sniegynai

"Очень похоже на разгребание снега лопатой.
Снег всё сыпет и сыпет - а я методично разгребаю его и раскидываю по обочинам.
Ни жажды славы, ни желания как-то отличиться на трудовом фронте. Просто: снег сыпет - я разгребаю. Старательно и аккуратно. Признаюсь, не раз я ловил себя на мысли, что перевожу свою жизнь на дерьмо. Но постепенно я пришел к выводу: ведь и бумага с чернилами тоже переводятся на дерьмо; и если вместе с ними переводится моя жизнь - стоит ли жаловаться на мировую несправедливость? Мы живем в Обществе Продвинутого Капитализма. Здесь переведение-на-дерьмо - высшая добродетель. Политики называют это "оптимизацией потребления". Я называю это "переведением на дерьмо". Мнения расходятся. Но при всей разнице мнений неизменно одно: это - общество, в котором мы живем. Не нравится - остается уехать в Судан или Бангладеш.
Ни к Судану, ни к Бангладеш я особого интереса не испытывал.
А потому молчал - и работал дальше."

Continue reading "Vėl." »

Posted by at 1:07 AM | Permalink

"Nuo triukšmingų oro uostų ir entuziastingų tranzitinių keleivių bei keliaujančių asketų pereikime prie klajojančių po apleistas vietoves bastūnų. Bastūno figūrą randame Z. Baumano postmodernių gyvenimo strategijų tipologijoje (greta valkatos, turisto ir žaidėjo). Bastūnas pristatomas kaip piligrimo įpėdinis, gyvenantis fantazmų ir ryškių įspūdžių pasaulyje, režisuojantis klipą apie laisvąjį gyvenimą, kuriame pats vaidina pagrindinį vaidmenį. Baumano bastūnas mėgaujasi tipiškais miesto malonumais ir nevengia minios. Tačiau vartodami bastūno sąvoką turime omenyje tipą žmonių, praktikuojančių reguliarias keliones po apleistas vietas. Bastūnus viliojančios vietovės dažniausiai yra miesto pakraštyje ar už miesto: tai gali būti namai, gamyklos, sanatorijos, nebaigtos ir užmestos statybos. Industrinės vietovės laikomos patraukliausiomis. Po tokias vietoves keliaujantys žmonės bando nusakyti savo kelionių žavesį, kalbėdami apie postindustrinę korozijos ir rūdžių estetiką, romantiškus kerus, apokaliptinius įsivaizduojamą atominį karą išgyvenusio vienišo žmogaus jausmus. Galima įtarti, kad apleistų erdvių funkcija analogiška miško ar parko funkcijai tolkinistų žaidimuose – šios vietos yra kaip vaizduotę žadinančios dekoracijos.

Continue reading "Nesąmonės, bet gražu" »

Posted by at 11:13 PM | Permalink | Comments (1)

"Dovanėlė dovana - / vienas džiaugsmas, ir gana", - taip skamba mano vaikystėj mėgtas eilėraštis. Tiesą sakant, poezijos knyga - universali dovana: ir priešui mušti, ir trobai paremti. Bet ne kiekvieną sunkią knygą tinka dovanoti.

Štai Edgar Lee Masters "Spūn Riverio antologija": pasakiškos eilės, puikus S.Gedos (tiesą sakant, tai - sinonimai) vertimas, tomelis svarus - beveik 300 psl. Tačiau nepaisant maždaug 14 Lt kainos, teplūs minkšti viršeliai ir tradicinis tokių paperback'ų formatas. Oi, kaip aš nekenčiu tų besitepančių viršelių! Net į lentynas tenka statyti, kaip tame anekdote, pagal spalvą. Kitaip net pavadinimo greitai neperskaitysi. Jau daug gražiau atrodo nedažyto kartono - tokias leidžia "Baltos lankos".

Todėl Edgar Lee Masters gula į mano, o ne į artimųjų lentynas, ir tik aš skaitau apie "Teisėją Somersą":

Continue reading "Dovanėlė dovana" »

Posted by at 9:18 PM | Permalink | Comments (2)

Ištrauka iš L.Jonušio straipsnio "Šio to daugiau":

"Visa bloga poezija yra nuoširdi", – sakė šaipūnas Oscaras Wilde’as. Šį jo pasakymą cituoja iš Airijos kilęs amerikiečių poetas Barney F. McClellandas, kurio straipsnį "Poezija ir saviraiškos politika" aptikau internete. Jis skundžiasi, kad Ameriką (t. y. turbūt jos universitetus) užplūdo jaunų poetų "saviraiškos banga" – šių poezijos kūrėjų elementarus neišmanymas ir neišsilavinimas jiems nėra kliūtis. Tokios saviraiškos rezultatas dažnai būna "solipsistinė proza, atsitiktine tvarka suskaidyta į eilutes".

Continue reading "Apie nuoširdumą poezijoje" »

Posted by at 3:21 PM | Permalink | Comments (3)

Šis įrašas skirtas Liudui šviesti.

Elijau, kai strazdas šaukia girioj juodoj,
Tai tavo žūtis.
Tavo lūpos geria vėsą žydro kalnų šaltinio.

Užmiršk, kraujui tyliai srūvant per tamsią kaktą,
Senas legendas
Ir miglotą būrimą iš paukščių skrydžio.

Tačiau tu eini žingsniais minkštais į naktį,
Kur svirte svyra pumpuro kekės,
Ir gražiai tiesi rankas žydrumoj.

Skamba erškėtis
Ten, kur tavo mėnuliškos akys.
O, kaip seniai, Elijau, esi tu numiręs.

Tavo kūnas yra hiacintas,
Kuriame vienuolis vaškinius pirštus panardina.
Kaip juoda ola yra mūsų tylėjimas:

Iš ten kartais išnyra švelnus žvėris
Ir lėtai nuleidžia sunkius vokus.
Juodos rasos krinta tau ant kaktos,

Paskutinis žvaigždžių sudilusių auksas.

Continue reading "Georgas Traklis" »

Posted by at 12:33 AM | Permalink | Comments (4)

e-mailas jaanui kaplinskiui

vėjas šaukia nesu ten buvęs
pilkas rūbas baudžia akmenis
krantą bažnyčios kaulėtą kūną
nesu žuvis nesu žvynas nesu kraujas
nesu peilis nesu dviašmenis veidrodis
neieškau tapatybės
devono jūros šiltam vandeny
neieškau tėvynės tėvynėj neieškau
slieko po akmeniu dievo
po pilku rūbu nesu ten buvęs
vėjas šaukia

Posted by at 11:51 PM | Permalink | Comments (5)

Jokių rimtų kalbų - baisiai liūdna, o rimtumas tik iš linksmumo atsiveria. Kitaip tiesiog nykuma. Taigi didžiausias pasaulio nerimtumas yra kasinėjimai nukainotų idėjų griuvėsiuose. Dėžėse su užrašu "nuo 50 centų". Žiūrėk ir randi kokią "vakaro aistrų" seriją, greta glaudžiasi nuobodūs klasikai, begalintąjį kartą kramtantys pasaulinius karus. Būtinas ingridientas - "netradiciniai gydymo būdai" ir koks nors "dao tavo gyvenime".

O dar būna visiškai beprotiškos poezijos. Atrodo, kad ji taip ir neatsiranda lentynose, vitrinose, naujų knygų stenduose - iš karto keliauja į didžiąją dėžę. Ten glaudžiasi negirdėtų autorių PK, nuplyštaviršeliai ir musiaapkakoti žymūnų raštai, dešimtmetės knygos ant blokadinio popieriaus, pavėlavę staiga pagarsėjusių poetų darbai (lyg ir neaktualūs, bet aštresni). Žodžiu, visa tai, kas po apšepusia forma slepia keistoką turinį.

Didžiausia dėžė stovi "baltų lankų" knygyne. Paskutinis pirkinys - Neringa Abrutytė "iš pažintis" (1.99Lt).

vakare,
nežinia ką veikiant

Vėjai pučiantys cukrų
kavinė baltai prirūkyta
vėjas nuo marių, ir kuklūs
geriam, paskui pakylam

einam kažkur, kur?
žvelki, dangus už miesto
pūti man į ausį - purškiu
žodžių nėra paliesti...

Posted by at 1:52 PM | Permalink | Comments (3)

Playstation

dabar pasirink: arba liūdnos kelionės
į niekur, arba stočių neviltis. Dar lieka
akligatvių siaubas ir pigios tarpuvarčių
klastos. Esi čia priregistruotas

legalus imigrantas, patekęs į nupieštus spąstus.
Nuspaudęs klaidingą klavišą. Dabar
vien alsus ventiliatorių vėjas, tyla
ir pavojų nujuodintos nišos.

Dabar pasirink: ko gero, dar galima grįžti,
galima viską užbaigti, išjungti kaip radiją
seniai pralaimėtą žaidimą, gal ir pakaktų
tam ryžto, bet kažkur gretimam lygmeny

vis dar tebėra
vis dar tebėra
Arkadija

© G.Grajauskas. Eilėraštis iš knygos "Kaulinė dūdelė", 1999.

Posted by at 6:25 PM | Permalink | Comments (1)