76.

Rytas. Apuostau visą kosmetiką. Dalis dvokia mirtimi. Išmetu.

77.

Gal pas jį nueiti? Be kvietimo. Tiesiog nueiti ir paskambinti į duris?
Nereikia. Dabar nereikia. Geriausia palaukti.
Nueinu ir paskambinu. Tylu. Paskambinu dar kartą. Antrą kartą skambutis suspiegia isteriškai - neliesk manęs. Tylu.
Gal - atsitiko?
Tylu.
Gal miega, gal nėra namie.
Gal nėra namie.

Pareinu, įsijungiu televizorių: "Mupped show".
Dvi megztos gauruotos būtybės stumia per duris trečia. Ši rėkia kiek gali. Stūmėjai ją guodžia:
- Nešdinkis, nešdinkis. Ir neskambink. Mes patys tau paskambinsim.

Jis nepaskambina. Tris dienas. Trejus metus.
Ir po to.
Patikrinu durų skambutį.

78.

Po savaitės susitinkam kieme po slyva. Juodas megztinis aukštu kaklu. Taisyklingai nuskusta galva.

- Užeikit vakare, išgersim arbatos.
Taip sako rusai atidarydami svečiams savo namų duris.

Juoda stipri arbata garuoja naktinės lempos šviesoje kaip pragaro akis. Nuryji jos velnišką aitrumą, o burnoje lieka velniškas saldumas.
Veliasi liežuvis.
- Rimta? - noriu, kad kvailas klausimas būtų kaip įmanoma trumpesnis.
- Atari, - sako jis.
- Ką įmanoma padaryti?
- Nieko.
- Jums taip sakė gydytojai?
- Taip.
- Kodėl jie taip sako savo pacientams?
- Kad būtų baisiau, - blyksteli auksinis dantis.

Žinau, kodėl gydytojai taip sako. Jie duoda startą: nuo dabar pradėk skaičiuoti akimirkas.
Gailestingieji.

79.

Pareinu. Įsijungiu televizorių, kalbasi... atrodo, prancūzai, bet kažkodėl rusiškai:
- Vam kryška.
- Kakaja kryška?
- Što značit kakaja? Prosto kryška! Kryška!
- A vyliečit(ь) možno?

Niemožno.

Kamštelis nuo dulkino "CocaCola" buteliuko nurieda po sofa ir įsminga palovės dulkių pūkuose. Jį iškart pastveria pelės. Pasilenkiu ir klausiu:
- Ką, renkat kamštelius? Bandysit išlošti skylę su euroremontu?
Tyli. Jaunos ir drovios.

Be kamštelio "CocaCola" pradeda išsikvėpti. Bez kryški nie žyzn(ь). Kryška.

80.

Per langą stebiu Toporovo rytinius pasivaikščiojimus. Jo asfalto spalvos lietpaltis kas dieną platėja.

81.

Vakarais žaidžiame GO.
Aš pasakoju tikras ir netikras istorijas. Iš gyvenimo ir iš filmų.
Atsikandu chalvos ir pradedu: mano močiutė turėjo širdies ydą. Taip sakė gydytojai. Chalva trupa iš burnos ant kilimo.
Visi manė, kad ji gimė labai silpnos širdies. Mama man sakydavo: nenervink močiutės, jos labai silpna širdis.
Senatvėje medikai atliko tyrimus. Paaiškėjo: močiutės širdis didelė kaip jaučio. Jaučio širdis.
Visą gyvenimą naktinis močiutė sapnuodavo, kad ją vejasi jautis. Ir tik senatvėje sužinojo kodėl.
Nemačiom nusivalau chalva aplipusias rankas į džinsus.
Toporovas šypsosi.
Sau.

Pareinu, įsijungiu televizorių. Norvegų obuolmušis - ūgis 198 cm, blondinas, kojos iksu, priekinėje kišenėje milžiniškas "kišeninis žibintuvėlis" - pasakoja savo draugui:
- Mano tėvas buvo tikras vyras. Ryte suvalgydavo mešką, o tuštindavosi kulkomis.
Ką, mes turėjom bendrus protėvius?

Nu.

82.

Jau dvi dienos seku vaizdą pro langą. Jo nematyti. Užtinku namie. Guli lovoj, atrodo, lyg ką skaudėtų. Vakare atsikelia. Atrodo geriau. Laikinai.
Mokausi ruošti ligonių maistą. Reikia, tai ir išeina.

83.

Užmušiu tą vaistininkę. Užmušiu.
- Man reikia anties, - sakau.
Vaistininkė išsiviepia. Kvaila profesinė šypsena. A, staiga supranta. Dingsta penkioms minutėms. Grįžta po penkiolikos.
Nulydi susidomėjusi.
Užmušiu.

84.

Šiandien randu jį apsirengusį. Sėdi ant batų dėžės. Batai - neužrišti, plaukai - šlapios plunksnos. Užrišu batus, išeina į balkoną.

Prakaitas kvepia vaistais.

- Gal norite maudytis?

Ant aštraus stuburo matyti užkepusios žaizdos. Vonia nutrynė.

85.

Pareinu, įsijungiu televizorių. Rodo filmo kartojimą.
Moteris sėdi mėnulio šviesoje po krūmu ir klausia ant žemės gulinčio vyro:
- Tu jau numirei?
- Aš stengiuosi, - atsako gulintis vyras.
- Tai paskubėk, nes oras vėsta.

86.

Artinasi drėgnas šaltis su podagra.

87.

Vakarais verdu jam arbatą. Neužmigsit, sakau. Vis tiek kada nors užmigsiu, sako Toporovas.
Naktimis ir rytais jį kankina nemiga.

Miega dienomis, o aš tuo metu ieškau auksinio laikroduko.
Nesiruošiu nieko apvogti. Yra tosk japoniškas pasakojimas: nežinau, senas ar sugalvotas kaip senas.
Kartą seniai seniai ir dar seniau gyveno viena geiša. Ji priklausė vienam senam vyrui.
Geišą naktimis kankindavo nemiga.
Vyras ilgai ieškojo būdų jai užmigdyti ir rado: paspragsėdavo auksinio laikrodžio dangteliu ir moteris užmigdavo.
Praėjo kiek laiko ir mylima geiša sunkiai susirgo. Išmintingasis vyras kasdien spragsėdavo jos galvugalyje auksiniu laikroduko dangteliu.
Kasdien sulaužydavo apie šimtą.

Dieną jis miega. Mintyse ieškau auksinio laikroduko ir nerandu.
Kasnakt dainuoju jam prieš miegą: a a a, koty dwa, szary bury obie dwa, jeden szary...

Vieną dieną jis pasakys: negaliu tų tavo kotų pakęsti.

88.

Šiandien į duris paskambino. Į jo duris. Aš kaip tik buvau viduje.
Nueinu atidaryti, klausiu kas. Tyli. Atidarau. Už durų stovi senas žmogus. Toporovo tėvas? Nepanašus. Viena akis didesnė už kitą.
- Čia Toporovo butas?
- Čia.
- Tu kas?
- O tu kas?
Jis įsiveržia į kambarį. Aš iš paskos.
Toporovas stov nusisukęs į langą.
- Aš tave radau!!! - šaukia ateivis. Rytoj ras ir tribunolas.
- Tuoj pat išeikite iš čia, - sakau aš.
- Tylėt!!! - jo balsas per silpnas įsakyti.
- Tuoj pat išeikite!
- Kai sutikau tave ligoninėje, galvojau: tu ne tu. Tu!!!
Suspaudžiu įsiveržėlį už gerklės ir išstumiu į laiptinę.
- Čiučela!!!!!!! - šaukia man senas sugniužęs žmogus.
- Ar jūs matėt save veidrodyje? - klausiu aš.
Mažoji jo akis tampa dar mažesnė. Atrodo, jis išeikvojo visas šios dienos jėgas ir vargu ar pareis iki lovos.
- Gal iškviesti taksi? - klausiu.

Papurto galvą.
Tyliai uždarau buto duris...
Toporovas žiūri į slyvą. Pro langą. Ant palangės guli nulūžęs auksinis dantis.

- Nunuodyk mane, - perskaitau iš lupų.
- Ką? - bijau išgirsti savo balsą. - Ką?
- Nunuodyk mane.

Tarsi neščiau viso pasaulio nuodėmes, užlipu į savo trečią aukštą.
Įsijungiu televizorių.
- Leisk, aš tau padėsiu, - sako vienas vyras kitam. - Kilpa užrišama prieš užmetant virvę.

89.

Toporovas stovi prie lango. Žiūri į slyvą. Laikau jį abiem rankom, laikau.
- Pas, - sako jis.
- Pas, - sakau aš.

Jis mirė stovėdamas.
Aš neišlaikiau svorio. Griuvau, bet nemiriau.

Po to.
Nutraukiu jo juodą megztinį aukštu kaklu. Tvarsčiu aprišu galvą nuo žandikaulio iki pakaušio. Styro dvi ilgos baltos tvarstinės medžiagos ausys.

Vidinė karinė padėtis ir mobilizacija baigėsi.
Viskas baigta.
Karščiuoju.

90.

Įsijungiu televizorių: rodo šimtą kartų matytą filmą apie juodaodį samurajų. Juodaodis sako mirusiai meškai:
- My iz raznych drievnich pliemion i tiepier(ь) my oba pačti vymierli.

Perjungiu kanalą:
- Vy siebie štoto slamali? - klausia vyras moters.
- Mnogo čievo, - atsako moteris.