Tokios milžiniškos, gerai apgalvotos sistemos negalima sugriauti iš išorės, ji turi sugriūti iš vidaus. Štai kur šuo pakastas. Mūsų fanatiškiems vadams dar viskas atrodo amžina ir tvirta, todėl jie gaudo tiktai priešus. Kai jų pritrūksta, naujus sugalvoja. Tačiau visai nekreipia dėmesio į savo draugelius. Jiems regis, kad paskiro, tačiau sistemai ištikimo žmogaus netikęs elgesys arba bukumas ne tik negali pakeisti esamos tvarkos, bet ir palikti joje kokių nors esminių žymių. Supranti, meška nebijo vieno uodo, siurbiančio jos kraują po lašelį. Bet tų uodų priviso milijonai. Valstybės aparatas pamažu, bet nepataisomai visų akyse pavirto kyšininkų, sukčių, kombinatorių ir pataikūnų mafija. Procesas gilėja diena iš dienos. Matysi, netoli tas laikas, kai trandys suvarpys visą valstybės pastatą ir jis pradės svyruoti...
Ir Vytauto Petkevičiaus komentaras, gal vaikiškas ir naivokas, bet:
Dabar 2003-ieji metai, mes nepriklausomi, bet niekas nuo to nepasikeitė, viskas tik pablogėjo, įgijo rafinuotesnes formas ir gudresnę priedangą. Vėl vyksta tylus, atkaklus ir nepaprastai žiaurus karas. Turto persidalijimo karas. Šito daug kas nenori suprasti. Netgi nenori pastebėti, kad mums, kaip devynioliktame amžiuje vėl reikia aušrininkų. Labiausiai už viską! Juk nepasakė - oratorių, organizatorių, savanorių, grenadierių, Žaliųjų partijos arba mesijo. Jis nepasakė - ir ciniškos, savanaudės Vakarų demokratijos, kuri, pajudinus už mus pirštą, viską susiglemš savo naudai. Aišku, dalį paliks ir jai tarnaujantiems lietuviškos kilmės liokajams.
Beje, nors greičiausiai Petkevičius nurodo šituos aušrininkus, bet, imho, į bendrą kontekstą daug mieliau įsipaišytų šitie.
Tai tokie vat mūsų rašytojai.