jam atveda du nusižeminę kaukai,
apiplyšę ir besišypsą. "Šventasis Antanai, padovanok
mudviems kelnytes, juk tu šventasis" Ir tegul Stevenso
tavernoje susirenka mano vaikystės draugai: mergaitė - ji
liepė man šlapintis į medinį puodelį, kai mes žaidėme
svečius, geriančius arbatą; vaikinukas, su kuriuo daužėme
telegrafo stulpus. Visos mano mylimosios, jas atves
vyriausios haremo žmonos: Jonė, Ženia, Elena.
Ir Kristus. Mes pagarbiai Jį sutiksime. Atsiklaupsime ir
bučiuosime Jo rūbo kraštą. Ir Stevensas visiems įpils
brangiausiojo skotch žinodamas, kad butelis neištuštės. Ir
sugiedosime giesmę. Ir Kristus pašauks savo konkurentą Budą.
"Labai gerai", - prašneks Buda. - "Esu laisva ir išmokslinta
dvasia. Tu esu Dievo Sūnus. Ir aš gersiu su Tavimi, nors už
tai mane kankins košmarai nirvanoje." Ir Kristus palies
delnu Budos kaktą, ir tars: "Ne, jie tavęs nekankins.
Ilsėsies ramybėje, Buda." Ir Kristus tarnaus Budai, kai
anksčiau prašnekusiam.
Tvarka aš sutalpinau savyje savo visatą. Praeitį, dabartį,
ateitį. Bet nesu antžmogis. Aš - žmogėnukas, suvystytas į
kartūninę purviną prijuostę. Kuris nori paaukoti save
išsisakymui. Nepaisysiu užpatentuotos realybės. Nebijosiu
auto da fe. Tegu mane veda basą, apvilktą geltona mantela,
su įstrižu kryžiumi, tegu užkabina man ant kaklo ilgus
škaplierius, o į rankas įspraudžia geltoną žvakę. Aš tikiu:
manęs pasigailės amžinybės inkvizicija, ir jos sprendimas
bus tolygus Giordano Bruno išrašytajam.
"Nužudyti gailestingiausiai. Be kraujo praliejimo. Sudeginti
gyvą." Tvarka.

Posted by Ejik at 11:34 AM | Permalink

Aukštas ir rudas žmogus įeina į tuščią keltuvą
aštuonioliktajame. Jo veidas lyg iš arbūzo išpjaustytas.
Halloween kaukę užsimovė suaugęs. Pakilę lūpų kampučiai,
apskritos ir bespalvė akys, išsipūtusi - genijaus ir
vandenlige susirgusio - kakta. Jis plikas, ir antakių šeriai
suaugę trikampiais. Jis apsivilkęs taškuotu sportiniu
kostiumu, siauras švarkas sujuostas diržu. Rudasis šypsosi
vienodai, o geltoni, stambūs ir smailūs dantys atgula ant
apatinės lūpos.
- Žemyn. Įjunk "pass", - bespalviu balsu įsako žmogus.

- Jūs - hotelio tarnautojas? - klausia garžva.
- Taip.
Garšva spusteli "pass" mygtuką, keltuvas sminga žemyn, jo
negalima sustabdyti tarpiniuose aukštuose.
- Graži vasara, - pasako žmogus.
- Labai.
- Felix culpa jums netinka. Aš manau, jūs jau įžengėte į
rudenį.
- Jūs skaitote mano mintis? - klausia Garšva.
- Truputėlį. Ir aš pastebėjau kai kurią disproporciją.
- Manyje?
- Visiškai teisingai. Jūsų dešinioji veido pusė kreivoka.
Tiesa, kreivumas sunkiai pastebimas, bet nuotraukose...
- Aš spyriausi sliuogdamas į šį pasaulį. Mane traukė
replėmis. Gydytojas per stipriai spustelėjo ir...
todėl aš fotografuojuosi rakursu, - nutraukia Garšva.
- Tai ir norėjau pasakyti.
Rudo žmogaus rankos strazdanotos ir stambios.
- Jūs - airis? - klausia Garšva.
- Aš nesidomiu savo praeitim, nes neturiu jos. Štai jūs -
kitas reikalas. O ne, aš nepriekaištauju, tai normalu, jūs
sekate amžiną tradiciją.
- Atsiprašau, bet...
Žmogus žiūri į Garšvą. Patyręs kunigas, išmanąs apie
nusidėjėlius.
- Per vėlu.
- Kas - per vėlu?
- O felix culpa quae talem ac tantum meruit habere
redemptorem. Nepamiršote?
- Negaliu.
- Taigi.
- Jeigu jūs prisimenate, - greitai aiškina Garšva, - jei jūs
prisimenatem aš galvojau, aš galvojau, kai meldžiausi, aš
noriu išlyginti.
- Per vėlu, - sako žmogus, mostelėjęs strazdanota ranka. -
Jūs megstate svajoti apie Kristų. Ar Kristus kalbėjo apie
savo praeitį?
Kaip ilgai sminga keltuvas, nestabtelėdamas tarpiniuose
aukštuose! Ir Garšva galvoja, kad šį žmogų jis norėtų matyti
nuolatos šalia savęs ir nuolatos kalbėtis su juo.
- Tuomet velnias paėmė jį į šventąjį miestą, pastatė ant
šventyklos viršaus ir jam tarė: jei tu dievo Sūnus, pulk
žemyn, - sako Garšva.
- Didybės manija jums nepavojinga, - švelniai taria žmogus.
Jis žvilgteri į skaičius. Jie neįsižiebia - tamsūs
ornamentai palubėj. O keltuvas sminga žemyn.
- Jonės kojos baltais bateliais, - bespalviu balsu sako
žmogus. - Ir tėvas, stebįs Pažaislio vienuolyną. Ir motinos
riksmas žūstančioje žemėje. Ir dvi lipnios, suglebusios
vyšnios. Ir vienintelis eilėraštis suglamžytame popieriaus
lakšte. Ir besišypsanti senutė.
- Ir lioj, ridij, augo? - su viltim klausia Garšva.
- Vėlė, balta drobule apsisiautusi. Jūsų išganymas.
- Aš surinksiu visas skeveldras, - prižada Garšva. Jis labai
norėtų paliesti strazdanotą ranką, bet nedrįsta. - Aš
neužmiršiu jūsų.
- Užmiršite. Mes jau lobby, - sako žmogus.
- Jau lobby?
- Jau. Jūs prisimenate pasakaitę apie angelą ir naujai
gimusįjį?
- Ne.
- Kai angelas atsisveikina su naujai gimusiuoju, jis
paliečia pirštu jo veidą, kad atvykęs į žemę neprisimintų
dangaus. Štai kodėl tarp nosies ir viršutinės lūpos
įspaustas griovelis. Jūsų veidas kreivokas nuotraukose.
Suvokiate palyginimą?
Garšva žiūri į žmogaus veidą. Helovino kaukė neturi
grriovelio.
- Jūs neturite giovelio, jūs neturite! - sušunka Garšva.
- Zoori. Vienintelis žodis. Geras žodis. Svajokite apie
zoori. Gera svajoti apie zoori. Ir... atidarykite duris.

Posted by Ejik at 11:33 AM | Permalink

Keltuvas kyla, keltuvas smunka. Ne visi prisiminimai
sugrįžo. Dalinė amnezija liko. Sutartinės ir lakštingala
nulinko į pasąmonės tankmę. Ištirpo pavasarinis sniegas.
Nebėra pėdsakų garuojančioje žemėje. Bet atsirado didelis
noras susigrąžinti drėgną kvepėjimą, akacijas, lakštingalą.
senovinius ženklus. Aš lyg mokslininkas, kuriam dingo
formulės. Ir aš nenoriu rašyti populiarios brošiūros. Man
tenka pradėti iš naujo. Reikia laukti žiemos sąmonėje,
sniego.

Aš noriu, kad grįžtų tas vakaras Aukštojoje Panemunėje,
verandoje. Man reikia geometrinės malonės. Mistikos. Teismo.
Susirenkame Juozapato pakalnėje. Atvažiuoju mėlynu autobusu.
Gerai, kad jis mėlynas. Tai vilties ženklas. Vairuotojas
neatsako į mano klausimus, bet aš nepykstu, nevalia kalbėtis
su vairuojančiuoju. Man nerodomi prabėgantieji vaizdai.
Autobuso langeliai nepermatomo stiklo. Ir vairuotojas
atskirtas juoda medžiaga. Pagaliau sustojama. Išlipu.
Autobusas nuvažiuoja.
Cementu išlieta Juozapato pakalnė. Ji aptverta mūrine siena.
ji - kambario dydžio. Prasiveria varteliai sienoje ir į
pakalnę įeina trys teisėjai. Jie apsivilkę teisėjų
drabužiais, balti žabo išryškina pergamentinius veidus.
Vidurinysis atsiverčia storą knygą ir prašneka.
- Jūsų pavardė?
- Antanas Garšva.
- Profesija?
- Poetas ir nevykęs žemės gyventojas.
- Jūsų pasaulėžiūra?
- Nesuformuota.
- Kokios pasaulėžiūros esate gimęs?
- Formaliai - tikinčiųjų, bet ...
- Komentarai nereikalingi, - nutraukia teisėjas. - Jūs
vykdėte tikinčiųjų įsakymus?
- Aš, galimas daiktas, nevykdžiau jų dogmatiškai, bet...
- Be komentarų, - vėl nutraukia teisėjas. - Ar vykdėte
įsakymus taip, kaip jus mokė?
- Atrodo, ne.
- Labai gerai. Pagal aštuntąjį paragrafą jūs pasmerktas
sunaikinti. Dėkui už atsakymus.
- Ar galėčiau sužinoti aštuntojo turinį?
- Tai ilgokas paragrafas. Trumpai. Sunaikinamas kiekvienas,
kuris nesilaikė įstatymų. Pavyzdžiui, tikintysis -
tikinčiųjų, netikintysis - netikinčiųjų, melagis -
melagiškųjų, žmogžudys - žmogžudiškųjų, bailys - bailiškųjų,
moralistas - morališkųjų. O įsakymus vykdžiusieji
perkeliami į dangų.
- Aš vykdžiau ieškančiųjų įsakymus.
Dabar trys teisėjai ritmingai nusikvatoja. Lyg operos
choristai.
- Šitokia kategorija neegzistuoja Juozapato pakalnėje.
- Atleiskite. Dar vienas klausimas. Kodėl mane atvežė
mėlynuoju autobusu? Ši spalva suteikia viltį.
...

Posted by Ejik at 11:32 AM | Permalink

Vienintelis langas buvo užtvertas pinučiais. Iš šono kybojo
kartūninės ir kadaise šviesios užuolaidos. Kampe stovėjo
emaliuota spjaudyklė. Snarglėtoje košėje plūduriavo geltonos
nuorūkos. Nuorūkos gulėjo ir ant nebešveičiamo parketo.
Simutis sugavo Garšvos žvilgsnį.
- Tu atsiklaupsi ir liežuviu išgraibysi nuorūkas iš
spjaudyklės, - tarė jis ir atsisėdo ant stalo krašto.

Garšva šnirpštė nosim. Kraujas nebetekėjo. Jis išgirdo
automobilio signalą ir pamatė mėlyną musę. Ji iš lėto
šliaužė į viršų lango pinučiais.
- Greičiau!
Lakštingala suokė. Ji nebuvo išdidaus arba persijausminusio
poeto sekretorė. Ji buvo lakštingala. Lole palo eglelo -
sutarinė. Slidinėjančios ūkanos - mirusiųjų vėlės. Pasaka -
pamirštoji kalba.
Antanas Garšva rašė. Iš pasąmonės atitekėjo ramus
neišvengiamumas. Lakštingala nutilo. Virš tvoros prašviesėjo.
Lakštingalos giesmėje per save Garšva ieškojo žuvusio
pasaulio Lygiai taip šis nepuošnus paukštis giedojo prieš
tūkstančius metų. Jo giesmė buvo šifras, pirmas suprastas
hieroglifas.
Garšva sušvilpė, pamėgdžiodamas užmigusį paukštį. "Aš rašiau
pasaką. Aš tikiu Adrianės siūlu, tikiu intuicija. Praeities
restauracija palieku senovinių religijų tyrinėtojams.
Tesiginčija sau." Blogame medienos popieriuje gyveno du
eilėraščio posmai. Augo medžiai ir krūmai žuvusiame
pasaulyje. Eglė, pušis, liepa, ąžuolas, beržas, kadagiai.

-----------------------------------------------------------

Simutis nuslinko nuo stalo ir atsistojo priešais Garšvą.
- Aš laukiu.
Garšva tylėjo. Jis gavo smūgį į pilvo tuštumą ir smuko ant
grindų. Sąmonė nuėjo ir grįžo. Jis pajuto smarvę. Jam
paleido vidurius.
- Privarei į kelnes, poete?

-----------------------------------------------------------

Juodu išėjo. Varteliai užsidarė. Virš Artilerijos parko
ištryško rausvuma. Garšva suglamžė prirašytą lakštą ir
įsikišo į kišenę. "Reikia bėgti, bėgti. Į kaimą." Jis
užgesino lempą. Įėjo į kambarius. Tėvo naktiniai marškiniai
buvo prasiskleidę, ritmingai kilnojosi ant krūtinės žilų
plaukų kuokštas. Tėvas miegojo prasižiojęs. Dvokė
senatviškas prakaitas. Raudona antklodė vinguriavo kojūgaly.
"Tegul miega. Bėgsiu neatsisveikinęs." Garšva uždarė duris.
Jis apsivilko nudėvėtą švarką ir įėjo į virtuvę. Išgėrė dvi
stiklines pieno. Suvalgė duonos riekę. Tada užsirūkė
papirosą ir išėjo į gatvę. Popieriaus gniužulėlį jis
sudraskė žingsniuodamas pagal Nemuną. Skutus sumetė į
vandenį. Skutai sukdamiesi nuplaukė tilto pusėn.

-----------------------------------------------------------

Garšva bandė atsikelti. Trūko kvėpavimo. Pilvas ir kojos
buvo nejudrūs. Tada jis pradėjo žingsniuoti rankomis,
vilkdamas apatinę kūno dalį. Kaip šuo, kuriam pervažiavo
kojas. Į spjaudyklę. Jis ir urzgė šuniškai. Iki spjaudyklės
beliko pora metrų. Garšva stabtelėjo.
- Greičiau!
- Tegyvuoja Babočkinas, - švelniai tarė Garšva.
- Kas toks?
- Jis gerai vaidina Čapajevą.
Simutis stvėrė nuo stalo sunkų prespapje.
- Ar šliauši?
- Nemušk, nemušk! - sužviegė Garšva. jis nušliaužė dar
gabalą. Spjaudyklė laukė čia pat. Jo rankos pradėjo drebėti
ir jis sugriuvo ant grindų.
- Pasikelk, - tarė Simutis.
- Tegyvuoja Babočkinas, - sušnabždėjo Garšva.
Jis pasikėlė drebėdamas smulkiu virpuliu. Jis tejuto baimę.
" Aš darysiu viską, viską, aš įkišiu liežuvį, kad jis
nemuštų!"
Prie pat jo nosies stovėjo Simučio pusbatis. Tepalas dvokė
aitriau nei Garšvos išmatos. Garšva kilstelėjo akis,
vaikiškai nusišypsojo ir, žiūrėdamas į iškilų Simučio
smakrą, tarė:
- Nenoriu.
Simutis smogė su prespapje per viršugalvį.

Posted by Ejik at 11:30 AM | Permalink | Comments (2)

Kiekvienas vegetaras yra patyręs žiaurią seksualinę prievartą ir nuo to laiko mėsos į burną neima.

Posted by Ejik at 2:38 PM | Permalink | Comments (4)

- Vieną dieną buivolė klaidžiojo po savaną, - pradėjau aš. - Tąkart hienų auka tapo jos pirmagimis veršelis, todėl ji labai sielvartavo. Netikėtai ji išvydo impalos mažylę, kurios motiną tą patį rytą sudraskė hienos.

- Aš norėčiau priglausti tave, - tarė buivolė, - nes esu labai vieniša, o mano širdis kupina meilės. Bet tu nesi buivolė.

- Ir aš jaučiuosi labai vieniša, - pasakė impalos jauniklė. - Jei tu paliksi mane čia vieną ir beginklę, aš jokiu būdu neišgyvensiu iki ryto.

- Bėda yra ta, - tarė buivolė, - kad tu esi impala, o mes esame buivolai. Tu nesi mūsiškė.

- Aš būsiu pati geriausia buivolė, - pažadėjo impala, - aš ėsiu, ką jūs ėdate, gersiu, ką jūs geriate ir eisiu ten, kur eisite jūs.

- Kaip gi tu pavirsi buivole? Tau net ragai neauga.

- Tada aš nešiosiu ant galvos medžių šakas.

- Tu nesivolioji purve, kad apsaugotum odą nuo parazitų, - pastebėjo buivolė.

- Pasiimk mane kartu, ir aš išsiterliosiu purvu labiau už bet kurį buivolą, - pasakė impala.

Taip impalos jauniklė sugebėjo atremti visus buivolės argumentus, todėl galiausiai ši sutiko pasiimti ją kartu. Dauguma kaimenės narių nusprendė, jog impala yra pati bjauriausia buivolė, kokią jiems yra tekę kada nors regėti, - Ndemi tai išgirdęs sukikeno, - bet impala labai stengėsi elgtis kaip buivolė, tad jie leido našlaitei pasilikti.

- Ir štai vieną kartą keletas jaunų buivolų, besiganiusių atokiau nuo kaimenės, priėjo gilią, klampaus purvo sklidiną pelkę, užtvėrusią jiems kelią.

- Mums teks grįžti atgal prie bandos, - tarė vienas jaunas buivolas.

- Kodėl gi? - paklausė impala. - Kitoje pelkės pusėje auga vešli jauna žolė.

- Mus įspėjo, jog tokia gili pelkė kaip ši, gali įtraukti gilyn ir pražudyti.

- Aš tuo netikiu, - atšovė impala ir, būdama narsesnė už savo bendrus, nustriksėjo į patį pelkės vidurį.

- Matote? - pasakė ji. - Pelkė neįtraukė manęs, čia visai saugu.

Pagaliau trys jauni buivolai įsidrąsinę žengė pirmyn, tačiau visi jie tučtuojau įklimpo ir nuskendo.

- Tai bjauriosios buivolės kaltė, - nusprendė bandos vedlys, - ji paragino juos bristi į pelkę.

- Bet ji nenorėjo nieko bloga, - gynė ją įmotė. - Tai, ką ji pasakė, buvo tiesa, nes jai pelkė nekėlė pavojaus. Ji tetrokšta gyventi su mumis ir būti buivolė; prašau, nebauskite jos.

Vedlio išmintį nusvėrė geraširdiškumas, tad jis atleido bjauriajai buivolei.

- O po savaitės bjaurioji buivolė, galinti iššokti aukštyn ligi krūmų viršūnių, stryktelėjusi pastebėjo būrelį hienų, besislapstančių žolėje. Palaukusi, kol jos visai priartėjo, impala įspėjamai šūktelėjo. Buivolai puolė bėgti, tačiau hienos spėjo sučiupti bjauriosios buivolės įmotę ir ją sudraskė.

- Daugelis buivolų buvo dėkingi bjauriajai buivolei už perspėjimą, tačiau naujasis bandos vedlys, po savaitės pakeitęs senąjį, buvo išmintingesnis.

- Tai bjauriosios buivolės kaltė, - tarė jis.

- Kaip gi gali būti? - paklausė vienas senesniųjų buivolų. - Ji mus įspėjo, kad artinasi hienos.

- Tačiau perspėjo per vėlai, - atsakė vedlys. - Jei ji būtų įspėjusi jus vos tik išvydusi hienas, jos motina tebebūtų su mumis. Tačiau ji užmiršo, jog mes negalime bėgti taip spėriai, kaip ji, todėl jos motina nebegyva.

- Ir naujasis vedlys, nors jo širdis buvo kupina liūdesio, nusprendė, kad bjaurioji buivolė privalo palikti bandą, nes būti buivolu ir norėti juo būti toli gražu ne tas pats.

Baigęs savo pasakojimą, atsilošiau į medžio kamieną.

- Ar bjaurioji buivolė liko gyva? - paklausė Ndemi.

Aš gūžtelėjau pečius ir nubraukiau dilbiu ropojantį vabzdį:

- Tai jau kita istorija.

- Ji nelinkėjo niekam bloga.

- Tačiau, nepaisant šito, padarė daug žalos.

Ndemi, svarstydamas mano atsakymą, pirštu braižė dulkėse ženklus, po to pažvelgė į mane:

- Bet jei jos nebūtų buvę kaimenėje, hienos vis tiek būtų sudraskiusios jos motiną.

- Galbūt.

- Vadinasi, tai ne jos kaltė.

- Jei aš užsnūsčiau po šiuo medžiu, o tu, pamatęs juodąją mambą, šliaužiančią per žolę link manęs, manęs nepažadintumei, o mamba nužudytų mane, ar būtum kaltas dėl mano mirties? - paklausiau aš.

- Taip.

- Net ir tada, jeigu ji mane nužudytų, tau čia nebūnant?

Ndemi susiraukė:

- Tai sunkus klausimas.

Posted by Ejik at 2:36 PM | Permalink

Prieš daugelį amžių pirmojo Kikuji protėvio Gikuji vaikai įsikūrė šventojo Kirinijagos kalno, dabar vadinamo Kenijos Kalnu, papėdėje.

Jo šlaituose veisėsi daugybė gyvačių, tačiau Gikuji vaikams bei vaikaičiams jos pasirodė bjaurios, ir jie netrukus pastarąsias išnaikino. Gyva liko tik viena.

Vieną dieną toji gyvatė atšliaužė į jų kaimą ir, nutvėrusi mažytį vaikelį, surijo jį. Gikuji vaikai kreipėsi į savo gydytoją ir kerėtoją - mundumugu - prašydami pašalinti grėsmę.

Mundumugu išmetė magiškuosius kauliukus, paaukojo ožką ir galiausiai paruošė nuodus gyvatei sunaikinti. Jis perskrodė pilvą dar vienai ožkai, jos viduriuose paslėpė nuodus ir viską paliko po medžiu. Jau kitą dieną gyvatė, prarijusi radinį, nugaišo.

- Dabar, - tarė mundumugu, - sukapokite gyvatę į šimtą gabalėlių ir išmėtykite juos ant šventojo kalno, idant joks demonas nebegalėtų jos atgaivinti.

Gikuji vaikai viską padarė, kaip buvo liepta, ir išbarstė gyvatės gabalus Kirinijagos šlaituose. Tačiau naktį tie gabalai atgijo ir virto gyvatėmis, tad netrukus visi kikuji išsigandę nebedrįso peržengti savo boma slenksčių.

Mundumugu pakilo į kalną ir, pasiekęs jo viršukalnę, kreipėsi į Ngai.

- Mus užplūdo gyvatės, - tarė jis. - Jeigu tu nesunaikinsi jų, Kikuji tauta tikrai žus.

- Aš sukūriau gyvatę, o taip pat Kikuji bei visa kita, - atsakė Ngai, sėdėdamas savajame auksiniame soste Kirinijagos viršūnėje. - Tai, ką aš sukūriau: ar tai būtų žmogus, ar gyvatė, medis ar netgi mintis - man nėra šlykštūs. Šį kartą aš jus išgelbėsiu, nes esate jauni ir nepatyrę, tačiau nevalia pamiršti, jog negalima naikinti vien to, kas atrodo šlykštu. Jei bandysite šitą sunaikinti, susilauksite šimtąkart didesnės nelaimės.

Posted by Ejik at 2:34 PM | Permalink