31.

Šiandien radijo klausytojams skaičiau: JAV visuomet lengvai atsiranda savanorių, trokštančių stebėti egzekucijas.

Jei staiga savo pašto dėžutėje rasčiau skelbimą: "Bausmių vykdymo departamentas ieško mirties bausmės vykdymo liudytojų"? Ką daryčiau?
Kvailas klausimas.

32.

Grįžtu namo. Kieme stovi dvi policijos mašinos. Viskas aptverta celofaninėmis juostomis. Kas įvyko, klausiu veterinaro. Kodėl jis praeitą naktį manęs neįleido namo, neklausiu. Veterinaras lyg niekur nieko man pasakoja: viskas įvyko bute Nr. 10. Aplankyti motinos užsuko sūnus ir rado ją mirusią lovoje, o jos nosis pilna katės plaukų. Katės plaukų, klausiu. Taip, geltonų katės plaukų. Jos katės plaukų.
Ją uždusino katė, arba ji buvo uždusinta kate, reziumuoja veterinaras.

Vakare mus kviečia į policiją ir klausinėja po vieną.
- Jūs gerai pažinojote nukentėjusiąją... lavoną... mirusiąją, - klausia suprakaitavęs aštuoniolikmetis.
- Aš gerai pažinojau jos katę, - sakau.
- Mmmmm...
- Kokia ji buvo? - pasufleruoju.
- Kokia ji buvo? - klausia policininkas.
- Paprasčiausia geltona katė. Kai durys uždarytos - rėkia... Kaimynė sakydavo: katė veislinė - maišyta su nendrine.
- Ar ji turėjo kokių keistų įpročių?
- Kas?
- Velionė.
- Ką jūs turite omeny?
- Ar vakar nepastebėjote ko nors įtartino?
Gal apskųsti jam Aibolitus, tas "malpas Afrikanas", bet tada aš niekad nepateksiu į dangų.
- Ne, nieko.
- Galite eiti.

Kol galiu, einu. "Neskųsk" - kelintas Dievo įsakymas?

Laukiamajame susiduriu su Toporovu. Be žodžių pasisveikiname.

33.

Kartą skaičiau, kad filmus ir programas, skirtas intelektualų mažumai, specialiai rodo naktį. Kad kiti nesitraumuotų.
Šiandien prieš miegą pasakoja: pažeistos ligos, žmogaus organizmo ląstelės pačios nusižudo, kad nepadarytų žalos visam organizmui.

Po tokių baisybių vien a a a koty dwa, dzary bury obie dwa... neužteks. Teks pridėti dar Cygan bez ziemi, cygan bez chaty, cygan rozumny, cygan bogaty... toliau žodžių nežinau, viskas baigiasi gdzie my w tej nocie bądziemy spali.

34.

Rytas. Per televizorių kartoja!!! laidą apie asteroido naikinimą!!!
Ką galima padaryti ir ką įmanoma.
1. Galima asteroidą susprogdinti, bet reikia tiksliai į jį pataikyti.
2. Galima pataikyti nelabai tiksliai ir pakeisti asteroido judėjimo kryptį.
3. Galima sukurti dirbtinį meteorų rūką: asteroidas skris ir apsidaužys, o gal staiga ir visai suduš.
4. Galima asteroidą perdažyti juodai ir baltai: saulė jį kaitins, asteroidas pasislinks ir pralėks pro šalį.
5. Galima pakeisti Žemės orbitą.
6. Niekas nežino, kaip visa tai padaryti.

35.

Per dešimto buto gyventojos laidotuves visi visus bučiuoja. Moterys ištepa vyrus ir kitas moteris savo lūpų dažais. Visi sako nieko, nieko. Visiems malonu pasijusti gyvomis aukomis ir pasiglaustyti.

Pareinu namo ir įsijungiu televizorių:
- Oho! Jie taip gerai sutaria! Ar nemanai, kad jie ketina mane nunuodyti? - klausia savęs storulė mama apžiūrinėdama besibučiuojančius šeimos narius.

Atsinešu iš virtuvės žydų padovanotą macą ir perjungiu kanalą.
- Kadaise irgi priklausiau elitui. Tai buvo gurmanų elitas. Bet vieną dieną jie mane nunuodijo, - sako televizorius.

Macas jau seniai sukramtytas. Viduje įtartinai ramu.
Ar Arsenijaus vardas kilęs nuo žodžio "arsenas"? Ir ką bendra "arsenas" turi su žodžiu "topor"?

Kad būtų lengviau miegoti, užvalgau stipriau.

36.

Psichiatras:
- Kaip jums sekėsi su vyrais?
- Niekaip.
- ?
- Mes su jais dažniausiai turėjome tą patį meilės objektą.
- ?
- Na, jie mylėjo mane.
- O jūs?
- O aš irgi.

Dažniausiai būdavo atvirkščiai.

37.

Ties Toporovo durimis stabteliu. Skamba spynoje besisukančio rakto metalas. Dėmesio! Durys atsidaro.
- Laba diena, - sako jis.
- Laba diena, - sakau aš.
- Laba dėna, - sako pro šalį su daiktais einanti žydų šeima.
Atrodo, tarsi kraustytųsi atgal į Egiptą. Ne. Pasirodė.
- Ką veikiat šiandien vakare? - klausia Toporovas.
Ką jis turi galvoje? Ką aš šiandien vakare veikiu? "Nieko" - ar valgau ir žiūriu televizorių. Ar valgau ir žiūriu televizorių - tai ir reiškia "nieko".
- Nieko, - sakau.
- Jūs kada nors žaidėte "Go"?
- Ką?
Nekultūringa sakyti "ką?" žmogui, tikėtina, mokančiam visą "Mcyri" atmintinai.
- "Go".
- Ne.
- Tai toks senovinis strateginis kinų žaidimas. Kai gyvenau kitur, turėjau žaidimo partnerį... Vienam ir žaisti neįdomu. Gal norėtumėte pabandyti?
Ne. Nenorėčiau. Ne.
- Taip. Kodėl gi ne, - sakau.
- Ar jums patogu aštuntą? - klausia Toporovas.
Man visada patogu.
- Gal geriau rytoj. Rytoj sekmadienis, - sakau aš.
- Aštuntą?
- Aštuntą.
- Aštuntą.

38.

Prisiminiau!!! Kartą mačiau ant namo sienos užrašą "go". Rašytinėmis raidėmis.
Jis buvo panašus į ...
A a a, koty dwa, szary bury obie dwa...

39.

Sekmadienis - tai diena, kai paaiškėja, kad
ir neturi nieko bendra.
Pažiūrėjus - akivaizdu.

Bambuko lenta suliniuota langeliais.
Juodieji prieš baltus: nefritas prieš dramblio kaulą.
- Žinote, nefritas senovės Kinijoje ir Meksikoje buvo vertinamas labiau nei auksas, - sakau.
- Ruošiatės dalyvauti televizijos žaidime "Intelektas už pinigus"? - blyksteli auksinis Toporovo dantis: nusišypsojo. - Pradėkite.
- Kodėl?
- Juodieji pradeda.
- Kodėl juodieji?
- Kas žino.
- ...
- Kinijoje juoda spalva buvo moters spalva, o balta vyrų. Gal todėl.
- Norite pasakyti, kad Kinijoje moterys puola pirmos? Kur statyti - į langelį?
- Ant linijų susikirtimo.
- Kaip šaškės juda: nuo susikirtimo į susikirtimą?
- Jos nejuda. Jos užima poziciją ir stovi. Jei priešas apsups - uždus, mirs, pateks į nelaisvę.
- ...
- Šiame kare mirti yra geriau, nei patekti į nelaisvę.
- ...
- Patekęs į nelaisvę yra miręs visam laikui.
- O tiesiog miręs - miręs ne visam laikui?
- Nebūtinai.

- Atari.
- Ką?
- Ah tah ree. Atari. Tai perspėjmas, jūsų figūra mirs kitu ėjimu arba pateks į nelaisvę.
- Galima išsigelbėti?
- Atari dažniausiai neturi išeities. Kai figūra patenka į Atari, ji dažniausiai miršta stovėdama. Dar vienas Atari.
- Tada kam perspėti?
- Kad būtų baisiau, - blyksteli auksinis dantis.

- Kada baigsis?
- Kas?
- Na, visa tai.
- A... Kai daugiau nebebus ką daryti.
- ...
- Viskas baigiasi, kai nebegali apsupti daugiau teritorjios, kai nebegali išsaugoti savųjų. Kai nieko nebegali.

- Pas.
- Pas.
- Pas.

Pralošiau. Bet neliūdna.

- Dar kartą?

40.

Šiandien pralošiau du kartus iš eilės. Po to staiga laimiu...

- Paįvairinimui pažaiskim iš ko nors... - sako Toporovas.
Tik ne iš sielos ir ne iš nusirenginėjimo. Šiandien jis vilki juodą megztinį aukštu kaklu ir kelnes, kurios jam visiškai netinka.
- Pinigus, atrodo, palikau namie, - sakau.
- Ne iš pinigų, - auksiniu dančiu ilgai blyksi Toporovas.
Oho!
- Iš ko? - tegu tik pamėgina pasakyti...
- Štai šešios skiautelės popieriaus - trys man, trys jums. Paimkit. Dabar užrašykite ant kiekvienos po žodį.
- Ką?!!!!!!!!!
Nekultūringa sakyti "ką?" žmogui, tikėtina, mokančiam visą "Mcyri" atmintinai.
Jis išprotėjo.
- Jūs žiūrite į mane, tarsi būčiau išprotėjęs, - šypsosi Toporovas.
- Susipainiojau...
- Štai trys skiautelės popieriaus. Užrašykite ant kiekvienos po žodį.
- Kokį žodį?
- Kokį nors svarbų žodį. Ir nerodykite.

Ką rašyti? Kodėl svarbūs žodžiai taip kvailai skamba ir kodėl jų tik du.
- Nežiūrėkit, - sakau.
- Nežiūriu, - sako jis ir žiūri į slyvą. Pro langą.
Pieštukas suklumpa ties pirmąja "M". Nulūžo. Įdedu grafitą atgal, kaip visada tikėdama, kad šį kartą ims ir prilips. Grafitas neprilimpa ir klumpa toliau laužydamas medinę pieštuko gerklę.
Du lapeliai - du žodžiai. Trečias lieka tuščias.
- Jau, - sakau.

Dešimtys kalėjime, dešimtys mirė stovėdami.
Pirmas mano praloštas lapelis. Toporovas paima vieną iš tų su įrašu.
Net nepasižiūri.
Dešimtys kalėjime, dešimtys mirė stovėdami.
Toporovas paima ir antrąjį.
Net nepažiūri.

Dešimtys kalėjime, dešimtys mirė stovėdami.
Galiausiai! Paimu jo lapelį. Kas gero parašyta? Parašyta: LAIKAS.
Aš laimėjau jo LAIKĄ, o pralošiau dvi banaliąsias M.

- Man jau laikas, - sakau ir atsistoju.

Jo lentos pusėje lieka keturios užverstos popieriaus skiautelės. Dvi iš jų - mano. Vienoje įbrėžta MEILĖ, o kitoje MIRTIS.
Beveik Šekspyras.

Toporovas mane pasiveja tarpdury.
- Paimkit, - sako.
Jo rankose medinė dėžutė, padengta juodu laku.
- Raudonmedis?
- Kedras, - švelniai nukerta Toporovas.
- Neatsidaro.
- Neatsidaro.
- Ten viduje kažkas yra?
- Yra.
- Kodėl neatsidaro?
- Reikia rasti kaip.
- Japoniška galvosūkių dėžutė?
- Taip. Prieš atidarinėdama nusikirpkite nagus.
Nagai kaip nagai.
- ?
- nagai gali subraižyti laką. Nors jei norit, braižykite. Ji - jūsų.

Užbėgu laiptais į viršų, vienu mostu nusikerpu nagus, užsimaunu gumines pirštines. Iš juodos lako gelmės į mane žiūri nepažįstamos akys. Viena daug mažesnė už kitą.

Prieš miegą mintimis pereinu visus knygynus, antikvariatus ir kitas parduotuves. Nieko gero.
Dovanojimo menas labai sudėtingas. Dovana tarsi sako: aš suprantu, kas tavo viduje. Ir iš dovaną gavusiojo veido išraiškos galima suprasti, ar tikrai.
Kartą vienas mano draugas, kokstenjovardas, a, tiek to... parvežė man iš Lilehamerio olimpiados vienkartinę lėkštutę, pagamintą iš ryžių krakmolo, ji nebuvo labai ska... a... a... a... a

41.

Iš ryto apeinu visus antikvariatus, niekniekių parduotuves ir knygynus.
Kartą per televizorių girdėjau, kad dovana būna trijų rūšių: brangi, pigi, arba knyga. Ilgai apžiūrinėju knygų lentynas, kokios knygos norėčiau labiau: "Kak kopirovat(ь) šedevry velikich masterov" ar "Tobulos figūros paslaptys"?
Norėčiau "Ja pridu pliunut(ь) na vaši mogily".

42.

Šiandien visu gražumu pasirodo brangioji mano Matilda. Tai toks kompleksas. Taip ir vadinas - Matildos kompleksas. Jis kamuoja mane nuo tų laikų, kai pradėjau vaikščioti į darželį.
Matilda buvo nuostabaus grožio romantiško plano aktorė, todėl vaidindavo tik mylimų gražuolių vaidmenis be žodžių. Užtat namie ji buvo tikra barakuda, užnuodijanti gyvenimą pusei kvartalo.
Jos vyras advokatas, neištvėręs bendro gyvenimo sunkumų, kreipėsi į psichiatrą, o šis po ilgų pokalbių konstatavo: pacientę į agresiją stumia jos romantiški vaidmenys. Jos siautėjimas namie - tai atsvara jos švelnumui scenoje.
Tada Matildos vyras nuėjo pas režisierių ir paprašė, kad jo žmonai duotų Otelo vaidmenį. Ir kaip galima greičiau.
Psichiatras parašė knygą apie Matildą. Matilda pelnė pasaulinę šlovę, o psichiatras mirė visų užmirštas ir niekam nereikalingas.

Matildos kompleksas mane kamuoja nuo tų laikų, kai pradėjau vaikščioti į darželį. Paskui jis smaugė mane mokykloje, o dabar darbe.
- Eiiik iš čia, nes išskrosiu gyvą - su pasitenkinimu sakau bendradarbiui Apolono galva.
Namie aš šilkinė, ne taip kaip kitur.

Darbe Matildos kompleksas susikryžmina su Manheteno kompleksu. Kasdien, bent po kelis kartus. Manheteno kompleksą įgiję milijonai žmonių - tai tobulybės ieškotojų liga. ManhK kažkada sau diagnozavo vienas reklamų kūrėjas. Kompleksas pasireiškia galvojimu: jei aš per naktį nesukursiu ko nors nuostabaus ir pritrenkiamo, likusią savo gyvenimo dalį praleisiu gyvendamas Manhetene, kartoninėje dėžėje.
ManhK trumpai: Nesusimauk. Mirties ar gyvybės klausimas.
- Eiiik iš čia, nes išskrosiu gyvą, - su pasitenkinimu sakau bendradarbiui Apolono galva. - Palauk, grįžk, grįžk. Gal turi saldainį nuo kosulio?
Nenorėčiau sugadinti eterio.

Pro šalį eina bendradarbis. Jam Mozambiko kompleksas: kai jis sutinka moterį ir fantastiškai su ja praleidžia laiką, o po to sutinka ją antrą kartą, didžiausia jo svajonė - dingti kur nors į Mozambiką.
Visiems aplink norisi, kad jis ten dingtų.
- Eiiik iš čia...

Išeinu iš studijos, sėdu į taksi.
- Į ginklų parduotuvę, - sakau.
- Jau uždaryta, - sako taksistas ir veža mane namo.
Šiandien man atrodo, kad esu instrumentas. Galvoju, kad sprogstamas.

Kieme sutinku Toporovą su mažu languotu lagaminėliu.
- Išvažiuojat?
- Išvažiuoju.
- Toli?
- Kas gali žinoti.

Pareinu namo. Pasaulis iš horizontalaus tampa ankštas ir vertikalus. Guliu ir žiūriu į luba. Keturi metrai.

43.

- Anksčiau maniau, kad Mona Liza - žalios spalvos, - sakau sargui.
Stoviu ir žiūriu į jos šypseną be dantų.
- Perdažė, - sako man sargas, - tai imsit ar ne?
Man atrodo, kad jau seniai mečiau vaikščioti po visokius luvrus. Atsibundu. Tfu.

44.

Atsiverčiu sąsiuvinį. Jame nupieštas didelis žalias žiogas. Po juo eilėraštis kiniškai stulpeliu. Bandau prisiminti, bet atsibundu ir neprisimenu.

45.

Guliu lovoje ir mėginu prisiminti visus kada nors girdėtus kiniškus ar japoniškus eilėraščius apie žiogą. Niekada negirdėjau nė vieno.

Poprygunja strekaza lieto krasnoje propiela, aglianut(ь)sa ne uspiela, kak zima katit v glaza.

Ieščio ne zima, sakau.
Bjaurrriii istorija. Girdėjau ir kitą jos versiją.
Skruzdėlė priėjo prie žiogo ir pasakė kažką negražaus apie šokinėjimą. Žiogas išklausė ir nukando jai galvą.
Kur girdėjau? A, pasakojo per televizorių.

Nors senieji arabų raštai liudija, kad viskas vyko visiškai ne taip. Anaiptol ne taip: susitiko žiogas ir skruzdėlė.
Skruzdėlė jam sako: atari.
Ką? - klausia žiogas.
Pzdc, - sako jam skruzdėlė, - tu neturi tikslų. Koks bus tavo gyvenimas ir kokia bus jo pabaiga?
Ko ji taip jaudinasi?
Ko tu taip jaudiniesi, - klausia žiogas, - neturėti jokių tikslų ir yra mano gyvenimo tikslas.
Skruzdėlei pasirodė, kad ji padarė viską, ką galėjo.
Aš padariau viską, ką galėjau, pasakė skruzdėlė.

Praėjo daug laiko ir staiga vieną dieną, iškart po saulės užtemimo, jie vėl susitiko. Mėsinėj.
Pamatęs raudoną mėsą, žiogas puolė ant jos.
Mėsininko peilis perkirto jį pusiau.
Prisėlino skruzdėlė, pasvarstė, kuri pusė skanesnė, stvėrė užpakalį ir bambėdama moralą nutipeno namo.

Man patiktų, kad pabaigoje būtų tokie žodžiai: "Skruzdėlė bambėdama moralą ir vildama užpakalinę žiogo pusę nutipeno namo. Ėjo, ėjo ir namų neberado".

jei ir toliau turėsiu tokių minčių, tai jokio rojaus man bus nematyti.

Ar taip, ar taip nematyti.