61.

Šiandien nuo pat ryto prasidėjo mūsų sūrio gaudymo varžybos. Iš visų pristatytų scenarijų man labiausiai patiko du: pirmas apie žmogų, "pasivertusį didžiuliu mėlynu galvosūkiu ir pasivadinusį "The Enigma". Antras - mano.
"The Enigma" - taip vadinasi jo scenarijus.
Mano scenarijaus pavadinimas taip pat geras, nors ir vogtas: "Belaukiant Godo". Ieškojau tokio, kuris skambėtų globaliai ir prisiminiau.
Rašiau apie tai, kaip laukiau Godo, o belaukdama slampinėjau ir apsipirkinėjau. Londone.
Viena ponia iš Ukrainos pareiškė: jūsų darbe trūksta gilumo ir realistiškumo.
Gal jai Stanislavskį parodyti? Trūksta gilumo ir realistiškumo. Tegu eina skaityti Gogolio. Trūksta realistiškumo.
Mergina iš Piterio norėjo pasirodyti ir citavo autoritetus:
- Čia kaip su Andre Gido. Jeigu skaitysite Andre Gido garsiai dešimt minučių, jums iš burnos pradės dvokti, kaip sakė Picabia.

Kas ta Picabia? - kilo klausimas.
Koks skirtumas.

62.

Viskas baigta.
Viskas baigta šiuo atveju reiškia ne blogiausia, tai reiškia - baigėsi visi "treiningai".

Užeinu į knygyną. Nieko, ką norėčiau turėti.
"101 niekam nereikalingas japoniškas išradimas. "The Art of Chindogu": batukai katei, kad ji bėgiodama išblizgintų parketą, golfo lazda - "trusikų" džiovintuvas, dirbtiniai nagai, kad nereikėtų kramtyti nuosavų.
Tai toks japonų atsakymas į didžiuosius kinų išradimus: kompasą, paraką, popierių, šilką, ledus, makaronus ir urvinių kregždžių lizdų sriubą?

Akys glosto knygų bastionus. Iš dešinės į kairę, iš kairės į dešinę.
Staiga sustoja: knygos nugarėlė labai stora. Ant jos parašyta: "I want to spend the rest of my life everywhere, with everyone, one to one, always, forever, now..."
Neištraukiu jos, nepaliečiu jos, apsisuku ir išeinu, skubu, bijau užmiršti:
...everywhere, with everyone, one to one, always, forever, now...

63.

Apeinu Piccadilly aikštę du kartus. Nerandu "undergroundo".
Laikas namo.
Laikas į viešbutį.
Nerandu "undergroundo".
Ant kampo nusiperku ledų.
Suvalgau.
Apeinu dar kartą.
- Atsiprašau, ar negalėtumėte man padėti, ieškau "undergroundo".
Miniatiūrinis senukas pilku kostiumu sutrinka, nuryja jau burnoje gulėjusį paskutinį ledų kąsnį, išsiima iš kišenės akinukus - tuo metu aš dėbteliu į jo batus - užsideda ant nosies ir ilgam sustingsta ties mano "Mini London" 51-uoju puslapiu.
Ilgai žiūrim į tą patį kvadratą. Tada jis pakelia kairę ranką ir parodo į kairę.
- Ačiu, - sakau.
- Kur jūs einate? - šaukia jis man iš paskos.
- "Northline", - sakau.
Nėra jokios Šiaurės linijos, yra tik "Northern", o aš važiuoju "Jubilee".

Pareinu. Atsirakinu duris, atsisėdu ant lovos. Apsiverkiu.
Atsibundu, važiuoju į Heathrow, verkiu. Užsidedu akinius nuo saulės, kad niekas nematytų. Verkiu. Skrendu rytų linija į Kopenhagą. Verkiu. Šalia miega storas indas geltona čalma ir kaubojaus batais. Knarkia. Verkiu.
Stiuardesė siūlo atsigerti ar išgerti. Verkiu.
Skrendu iš Kopenhagos. Lėktuvas pilnas juodųjų mormonų. Verkiu. Mormonai visą kelia garsiai kalba ir juokiasi.
Verkiu.

Kas žino kodėl.
Picadilly aišktės kampe stovi senukas pilku kostiumu.

64.

Vakar maudžiausi, todėl šiandien nesiprausiau. Metafora.
Iškart į darbą.
Šiandien aš "naraschvat".
- Kaip Londonas?
- Aaa, "prochodnoj dvor".
- Stažuotė - didelis pliusas.
- Susikiškit tą pliusą... Yabba dabbas

65.

Šiandien visai tautai skaičiau apie žudikę maniakę. Ją užtiko miegančią, o ant kojos ji buvo apsiavusi aukos batą.
O moteris, kuri valgė kapinių smėlį ir žvyrą, galiausiai mirė.

Iškart prisimenu savo seną svajonę pasidaryti akmenų sodą: reikia smėlio, akmenų ir grėbliuko.

66.

Psichiatras:
- Ką gero parvežėte?
- Mačiau gatvėj AIDS ligonį. Paskutinės stadijos.
- O iki tol nebuvot mačius?
- Nė karto.

67.

Vakar kosėjau, todėl šiandien neinu į darbą.
Skambino iš studijos ir sakė, kad aš visai išsiskyriau su sąžine.
Mes niekada kartu ir negyvenom.

Sąžinė ir kosėjimas akmenų sodo gamybai netrukdo.
Supilu smėlį į medinę dėžę ir grėbstau. Pradžioj ilgomis juostomis išilgai, po to trumpomis juostomis skersai.

Skambutis. Telefonas. Mama:
- Šiandien buvau kapinėse. Apžiūrėjau paminklą, viską nurinkau, sugrėbsčiau.

Smėlis veržiasi iš po grėbliuko šonų kaip vanduo.
Iš vandens išnyra ir vėl panyra akmeninės mėlynųjų banginių nugaros.
Didžiausiąjį šią žiemą sumedžios penki eskimai. Jis pakyla iš vandens iki pusės, po to dingsta palikdamas viršuje paskutinį vandens ratilą.
Nuskendo pirma laiko.

Grėbliukas lengvesnis už teptuką, bet sunkesnis už kvėpavimą. Todėl kvėpuoti ir grėbti reikia pakaitomis. Įkvėpimas, brūkštelėjimas. Įkvėpimas, brūkštelėjimas.
Daryti banginius trūksta įkvėpimo.

Geriau akmeninis Fudzijama krateris. Vieną dieną iš jo pradeda virsti lava ir kur pakliuvo kristi dideli bei maži akmenys. Visi japonai išsikrausto į Sachaliną. Tokijo mieste lieka tik vienas auksinis Buda.
Neturiu akmens, kuris tiktų vaidinti Budą. Nieko nebus.

Lėtai juda grėbliukas, netrukdomas įkvėpimo. Išeina niekas.
Į nieką po devyniolikos metų nukrenta asteroidas.
Zero.

Jei pamatytų mane koks kaimo gyventojas, sakytų, geriau eitum árti.

68.

Įsijungiu televizorių. Ten penkiasdešimtmetė ispanė kalbasi su dukra:
- Kaip tu gali atsivesti į namus tą prostitutę. Nenoriu, kad kas matytų, kaip aš padirbinėju Šagalą.

Užtraukiu užuolaidas. Dabar niekas nematys, kaip aš padirbinėju akmenų sodą.

Perjungiu kanalą. Ten vienas stambus juodaodis, vaidinantis samurajų, pašovė mažą baltaodį. Baltaodis užmušė didelį lokį, o lokiai labai patinka stambiam juodaodžiui, vaidinančiam samurajų.
Baltaodis guli ant žemės, kraujuoja ir sako:
- Zdies i sečias ni kakaja ni drievniaja kultura.
- Inogda drievniaja, - atsako juodaodis ir pribaigia baltaodį.

Gyvenime yra atvirkščiai.
Senosios kultūros visada miršta pirmos.

69.

Man bloga, nors, atrodo, nėra nuo ko, jaučiuosi pavargusi, nors, atrodo, nėra nuo ko.
Nuo ko?
Šiandien laikraštyje rašo, kad Afrikoje tokie simptomai pasireiškia velnio apsėstiems žmonėms. Labai aiškiai parašyta: šleikštulys, pykinimas ir nuovargis.
Kartą per radiją girdėjau, kad amerikiečiai paskelbė ateivių atpažinimo požymius: žemas spaudimas ir šaltos rankos.
Aš esu velnio apsėstas ateivis, kuriam nuo gyvenimo žemėje labai bloga.

70.

Skambutis: laikrodis-durys-telefonas? Telefonas. Mama.

- Sapnavau, kad tu numirei, - niūriai sako ji.
- Jau trečią kartą šiemet.
- Aš labai verkiau. Ką veiki?
- Ruošiuosi pas psichiatrą.
- Ko tu ten vaikštai? Ką, jis tau patinka?
- Matei filmą apie Tonį Soprano? Jis ten irgi vaikšto pas psichoterapeutę. Jo mama klausia: "Ko tu ten vaikštai, kad kalbėtum visokią bjaurastį apie savo motiną?" Tai žinok, kaip tik to ir vaikštau. Kad kalbėčiau visokią bjaurastį apie savo motiną.
Mama pralinksmėja.

Mes stovime pirmame ligoninės aukšte prie lifto. Psichiatras sukomanduoja:
- Paspauskite mygtuką.
"Gal dar jus į viršų ant rankų užnešti", - pagalvoju ir paspaudžiu. Po to apžiūriu jo šimtą penkiasdešimt kilogramų: nuo galvos iki kojų. Neužnešiu.

Šiandien pilve jaučiu skruzdėles.

71.

Vidinis klimatas - jūrinis. Kriauklėje - Vaterlo. Prakiuro balsas.
Grindimis lyg plieninis šratas cypdama nurieda pelė.
Visą dieną labai kosiu. Niekad nemačiau kosinčios pelės. Gal pasigauti ir užkrėsti?
Žiūriu į laikrodį tarp sekundžių ir atrodo, kad jis stovi.
Per televizorių rodo tik persenusius filmus.
Per kitą kanalą rodo, kaip du jauni japonai 24 valandas mėgina priverkti sakės indelį.
Atsinešu iš virtuvės salotinę.

72.

Psichiatras:
- Ar jūs niekada negalvojot apie santuoką?
- Ištekėti - kaip ir patekti į dangų: arba išeina greitai ir savaime, arba reikia labai labai daug dirbti, - sakau. - Aš nesu darbo liaudis.

73.

Telefonas, mama:
- Ką veiki?
- Dabar negaliu kalbėti. Melancholija.

Melancholija įsijungia televizorių. Ten balkone susisukęs į pledą sėdi senukas.
Sėdi atsukęs Neapolio peizažui nugarą.
Į gretimą balkoną išeina jaunas vyras:
- Labas vakaras, gerbiamasis, kodėl jūs sėdite nugara? Iš čia toks nuostabus vaizdas į jūrą.
- Aš jau mačiau, - atsako į pledą susisukęs senukas.

Kiek galima tą patį rodyti. Aš jau mačiau šitą filmą.

Per kitą kanalą moteris įkalbinėja vyrą:
- Šiandien beveik nėra pirkėjų. Jei nori, gali mane pabučiuoti. Gal tai išsklaidys tavo ilgesį?
- Kad ne, ačiū, tu labai maloni, bet šiandien aš jau visiškai išeikvojau savo jėgas.

Uch.

74.

Šiandien visai šaliai skaičiau apie tai, kad netoli Kinijos sienos nukrito dar vienas Rusijos lėktuvas.

75.

Einu namo. Kojos velkasi iš paskos.
Prie kiemo vartų pastebiu mažutę figūrą. Ji knisa savo kišenes - ieško raktų. Prie kojų - mažas lagaminėlis.

- Jau grįžot?
- Grįžau.

Iš jo veido matyti: buvo ne Londone, ne kurorte prie Barselonos, ne Maskvoje ir netgi ne pas mamą.
Pajuodęs, idubęs veidas, nuplikusi galva, svetimos akys - tiksliai nurodo vietą, iš kurios jis ką tik grįžo.
Ligoninė.

Pareinu, pasidarau iš antklodės kokoną.

Įsijungiu televizorių. Ten vienas italas klausia kito:
- Kaip gyveni?
O kitas atsako:
- A, šiaip sau. Prasti analizai.
Išjungiu.