Ugne

...lipu į troleibusą
kuris veža
tiesiai per aplinkui
kad pabūt dviese
intymiai
su knyga...

...nuryju tabletę, ir gyvenimas tęsiasi.

O šiandien dzvangtelėjo, kad mano naujoji "draugė" mane lydi ilgiau, negu galvojau...

Galvojau, kiek, vis dėl to, daug įtakos viskam turėjo įvairūs žmonės, patys to nenutuokdami.
Tiek A., kada, kaip dabar supratau, ir būsiu suradus tą naująją "draugę".
Tiek L. ir (kol kas?) nesibaigiantis pokalbis.
Tiek kažkada L. pasakyta frazė, kurią kažkaip "užseivinau": "I get an email, I need to reply, but then I feel like... let's see how are tomatoes growing!"
Tiek pažintis kadaise su J., ir pokalbis apie knygas. Gaila, nebeprisimenu, ką tuomet kalbėjom, bet drauge priėjom išvadą, kad grožinė literatūra, na, yra ne kažką. Vis dar jos ne(be)skaitau, o kai su kuo nors apie tai įsidiskutuoju, paminiu tą pokalbį su J., tik kad negaliu sugrąžint to nuostabaus esminio teiginio.
Pastarąsias dienas leidžiu su Kaziu. Pats nuostabiausias kompanjonas, koks ir begali būti. Skaitau taip, kaip buvau pratusi, ir ko ilgai nedariau - pasižymėdama pačiausias mintis, priklijuodama į puslapį spalvotą lapelį, pacituodama internetui, ar pašnekovams. Rekomenduoju pasiskaityti. Tikrai.

...nuryju tabletę, ir atsimerkia akys:
šitiek mėnesių savęs prievartavimo, pastangų būti tuo, kuo nesu ir niekada nebūsiu. Nes nenoriu. Nereikia. Supantys popieriniai žmogeliūkščiai, kuriuos sudegina vidinė mano ugnis, o pelenus nupusto pavėjui. Nereikia. Apsvaigus galva, ir kojos, nepasidavusios, vis tiek nešančios ten, kur reikia, ten, kur gerai. Kur aš, ir mano mintys. Ir jokių jausmų!!

Pasiilgau kažkokio konstruktyvumo, nesvarbu, kokių motyvų vedino.

...o šiandien stebėjau darbininkus, plušančius prie pastato. Tarp darbo ir gyvenimo - kokie du geri metrai...

...prieš nuryjant tabletę, pagalvoju, ėt, kad dabartiniai pamąstymai būtų iš Manęs, o ne iš jos. Nes jaučiu, kad ta "naujoji-senoji(?) draugė" jau žengė atatupsta nuo manęs.

Tokios milžiniškos, gerai apgalvotos sistemos negalima sugriauti iš išorės, ji turi sugriūti iš vidaus. Štai kur šuo pakastas. Mūsų fanatiškiems vadams dar viskas atrodo amžina ir tvirta, todėl jie gaudo tiktai priešus. Kai jų pritrūksta, naujus sugalvoja. Tačiau visai nekreipia dėmesio į savo draugelius. Jiems regis, kad paskiro, tačiau sistemai ištikimo žmogaus netikęs elgesys arba bukumas ne tik negali pakeisti esamos tvarkos, bet ir palikti joje kokių nors esminių žymių. Supranti, meška nebijo vieno uodo, siurbiančio jos kraują po lašelį. Bet tų uodų priviso milijonai. Valstybės aparatas pamažu, bet nepataisomai visų akyse pavirto kyšininkų, sukčių, kombinatorių ir pataikūnų mafija. Procesas gilėja diena iš dienos. Matysi, netoli tas laikas, kai trandys suvarpys visą valstybės pastatą ir jis pradės svyruoti...

Kazys Boruta, 1958 m.

Ir Vytauto Petkevičiaus komentaras, gal vaikiškas ir naivokas, bet:

Dabar 2003-ieji metai, mes nepriklausomi, bet niekas nuo to nepasikeitė, viskas tik pablogėjo, įgijo rafinuotesnes formas ir gudresnę priedangą. Vėl vyksta tylus, atkaklus ir nepaprastai žiaurus karas. Turto persidalijimo karas. Šito daug kas nenori suprasti. Netgi nenori pastebėti, kad mums, kaip devynioliktame amžiuje vėl reikia aušrininkų. Labiausiai už viską! Juk nepasakė - oratorių, organizatorių, savanorių, grenadierių, Žaliųjų partijos arba mesijo. Jis nepasakė - ir ciniškos, savanaudės Vakarų demokratijos, kuri, pajudinus už mus pirštą, viską susiglemš savo naudai. Aišku, dalį paliks ir jai tarnaujantiems lietuviškos kilmės liokajams.

Beje, nors greičiausiai Petkevičius nurodo šituos aušrininkus, bet, imho, į bendrą kontekstą daug mieliau įsipaišytų šitie.

Tai tokie vat mūsų rašytojai.

Made my day - ar nuostabus sarkazmas, ar naivus debilizmas, skamba nepakartojamai:

Palaikau Dagi. Saunuolis Rimas. Visi turi palaikyti jo ideja. Kai mus skerde kryziuociai, o skerde jie mus kaip avinus, tai tik daugiavaikes seimos isgelbejo tauta. Tikrai tada miskuose didesnio komforto lietuviai neturejo. Vyrai dare savo darba, o moterys gimde vaikus ir daug gimde, daug tu vaikeliu mirdavo, bet likusiu uzteko, kad ne tik Zalgirio musyje geriausius Europos riterius parklupdytume, bet ir kad siandien dar esame lietuviais. Ko cia dabar dejuojate, kad nepritekliai, kad krize. Nesamone visa tai!!! Daug vaiku tik skurdziose seimose ir gimsta, tik per krizes, tik po karo ir reikia gimdyti, kad salis atsigautu. Kai bus daugiau vaiku, tai ir vyrai labiau stengsis juos islaikyti, labiau suks smegenines, judins uzpakalius. Aptingusios tautos sensta ir degraduoja. Dagi reikia palaikyti-saunuolis sitas seimunas!!!

Kažkada jau buvau rašius apie vaikų mašinas, dauginimosi psichozę ir tokių diedų kaip Dagys nepilnavertiškumo kompleksus.
Kažkada prieš porą metų skaičiavau pagal Dagio užmojus kelti lietuvių skaičių, ir gavau tuos magiškus skaičiukus apie keturis vaikus vienai motinai.

Aišku, galėčiau dabar vėl išsiplėst su istoriniais pavyzdžiais, apie skatinimus daugintis po karų, apie tai, kas po to nutiko U$A ir t.t., ai, bet pasiliksiu geriau su varvančiom iš juoko ašarom po anokių komentarų ; )

Nežinau, kaip čia su tokiais utopiniais (?) Rimantuko pasvaičiojimais, bet "marry and reproduce" buvo vienas skelbimų distopiniame pasaulyje.

Ir nespėjus refreshint, išdygo dar vienas, raganų medžioklė!

Politikas nevengė dalyti tarsi juokais išsakomų patarimų, jog ruošiant sužadėtinius santuokai būtina jiems įkalti į galvą, kad „tvirta šeima prasideda nuo penkto vaiko“, bei siūlė įtvirtinti specialų įstatymų vertinimą per poveikio šeimai prizmę.
Šiuo metu priimant teisės aktus vertinama, kokį poveikį teisės aktas turės kriminogeninei situacijai, verslo aplinkai, taip pat reikia nurodyti, kokios galimos neigiamos teisės akto pasekmės.

Na, jo, iškilo man klausimas, kaip ir žurnalistei, ar čia jie vis dar rimtai taip varo, ar pamatė, kad smagu "stumt dūrą", tai ir tęsia užsikabliavę ; )

Teko ne per daug maloniomis aplinkybėmis sudalyvaut pilnoje krikštonių tradicijos iškilmėje.

Iš dalies, juokinga, kaip visi staiga tapo uoliais katalikais.
Tiek močiutė, niekada nebuvus dievobaiminga, nei gyvenime bažnyčion vaikščiojus, net mamos nekrikštyjus; tiek mama, kur taip pat nepraktikuoja tos religijos, tik čia pastaruoju metu sugalvojo krikštytis ir pasakoja, kokie kunigėliai protingi.
O aš kaip buvau bjauri bedievė, taip ir likau. Ir kol visi klaupėsi, žegnojosi ir garbino tą nematomą draugą, aš nedariau nieko, tik gaudžiau šnairus tolimų giminaičių žvilgsnius.

Čia ir dar vienas, matyt, lietūūūviškas bruožas, kai giminės susitinka per vestuves/krikštynas/laidotuves, ir vaidina, kaip vieni kitiem rūpi, puola bučiuot(is) ir t.t. Na, ir aišku, kaip įprasta, spėja pajuokaut, kad man ne su kate, o berniūūūkais miegot reikia.

Reziume trumpa - puikūs romos aktorikai.

Užtai klausiau maldų ir giesmių žodžių, o jos sakė melsti atleisti mūsų nuodėmes, maldauti, kad leistų džiaugtis gyvenimu ir t.t. Nu tragiška. Mano gyvenimas yra MANO ir aš jokio Jazo ar dar kokio briedo nemaldausiu leidimo juo džiaugtis, mėgautis, ir galų gale, nuodėmiaut, jei man taip patinka.

Kitas dalykas, tai šiuolaikiniai juodaskverniai, kaip pasakytų mano senolės amžininkai, ant tiek išpindėję, kad raukė nosį dėl ceremonijos senutei, kuri nebuvo išpažinties aštuonis metus, o kaime, kuriame gyveno, už viską pareikalavo 200Lt, o tų atsakius duot, anie atsisakė vykdyt ceremoniją. Še jums ir tarnystės.

Aišku, marazmas dabar čia rašyt taip, bet jei man taip, tai mieliau rankose laikytau ne jazą ar mariją, o šitokią Emmą:

ir virš galvos ne jazas, o kokia graži vėliavikė.

ir vietoj krikštoniškų verkimų, Edith Piaf, arba kas nors iš Goran Bregovič kolekcijos.

Na, ir pabaigai, pasimėgausiu savo laisvamanišku gyvenimiūkščiu bei pasidalinsiu kažkada kolegos užrodytu šituo (veikiausiai, vieninteliu tikrai užlaikintu komiku):