91.

Einu gatve. Nebekarščiuoju. Juodas megztinis aukštu kaklu kvepia gyvenimo cinamonu. Neperdozuok - nenumirsi.

Priekyje ta pačia kryptimi juda figūra. Moteris?
Atsisuka, įvertina.
- Tak što, diengi jest(ь)? - surinka karkiančiu balsu.
"Jest(ь)", - dumaju, tai yra galvoju.
Abejoju, ar tai yra komplimentas.
Ji praleidžia mane į priekį ir eidama iš paskos iškriokia:
- Tiebie v tiurmu, štob žyzn(ь) uznala.

92.

Žudikė miegojo apsiavusi aukos batą.
Megztinis aukštu juodu kaklu. Šaltas.

Uždarau studijos duris. Pro šalį eina kolega. Sustoja:
- Labas, tu nuostabiai kvepi. Kuo kvėpiniesi?
- Siernim aromatom starovo partniora. Borisas Vianas.
- Negirdėjau tokio dizainerio. Išversk. Mūsų laikais mokykloje jau nebebuvo rusų kalbos.
- Neišsiverčia.
- Kas per nuotaikos? Nori, papasakosiu anekdotą?
- Nenoriu, - sakau.
- Parke ant suolo sėdi dvi senutės. Viena sako kitai: "Man bus labai liūdna, kai vienos iš mūsų nebebus".
- ...
- Nesupratai?
- Ne.
- Parke ant suolo sėdi dvi senutės. Viena sako kitai: "Man bus labai liūdna, kai vienos iš mūsų nebebus"!!!
- ...
Jis vaidina, o aš esu jo kamera.
- Nesupratai?! - dramatiškai suklinka jis. - Man atrodo, tu neturi humoro jausmo.
- Neturiu.
- Per toookius žmones ir prasideda visos istorijos kataklizmos, - sako jis ir suverčia visas istorijos nuodėmes man vienai.
- Biblijos rašytojai irgi neturėjo jokio humoro jausmo, - sakau.

Nebegirdi.

93.

Gatvėje kiekvienas užtrauktukas man primena skrodimo pjūvį. Negaliu žiūrėti į neužtrauktus. Kartą priėjau prie vaiko ir pasakiau: užsitrauk užtrauktuką!!!
Sušalsi.

94.

Skambutis. Telefonas:
- Čia jus trukdo iš tyrimų tarnybos. Gal galėtumėte pakviesti prie telefono kokį nors vyrą nuo aštuoniolikos iki septyniasdešimt.
- Negaliu, paskutinis mirė prieš savaitę.

95.

Per televizorių rodo asteroidą, nukrisiantį ar nenukrisiantį ant žemės po 17 metų. Ant jo mėgina nutūpti iš žemės valdomas kosminis laivas.
Kelios siaubingai ištęstos neįkainojamo eterio akimirkos.
- Trys, du, vienas, startas, - sako diktorius.
Ekranas nusidažo oranžiškai raudonais liepsnos kamuoliais. Asteroidas perskyla per pusę, pažyra grumstai.
Nuostabiau nei saulės vėjas ir visos visatos sukūrimas.
Visi studijoje ir tie prie televizorių, nė kiek nesigėdydami vieni kitų, apsimyža iš laimės, šokinėja į viršų ir ploja delnais. Aš staugiu kaip sirena kumščiu daužydama orą sau virš galvos.
- Jūs matėte asteroido sprogdinimo modeliavimą, - abejingu balsu praneša diktorius. - Tikrąją operaciją žiūrėkite 2019 metų vasario 1 deną bet kuriuo kanalu.
Diktoriaus balsas buvo labai aukštas. Pernelyg aukštas.
Linkę į savižudybę žmonės kitaip taria balses, skaičiau kartą.
Diktorius ir taria kitaip: arba ruošiasi kišti galvą į neuždegtą orkaitę, arba kilęs iš etnografinio kaimo.

96.

Išeinu į kiemą pažiūrėti, kaip žmonėms sekasi.

Lauke drėgna ramybė. Palijo.
Kieme po slyva tupi katės: joms įdomu, kaip laša nuo stogo.

Kieme, matomiausioje vietoje, stovi mašina. Ant jos užpakalio užrašyta "Applause". Užpakalis atrodo taip, tarsi į jį kas būtų gerai plojęsis.
Naujas veterinarų pirkinys?

Prie vartų stovi žydai.
Saugom varthūs?
- Vėtėrinarai serga, - sako.
- Užsikrėtė nuo bėzdžionių? - klausiu.
- Jo.
- Pajokavau, - sakau.
- Nėjokinga, - sako žydai.

97.

Žmonės kasdien kelis kartus pagalvoja apie mirtį ir gyvena toliau lyg niekur nieko.

Rūsyje guli eglinis, kirviu ištašytas sarkofagas. Šalia jo - keturios didelės kiniškos vazos, uždengtos plastmasiniais dangteliais.
Niekieno teritorijoje, nišoje, tiesiai už "boilerinės".

98.

Nuo slyvos nukrinta paskutinis lapas ir skelia man antausį. Švelniai.
Suplok dviem delnais ir išgirsi garsą. Parodyk man, kaip skamba plojimas vienu delnu.
Už neteisingus atsakymus mokytojas skaldydavo antausius. Vienu.

99.

Ant stalo guli Toporovo japoniška galvosūkių dėžutė.
Juodoje lako gelmėje atsispindi nepažįstamas veidas. Viena akis mažesnė už kitą.
Žinau, kas viduje.

100.

Zima katit v glaza.
Pamažu pamažu šiaurė brėžia savo liniją.

101.

Prie manęs gatvėje prieina moteris ir klausia:
- Gal galite paaukoti bendram reikalui?

Dar viena istorija, kurios neturiu kam papasakoti.

Apie:

Eta kniga pro bezischodnost(ь).

Galiu tą patį parašyti ir lietuviškai, bet atrodys daug blogiau.
Niekada nemylėjau l. kalbos dėl jos agrariškumo. Kaip ir niekada nemylėjau savo senelio, parašiusio disertaciją apie pievas. (Sužinojau tai tik prie jo kapo duobės ir labai juokiausi. Ir sugadinau visas laidotuves, jei jas išvis įmanoma sugadinti).
Tikrasis knygos pavadinimas yra ne "Strekaza", o "Strekaza ble", tik kilo grėsmė, kad kalbos komisija tam nepritars. Kalbos komisijos aš irgi niekada nemylėjau, negerbiau ir nevertinau jos darbo.
Prieš tai, kai "Strekaza ble" tapo oficialiai išleista knyga, ją skaitė ir vyrai, ir moterys. Vyrams buvo liūdna, baisu ir niūru.
Jei perskaitysite iki galo, paaiškės kodėl.
Moterys labai juokėsi ir po keletą kartų bandė perpasakoti man geriausių vietų turinį.
Ši knyga skirta ne moterims.
Ir moterys jos niekada nesupras. (Išdidžiai galiu neapkabinti šios frazės kabutėmis, nes pati prieš keletą metų ją parašiau.)
Nenorėčiau, kad mano knygą skaitytų žmonės, pasiryžę dėl kitų gerovės paaukoti savo asmeninius interesus ir turintys didingų tikslų.
Taip pat knyga nėra skirta darbininkų klasei. Aš jai nerašau.

-- Undinė Radzevičiūtė.