16.

Klausiu psichiatro, ar jis matė Woody Aleno filmą su Woody Alenu, kuriame Woody Alenas pasakoja merginai, kad jis vaikšto pas psichiatrą.
- Tu vaikštai pas psichiatrą? - klausia Woody Aleno mergina Woody Aleno.
- Na taip, bet tik penkiolika metų. Pavaikščiosiu dar metelius ir eisiu lauk.

- Jūs mane paliekate? - klausia psichiatras.
- Taip, bet manau, kad laikinai, kol atsiras naujų problemų.

Jei tai būtų pokalbis su paprastu vyru, jis skambėtų kiek kitaip:
- Tu mane palieki?
- Taip.
- Ir nesugrįši?
- Ne. Su tavim per daug problemų.
Jie man visada taip sako.

Tokiais atvejais aš kelioms valandoms užsidarau tualete. Sėdžiu ir skaitau užrašą ant durų:
"Tvoja žyzn(ь) budet takoi, kak to, što ty seičias dielaješ, a nie takoi, kak ty dumaješ".

Parašė vienas lenkas, o aš nusirašiau.

17.

- Aš kankinu vyrus, - sakau psichiatrui.
- Kaip?
- Mušu rimbu.

Psichiatras iškart atsibunda.
Meluoju toliau.

18.

Neperdedu. Valgyti prie televizoriaus pasidarė nebeįmanoma: nuolat pasakoja intymias smulkmenas apie naujausius lavonus arba rodo šikančius mažylius.
Ar žinote, kur gimsta mažiausiai vaikų? Mažiausiai vaikų gimsta Vatikane: nė kiek. Aš norėčiau ten gyventi.

Šiandien per televizorių pasakoja: moteris iš Olandijos pagimdė nenusimovusi kelnių.
Gerai, kad televizija daugiakanalė.

Gaila, kad gyvenimas vienakanalis. Tiesa, girdėjau, yra žmonių, kuriems pasisekė labiau.
Kartą, pasakojo, Vietname gyveno žmogus: savaitę kovėsi Amerikos pusėje, savaitę Vietnamo, o trečią savaitę pavirsdavo į drakoną ir gulėdavo ežere.

Kitu kanalu pavargusi nuo vaidinimo ir gyvenimo aktorė pasakoja apie savo grožio miegą.
Ji sako: einu miegoti iki dvyliktos, saugau odą.
Ji sako: dėl grožio miego aš visada atsisakau priėmimų ir vakarėlių.
Tiesa tokia: į vakarėlius jos jau seniai niekas nebekviečia, o kai ji pakviečia pati - niekas neateina.
Aktorė kilniai apgailestaudama nusišypso ir sako:
- Aš turiu eiti, nes pavėluosiu savo grožio miego.
- Tu jau pavėlavai, - sakau, - grožio miego reikia eiti ne iki 12 valandos, o iki 60 metų. Vėliau joks grožio miegas nebepadeda. Geriau nešvaistyk laiko, nes tuoj iš viso nebereikės keltis.
- Ačiū, kad buvote su manimi, - sako aktorė.
- Nėra už ką, - sakau.

Kai aktorių klausia, kur jie labiausiai svajoja numirti, pusė atsako, kad scenoje, o pusė, kad lovoje.
Jei nebeduoda vaidmenų, numirti scenoje - nebeįmanoma. Nebent slaptai, niekam nematant.
Bet vargu ar svajonė yra apie tai. Iš tiesų jie svajoja ne numirti scenoje, o vaidinti iki paskutinės minutės.
Norintieji numirti lovoje - sąžiningesni. Jie tiesiog nori šiltos ir saugios mirties.

O ką daryti, kai pradedi mirti užkulisiuose arba teatro bufete? Be perspėjimo išeiti į sceną ir visiems parodyti.
Ir gauti už tai "Hamletą" ar ką jie ten gauna.

Kai vieną dieną viskas baigsis, būtinai susirasiu kokį buvusį aktorių: pirko ldu šimtus gramų sūrio ir mirė. Abejoju, ar jis dėl to labai gailisi.

19.

Šiandien laikraštyje rašo: per artimiausius 17 metų į Žemę gali rėžtis didžiulis asteroidas. JAV mokslininkai aptiko jį danguje liepos pradžioje. Kai kurie mokslininkai įsitikinę - jis gali pasiųsti žmoniją atgal į viduramžius.
Šis asteroidas - labiausiai bauginantis objektas, koks tik kada nors buvo pastebėtas kosmose - yra dviejų kilometrų skersmens ir skrieja Žemės link. Remiantis skaičiavimais, asteroidas su Žeme gali susidurti 2019 metų vasario 1 dieną.

Remiantis mano skaičiavimais, jei aš dabar pasiskolinčiau iš banko pinigų ir pirkčiau butą, tai baigčiau mokėti skolas tik 2017-ųjų rugpjūtį. O jeigu dabar nepirkčiau, jei palaukčiau iki 2017-ųjų, o nukritus asteroidui nemokėčiau skolų, ar man reiktų grąžinti butą?

Įdomu.

Skambinu į banką. Sako: grąžinti reiktų, net jei asteroidas nukristų tiesiai ant mano buto.

Tikiu: 2019 m. sausio 31 d. restoranai šimtu procentų padidins apyvartą, o bažnyčios tarnai per vieną naktį surinks aukų daugiau nei per visą Šventojo sosto istoriją.

Įsijungiu televizorių:
- Leiskite aš jums duosiu vieną mažą patarimą apie gyvenimą, - sako televizorius italo lūpomis. - Jūs galite išsaugoti savo užpakalį, o galite išsaugoti savo sielą. Bet atsiminkite, kad abiejų išsaugoti nepavyks... arba užpakalis, arba siela.

Šiandien man atrodo, kad pasirinkčiau užpakalį.

Kur norėčiau praleisti 2019 m. sausio 31 d. ir sutikti vasario 1 d.? Kaip ir pusė visų aktorių, miegodama lovoje.

Kūnas visą naktį repetuoja 2019 m. vasario 1-ąją: visą naktį dūstu.
Ką reikės daryti, jeigu jis repetuos likusiu 17 metų? Ir kokio įspūdingumo bus generalinė repeticija?

20.

Koks po tokios nakties gali būti rytas? Išgeriu kiniškų chrizantemų arbatos. Chrizantemos mažos, susiraičiusios plunksnomis. Kvepia kapinėmis, nors turėtų kvepėti Kinija.
Mano įsitikinimu.

Kuo dabar užmušti tą kapinių kvapą? Kvepalais? Su sausainių, raudonojo greipfruto ar pomidorų kvapu?

Pasikvėpinu raudonomis rožėmis.
Jos kvepia, kol spėju tris kartus įkvėpti ir iškvėpti.
Po to rožių kvapas išnyksta ir dabar kūnas atsiduoda sušiktomis lelijomis ir tuberozomis.

21.

Šiandien aš žiūriu į sutiktų žmonių veidus: nė viename nematyti krintančio asteroido pėdsakų.

22.

Prie šešto buto durų sutinku naująjį Nr. 6 gyventoją. Seniai nemačiau tokio veido. Juodos akys, platūs žandikauliai, bet ne kinas.
Aukso Orda? Duoklę renkat?

- Laba diena, - sako naujasis Nr. 6.
- Laba diena, - atsakau.
- Laba diena, - sako pro šalį einanti žydų šeima. - Rhėnkam pinigus, - sako.
- Už ką? - klausiu.
- Ūž varhtūs.
- Kokius varhtūs? Prieš tris savaitės rinkot ūž dūris?
- Statysime varhtūs, kad svėtimy į kėmą nėlandžiotų, - sako jie apžiūrinėdami naują Nr. 6.
- Landžioja? - klausiu.
- Vysą laiką, - sako žydai.

- Ką manot apie asteroidą? - klausiu Nr. 6.
- Nieko, - sako jis, - man jau 63. Dirbate manekene?
- Dirbu radijuj.
- Ant jūsų labai gražiai juda rūbai.
- Pati apsirengiau.
- Gal užeisit arbatos?
- Šiandien jau gėriau chrizantemų. Naktį turbūt sapnuosiu kapines ir Paskutiniojo Teismo dieną.
- Jūs tikinti?
- Ne. Čia ir yra pats baisumas.

23.

Prieš miegą mėginu suskaičiuoti dienas iki asteroido nukritimo. Pametu skaičių ir užmingu.

- Gal norėtumėt arbatos, - klausia Nr. 6.

- Aš kankinu vyrus, - pakartoju psichiatrui.

24.

Telefonas. Mama:
- Dabar negaliu kalbėti, - sakau. - Valgau mešką ...ščlepiilčep... šiaurėje. Girdėjai apie asteroidą? - klausiu.
- Aš manau, kad JIE jį susprogdins, - sako mama.
- Labai abejoju, - sakau. - Prieš mėnesį... JIE mėgino ant asteroido nuleisti kosminį laivą. Iš žemės valdomą.
- Ant TO asteroido? - klausia mama.
- Ne, ant kito. Jis nusileido, tiksliau - nukrito. JIE apsimyžo iš laimės, šokinėjo į viršų ir plojo delnais. JIE - nesusprogdins.
- Na, tada bus arbeit, - neužtikrintai sako mama.

25.

Važiuoju į darbą taksi ir galvoju: kodėl besidžiaugdami žmonės ploja abiem delnais, o į veidą arba per užpakalį - vienu.
Akimirką pasirodo, kad perpratau pagrindinį dzen koaną.
Mokytojas sako mokiniui:
- Suplok dviem delnais ir tu išgirsi garsą, o dabar parodyk man, kaip skamba plojimas vienu delnu.
Už neteisingus atsakymus mokytojai skaldydavo antausius.

Sako, Japonijoje yra knyga, o joje - atsakymas į užduotį, bet net Japonijoje ją labai sunku gauti.

Atrodo, perpratau:
- Suplok dviem delnais ir tu išgirsi garsą, parodyk man, kaip skamba plojimas vienu delnu.
Taksi plojasi į šviesoforą.
Taksistas stovi gatvėje susiėmęs už galvos, tarsi jį kas būtų mušęs.

26.

Galiausiai aplamdyta pasiekiu r. stotį ir įsirangau į pilką belangę studiją. Šiandien skaitau apie potvynius, nors su daug didesniu įdomumu skaityčiau žinutę iš laikraščio:
Vairavo princas Philipas, paprastai nepaisantis taisyklių ir mėgstantis važiuoti žaibišku greičiu.
Karalienei pakomentavus, kad jis važiuoja pernelyg greitai, Philipas atsakė: "Jei dar kartą ką nors pasakysi, išlipsi iš automobilio ir galėsi eiti pėsčiomis".
Vienam bičiuliui paklausus karalienės, kodėl ji leidžia, kad su ja taip būtų kalbama, Elizabeth II atsakė: "Ar girdėjai, ką jis pasakė? O jis padaro tai, ką pasako".

Važiuoju namo. Taksistas važiuoja pernelyg lėtai, man pakomentavus jis nieko neatsako. Visiškai nieko.
Ne princas.

Prie mano buto durų ant palangės sėdi Nr. 10.
- Mačiau, kad grįžti, - sako ji. - Aš dėl šešto buto gyventojo.
- ?
- Naktį sapnavau, kad jis velnias. Nepastebėjai ko nors įtartino?

Kanopų ir sieros kvapo?

- Kol kas ne.
- Kai pastebėsi, pasakyk man.

27.

Šį vakarą norisi naktinio gyvenimo. Be galo. Norisi.
Pasėdėti tamsoje su šimtu geranoriškai nusiteikusių piliečių ir paverkti.
Nueinu į kiną.
Filmo režisierius girdėta pavarde buvo nelaimingas koledže, vaikščiojo į daugybę filmų ir pradėjo galvoti apie režisūrą.

- Taip neteisinga, - sako vaikas tėvui.
- Gyvenimas ir nėra teisingas, - atsako tėvas.

Antra pagal svarbumą filmo frazė. Stengiuos neužmiršti, todėl vis pakartoju. Šalia sėdinti moteris kaskart pasisuka ir pasižiūri man į burną.

Iš tamsios salės išeinu į tamsų miestą. Jau miegu. Gatvėj ramu.
Priekyje eina moteris ir kažką neša. Ją pasiveja vyras, moteris neišsigąsta, matyt, pažįstamas.
- Ką čia neši? - klausia. - Duok, padėsiu.
- Čia tik naktiniai marškiniai, - atsako ji.
- Kokie sunkūs naktiniai marškiniai, - sako jis.
Kur ji slampinėja vienuoliktą nakties su naktiniais marškiniais?

Savo namą pasiekiu, kol dar niekas neužpuolė, ir staiga paaiškėja: vartai užrakinti, o rakto nėra.
Jau seniai pastebėjau: pameti ką nors, ieškai, ieškai, o tas "kas nors" guli užkritęs už sofos arba po sofa. Suspėjai pasiimti - suspėjai, nesuspėjai - tas "kas nors" paslaptingai dingsta iš po sofos visam laikui.
Aš įtariu peles, bet jos bėgioja taip, tarsi būtų nekaltos.

Reziumė: stoviu prie vartų, raktai namie po sofa. Nežinau, ar noriu, kad būtų atvirkščiai.

Vartai nepritaikyti perlipti: trijų metro aukščio, užsibaigia aštriomis strėlėmis.
Skambinu į informacija, klausiu visą parą dirbančios spynų atrakinimo tarnybos telefono. Skambinu į atrakinimo tarnybą. Telefonistė maloniu diktorės balsu atsako:
- Telefonas išjungtas arba už ryšio zonos ribų.
Dar kartą skambinu į informaciją ir prašau kitos spynų atrakinimo tarnybos telefono. Skambinu į antrąją tarnybą. Malonus automato balsas praneša: paskambinkite telefonu 869867...
- Gal galite lėčiau? - klausiu brėždama nagu numerį ant namo sienos.
- Ne princesė, - atsako automatas.
Mano telefonas tyliai suinkščia ir numiršta.
Kodėl taip iš karto?
- Taip neteisinga, - sakau aš.
- Gyvenimas ir nėra teisingas, - atsako Dievas.
Beldžiu į pirmo aukšto langą. Užuolaidos užtrauktos, tamsu ir niekas neatsako.

Tolumoje matyti dvi griuvinėjančios vyrų figūros. Po dešimties minučių jos priartėja.
- Gal galėtumėt padėti? - klausiu.
- Do you speak English? - klausia jie. - Do You want to drink?
- Naaa! - sakau. - Can you help me. I left my keys at home.
- No, no, - sako jie, we can't help, we are aliens.
Ir nušlitiniuoja.

- Gyvenimas ir nėra teisingas, - atsako Dievas.

Pro šalį dviračiu važiuoja paauglys.
- Ei, - sakau, - gal gali man padėti?
Jis sustoja ir nepatikliai žiūri į mane.
Ko spoksai?
- Ką? - klausia.
- Aš palikau vartų raktus namie. Gal perliptum ir nueitum pas kaimynus? Paprašytum, kad atrakintų.
Jis abejoja.
- Pasaugosi? - klausia.
Po to paguldo dviratį ant šaligatvio ir kaip beždžionė perlipa per tvorą.

Ilgai negrįžta. Pagaliau pasirodo. Tylėdamas lipa atgal. Vartų viršūnėje praneša:
- Jie sakė, kad neateis.
- Kas?
- Na, aš skambinau į penktą butą.
- Kodėl neateis?
- Nežinau.
- Pabandyk paskambinti į šeštą.
Jis neryžtingai pakimba ore. Galiausiai nenoriai nušoka atgal ir dingsta kiemo tamsoje.

"Aibolitai, p... b... b... apsišikusios malpos afrikanos", - keikiu, keikiu, keikiu veterinarus.

Nepraeina nė minutė - paauglys grįžta. Jam iš paskos naujasis namo gyventojas.
- Labai jums ačiū, - sakau. - Atsiprašau, kad sutrukdžiau.
- Aš dar nebuvau atsigulęs, - sako jis. - Jau kokią valandą kažkas name dainuoja "Sholom Aleichem". Dviem balsais.

Lipam laiptais. Tylim. Niekas nedainuoja "Sholom Aleichem".
- Vakar aš užmiršau prisistatyti, - sako jis. - Aleksandras Arsenjevičius Toporovas.
Nepataikau koja ant pakopos, jis prilaiko mane už alkūnės. Galantiškas. Iš tų laikų, kai dar būdavo žmonių, galinčių padeklamuoti visą "Mcyri" ir nesustoti, ir nesuklysti.
Pasakau savo vardą iš šešių raidžių, palinkim vienas kitam labos nakties. Dar kartą padėkoju. Ačiū, ačiū, sakau.

Namai mane pasitinka skambučio garsais. Telefonas. Vos neužsimušu užkliuvusi už šlepešššių. Pribėgu.
- Alio.
- Labas vakaras, aš jums skambinu visą vakarą, - sako nepatenkintas nepažįstamas balsas.
- Ko jūs man skambinate? Aš jūsų nepažįstu, - sakau.
- Aš ką tik įsigijau telefoną, - atsako kitame laido gale.
Ble.

Čiupinėju liežuvį.

Įsijungiu televizorių, o ten jau baigiasi laida apie keturis asteroido naikinimo būdus. To, kuris nukris ant žemės 2019 m. vasario 1 d.
Kol stovėjau už vartų, viską viską parodė.
- Gyvenimas ir nėra teisingas, - atsako Dievas.

Jeigu jūs kalbate su Dievu, - tai malda, o jeigu Dievas kalba su jumis, - tai šizofrenija. Ne pati sugalvojau. Sugalvojo kažkoks Tomas Sasas, Skandinavijos avialinijų savininkus.

- Taip neteisinga, - sakau aš garsiai.
Dievas nieko neatsako.

Vaikystėje skaičiau vieno skandinavų rašytojo knygą apie senutę. Senutė prieš miegą atsisėsdavo ant lovos ir keikdavo Dievą visokiais žodžiais. Dievas buvo kantrus, niekada nieko neatsakydavo. O vieną žiemą senutė kartu su seserimi ėjo per ledą, abi įkrito į eketę ir paskendo.

Viskas teisingai.

Kad nusiraminčiau, padainuoju sau prieš miegą lopšinę:
"A a a, koty dwa, szary bury obie dwa. Jeden szary, drugi bury i obiedwa szmuksz do dziury".
Protėvių palikimas.
Saldžių sapnų.

28.

- Kokius žaislus jūs mėgote? - klausia psichiatras.
- Aš turėjau meškutį.
- Jūs su juo žaisdavote?
- Ne, aš su juo mėgodavau.

29.

Laiptinė kvepia dezinfekcija. Tylu. Žuvo viskas, kas dainavo ir laužė duris?
Na ir kvapas.
Kodėl pas mus nėra "kvapų policijos"? "Kačių" yra, o "kvapų" nėra.

30.

Kieme sutinku katę. Tupi gyva ir labai piktu veidu.
Jūs irgi sėdėtumėte labai piktu veidu, jei dešimt metų iš eilės triskart per metus kas nors atimtų jūsų ką tik gimusius katinus.