46.

Įsijungiu televizorių. Ten herojaus tėvas miršta ir patenka į pragarą.
Mano tėvo vieta rojuje, sako sau herojus ir nusileidžia į pragarą, kad tėvą surastų. Ieško, ieško, galiausiai užtinka nuošaliame kampe.
Herojaus tėvas priešinasi:
- Aš esu žydas ir netikiu, kad yra rojus, - sako.
- Tai kur tu nori eiti?
- Į kitą restoraną.

Žmonės nuolat kalba, kad atsisakys kabelinės, kad jų televizoriai nieko nerodo. Nemokat žiūrėti, todėl ir nerodo.

47.

Poprygunja strekaza lieto krasnoje propiela, aglianut(ь)sa ne uspiela, kak zima...
Ant stalo mėtosi apsiglamžęs lapelis su užrašu LAIKAS. Negaliu išmesti - kitoje pusėje parazitų naikinimo stoties telefonas.
Namus užpuolė maži įkyrūs "faraonai". Skruzdėlės tokios.
Ką, vėl problemos Egipte?

48.

Ant stalo apsiglamžęs lapelis su užrašu LAIKAS.

Penktą kartą televizorius rodo Luco Bessono "Penktąji elementą". Penktą kartą žiūriu. Gal nežiūrėčiau, bet visi filmo herojai rengiasi pas Jean Paul Gaultier.

49.

Kažkur, dvi dienos kelio už Katmandu, gyvena žmonės. Jie mokosi išsaugoti kiekvieną akimirką.
Kai lauki, laikas tampa nepanaudojamas. Aš nenoriu jo saugoti, aš noriu, kad jis greičiau baigtųsi.
Kažkur, dvi dienos kelio už Katmandu, gyvena žmonės, jie jau seniai nieko nelaukia.

50.

Lauke tamsu. Baloj mėnulis.
Prie balos tupi katė ir užvertusi galvą žiūri į viršų.
- Kauki? - klausiu.
Ji nieko neatsako. Jeigu ji žiūrėtų ne į mėnulį danguje, o į mėnulį baloje, tai atrodytų kaip japoniškas eilėraštis.

Man geriau sekasi kiniški eilėraščiai:

Kartą gyveno katė
Jai buvo penkiolika metų
Apvalus mėnulis pasirodydavo kartą per mėnesį.
Jie tylėdavo, kas ilgiau ištylės.

Taip jie rašomi, knygoj skaičiau. Parašai pirmą eilutę apie "beleką", antra eilutė pratęsia pirmą, trečia pasako ką nors ne į temą, o ketvirta apibendrina visas tris.

Šla odnaždy strekaza ble
Poprygunja kak kaza ble
Muravej jei liapnul gadost(ь)
Muravju tiepier(ь) chana ble.

Šį kartą išėjo nekiniškai. Ketvirta eilutė apibendrina ne tai, ką reikia.

Muravju tiepier(ь) chana ble.
Mnie pochimu to chandra ble.
A Krylov davno už pomier i Krylovu chot(ь) by(ы) chny(ы).

51.

Įsijungiu televizorių: psichologas turkio spalvos švarku sako, jeigu vaiką paliktume visiškai vieną, jis galėtų užaugti kūrybinga asmenybe.

52.

Prie studijos durų mane pasitinka stoties direktorius.
- Nori į Londoną?
Į tokius pasiūlymus žiūriu atsargiai, galbūt tai reiškia, kad galiu krautis daiktus į kartoninę dėžę ir ieškoti kambarinės darbo Didžiojoje Britanijoje.
- Tai nori ar ne?
- Aš prastai kalbu angliškai.

Paaiškėja, kad nieko tokio, paaiškėja, kad vienintelis mūsų radijo reklamos scenaristas, seniai reikalavęs stažuotės užsienyje, galiausiai perėjo pas konkurentus. Dėl stažuotės susitarta, pinigai sumokėti.

- Tu juk visada norėjai, - sako man direktorius.
Iš kur jis žino, galbūt aš norėjau perimti buhalteriją.

Pareinu namo, įsijungiu radiją ir dainuoju su Loydo Weberio choru, tik garsiau ir geriau nei jis.

53.

Į Londoną skrendu per Kopenhagą, nes taip pigiau.
Išskrendu iš ryto, o atskrendu vakare, nors iki Londono tik dvi su puse valandos kelio.

54.

Vos atvykus paaiškėja, kad seminaras ne radijo scenaristams, o kino.
Koks malonus apsirikimas.

55.

Pirmas vakaras - laisvas. "CocaCola" kainuoja 1 svarą ir 2 svarus, kad ją išmyžtum. Ką jie tuo nori pasakyti?

56.

Prostitutės jaunos ir neišsilavinusios.
Anglija rūpinasi tik savo namais ir karališkąja šeimyna, visai pamiršdama gatvės kultūrą.
Paryžiuje prostitutės profesija svari. Jeigu Paryžiuje jos išėjo į gatvę, tai ir matyti, kad išėjo: kaip grandės, kaip finansų ir kaip kultūros fondo direktorės.
Blogiausiu atveju jos primena draugių mamas iš provincijos: išsirengė į dukters mokyklos baigimo ceremoniją: rankoje teatrinis rankinukas, blaškosi gatvėje, kol atvažiuoja taksi.

Amsterdamo raudonajame kvartale - visas geltonas imperatoriškasis eskadronas. Šoka languose pagal negirdimos muzikinės dėžutės klinksėjimą, kol ateina į baroną panašus šešiasdešimtmetis prūsiškais ūsais.
O jis niekada neateina.

Paryžiaus ir Amsterdamo šešėlyje Londono meilės darbuotojos atrodo kaip besistaipančios "dūros": nenaudingai įstrigusios bordelio tarpduryje.

Pro vieną tokį tarpdurį nusileidžiu į metro, t. y. į "undergroundą".
"Undergrounde" visi skaito. Kaip ir įprasta visame pasaulyje.
Man labai patinka viena frazė: "Traukinyje žmonės skaito todėl, kad nuobodu, o metro todėl, kad įdomu".
Taip yra. O kodėl taip - niekas nežino.
Japonijoje, sako, yra knyga, o joje - atsakymai į visus klausimus. Bet net Japonijoje ją labai sunku gauti.
Japonų vagone nematyti. Nėra ko paklausti. O kinų pilna. Ir visi skaito. Ką kinai skaito? Kiniškas knygas nuo pabaigos į pradžią ir nuo viršaus plonais stulpeliais į apačią bei kiniškus komiksus.
Vienas kinas skaito "Mobį Diką". Angliškai.
Ar tai nepakenks kinams labiau nei genetiškai pakeistas maistas. Visą kelią jį stebiu. Jei ir pakenks, tai ne taip greitai.
Londono "undergroundas" vienas greičiausių "undergroundų" pasaulyje.

Priešais mane sėdi indė, juodu tepalu išsitepusi pliką galvą. Pasilenkia ir parodo mentele padarytą sklastymą. Labai lygus.
Šalia jos penkiasdešimtmetis britas: auksinės grandinėlės ant kaklo, ant rankų, auksinis laikrodis, aukso spalvos šratinukas ir užrašų knygutė, auksinės marškinių sagos ir akinių rėmeliai. Turbūt koledže dėsto istoriją ir archeologiją.
Jiems nusispjaut, ką aš apie juos manau. Jie į mane net nepažvelgia. Aš jiems neįdomi. Apie kokią tautų draugystę buvo galima taip ilgai kalbėti?
O gal čia ne tos tautos?

Išeinu iš "undergroundo". Įkvepiu oro ir...
Ir prie manęs prikimba juodaodis.
Pradžioj iš tolo mojuoja ranka. Maniau, apsiriko. Supainiojo su Mata Hari. Po to pradeda mane sekti.
Paaiškėja, kad ne šiaip juodaodis, o iš Senegalo, ir iškart parodo pasą. Aš jo klausiu: ką, aš panaši į policininkę?
O jis atsako: ne, į rusę. ("Panaši į rusę" išvertus iš anglų kalbos reiškia "graži".)
Po to sako, kad jam labai patinka mano eisena ir jis norėtų su manim kartu eiti.
Kur? Mušti tamtamų ir groti balalaikomis? Jis sutinka, kad mintis nėra labai vykusi.
Iš trečio karto. Sutinka.
Prieš tai dar papasakoja, kad jo tėvas buvo Senegalo Gorilų generolas, ir dar kartą parodo pasą.
Matyt, aš jam labai labai panaši į rusę.

Pro šalį praeina moteris ir vedasi kinkinį roginių laikų-samojedų.
Greitai išsitraukiu "kalašnikovą" - praeito amžiaus aštunto dešimtmečio gamybos "ФЭД автомат" ir nufotografuoju.
Gaila, nuotrauka bus tik iš užpakalio.

57.

Dieną "treiningai" ir "workshopai", o vakare pasiūlo nueiti į muziejų ir išdalija bilietus. Aš norėčiau į Nacionalinę galeriją samurajų rūbų pažiūrėti. Bet manęs niekas neklausia.

Gerai, kad stažuotė ne Italijoje ir ne Graikijoje - lieptų žiūrėti į griuvėsius.

Bežiūrėdama į kažkokį milžinišką, tirštai pritapytą ir pritaškytą paveikslą, per daug nuo jo atsitraukiu ir susižaloju nugarą į skulptūrą.
Saugant žmonių sveikatą, paveikslus ir skulptūras reiktų laikyti atskirai.
Reiks kreipts į muziejaus vadovybę ir pareikalauti kompensacijos.
Tos skulptūros aš tikrai neimsiu.
Žinoma, kitaip būtų su Pikaso.

Į gretimą salę ristele bėga Japonijos pensininkai - Perl Harlboro karo veteranai su žmonomis, maskatuodami "Sony" vaizdo kameromis ant kaklų.
Prieš tai stovėjo man už nugaros kaip kinų siena.
Ko jie taip sujudo? Kas ten atsitiko? Nuo paveikslo rėmai nukrito?

Visi nardo, ieško ko nors nematyto, bet randa tik turistai iš Azijos šalių. Matyt, Europoje pirmą kartą.
Kokiam pasaulio krašte reikia gyventi, kad nebūtum matęs klasikų? Ar jie neturi knygų su reprodukcijomis?

Priešais vieną paveikslą stovi žmogus, labai panašus į norvegą. Kadangi, kaip paaiškėjo, nėra jokios tautų draugystės, tai pasakysiu atvirai - panašus į norvegą "furos" vairuotoją: ūgis - metras devyniasdešimt aštuoni, blondinas, "pelėsnukiai" batai - nuspardyti, penkių centimetrų aukščio kulnais, kojos iksu, veidas sustumtas, ant nosies - išaugtiniai akiniai.
Kadangi vykstant evoliucijai Norvegija liko nuošalėje, tai taip ir atsitiko.

Jis labai ilgai žiūri į milžinišką amerikietiškojo abstrakcionizmo pavyzdį. Mėgina įsiminti paveikslo dydį?

Dalį muziejui skirto laiko praleidžiu muziejaus tualete.
Svarstau: jei panaudosiu įprastą daiktą neįprastoms reikmėms, ar tai bus meno kūrinys?
Susikišu nosinę į batą - labai nutrynė koją.

Grįžtu į meną.

Išdidžiai kaip princas Charllesas man prieš nosį atsistoja menotyrininkė: žydras tiulis ant baltų vasarinių kailinių. Ilgai pasakoja apie paveikslų prasmės montažą delegacijai, stovinčiai man už nugaros.
Atsisuku: iš stovinčiųjų už manęs veidų matyti - angliškai supranta tik daugumos mažuma, kiti žiūri į paveikslą ožkos akimis.

Menotyrininkė pasisuka ant kulno ir kartu su visa angliškai nesuprantančia delegacija dingsta artimiausioje salėje.

Neužmirštamai nuobodu.

Och, ach.
Jei būčiau geriau mokiusis mokykloje, kaip norėjo mama, aš irgi būčiau galėjusi tapti menotyrininke, kaip norėjo mama, ir vaikščioti su vasariniais kailiniais, kaip norėjo mama.

Tuojau prieš mane atsiranda dar viena meno žinovė. Rūbus turbūt pasiskolino iš dūdų orkestro. Šalikas toks pasišiaušęs.
Bus laiko - paklausiu: kuo plauni šaliką. Šampūnu?
Kur žiūri Vivienne Westwood?

Meno žinovė meta šveicarišką žvilgsnį į žmones - tarsi nuo Alpių, ir pradeda pasakoti.
Kad pasakojimas būtų tikrai įdomus ir uždegantis, reikia nuolat įterpti paveikslų kainas.
Bus laiko: pasufleruosiu.

Kodėl aš taip blogai mokiausi mokykloje?

Staiga užtinku didelį auksinį moters užpakalį. Po juo parašyta "Helen Rubinstein". Iškart aišku, kas vaizduojama ir kodėl auksinis.

Muziejaus kioske parduodamos karalienės segių kopijos, knygos ir žurnalai. Perskaitau visus viršelius. Pavartau vieną leidinį apie britišką santechniką. Apžiūriu plačią vonių panoramą ir apsistoju ties straipsniu: kodėl natūros ir kultūros kriauklės nėra bendros.

Staiga prisėlina kažkoks maniakas. Atsistoja šalia, skaito man per petį, po to pasilenkia ir šnabžda man į ausį:
You're the Nile
You're the Tower of Pisa
You're the smile
On the Mona Lisa...
But, if, Baby, I'm the bottom you're the top.

O iš pažiūros nepasakytum. Atrodo kaip meno istorijos profesorius, apsigynęs dvi disertacijas apie karališkų nosinaičių siuvinėjimą XV-XIX amžiais.

- Aš turėsiu su tavim seksualinių santykių, klajojanti moterie, - sako jis man.
- Piss off, - sako jam klajojanti moteris.

Jums užsienyje nieko panašaus nėra atsitikę? Jūs nemokate būti užienyje.

Galiausiai. Ekskursija baigta.

58.

Galiausiai. Po ilgo kaip šimtmečiai kankinimo praeitų amžių menu mano rankose tikras šedevras - Yves Saint Lauren akiniai nuo saulės - juodo plastiko rėmais, baltais stiklais.
Vos ištarus paskutinį maldos žodį, man į rankas nukrito paskutinis mados klyksmas. Už 110 svarų sterlingų.

59.

Į kino scenaristų workshopą publika susirinko rimta. Visi rašo. Matyti iš to, kaip rūko.
Pakartoju Janis Joplin maldelę:
Lord, won't you buy me a Mercedes-Benz,
My friends all drive Porsches,
I must make amends.

Dabar pirmyn.

Prieinu prie pirmo pasitaikiusio ir sakau:
- Atsiprašau. Kaip bus angliškai, kai įsidedi į burną ir ne dantimis, o...
- Suck,- sako pasitaikęs.
- Suck?
- Suck.
- Ką rašai?
- Aaa... antikos motyvais.
- Apie vyrą, kuris vis vaikščiojo su figos lapu, kol vieną dieną lapas išleido šaknis?
- Alexas, - sako jis.
Raiškiai ir lėtai sakau savo vardą.
- Kaip? - klausia jis.
Pakartoju. Išverčiu.
- A, - sako, - hebrajiškai bus hidra. Aš vadinsiu tave Hidra.
- Jausiuos didingai, kaip pagrindinis Londono oro uostas.

- Tavo kvepalai man primena nepažįstamus žmones, - sako Alexas.

Šiais žodžiais jis kilsteli mane į kitą kategoriją: iš žaliųjų makakų į rožines panteras. Iškart pajuntu jam palankumą.
Jo minkštas kaip vaškas balsas užklijuoja visas ausis. Galėtų sekti pasakas prieš miegą.
Laisvalaikiu rašo keiksmažodžių ir seksualinių posakių žodyną.

Pasakyk porą negražių, sakau. Kas yra negražu, klausia jis. Tada ką nors įspudingo, sakau aš.
Kahoonas play the pink oboe; take a Chinese singing lesson; sit on the Japanese flag.
Geriau neversti.
Yabba dabbas, Bourneville Boulevard. Irgi geriau neversti.
Ruošies išleisti knygą, mesti darbą, gyventi iš procentų ir kovoti su Al Qaeda, klausiu.
Ne, ruošiuosi išleisti knygą, mesti darbą ir gyventi iš procentų, sako Alexas.

60.

Po vidurnakčio, traumuodami devyniasdešimt procentų savo šalies gyventojų, britai rodo erotinį ispanų filmą intelektualams.
- Paduok man druskos, p... Ačiū, p...
- Brangusis, nereika tiek kalbėti apie mano nuopelnus, - sako moteris, nepanaši į p...

Perjungiu kitą kanalą: Kinijos Char Bin mieste mokslininkai išrado "protingą" kilimą. Kilimas slapta fotografuoja kiekvieną, padedantį ant jo koją.
Dabar visos moterys bus priverstos nešioti kelnaites.

Per kitą kanalą: riedančio nuo kalno sūrio gaudymo varžybos.