Nesąmonės, bet gražu
"Nuo triukšmingų oro uostų ir entuziastingų tranzitinių keleivių bei keliaujančių asketų pereikime prie klajojančių po apleistas vietoves bastūnų. Bastūno figūrą randame Z. Baumano postmodernių gyvenimo strategijų tipologijoje (greta valkatos, turisto ir žaidėjo). Bastūnas pristatomas kaip piligrimo įpėdinis, gyvenantis fantazmų ir ryškių įspūdžių pasaulyje, režisuojantis klipą apie laisvąjį gyvenimą, kuriame pats vaidina pagrindinį vaidmenį. Baumano bastūnas mėgaujasi tipiškais miesto malonumais ir nevengia minios. Tačiau vartodami bastūno sąvoką turime omenyje tipą žmonių, praktikuojančių reguliarias keliones po apleistas vietas. Bastūnus viliojančios vietovės dažniausiai yra miesto pakraštyje ar už miesto: tai gali būti namai, gamyklos, sanatorijos, nebaigtos ir užmestos statybos. Industrinės vietovės laikomos patraukliausiomis. Po tokias vietoves keliaujantys žmonės bando nusakyti savo kelionių žavesį, kalbėdami apie postindustrinę korozijos ir rūdžių estetiką, romantiškus kerus, apokaliptinius įsivaizduojamą atominį karą išgyvenusio vienišo žmogaus jausmus. Galima įtarti, kad apleistų erdvių funkcija analogiška miško ar parko funkcijai tolkinistų žaidimuose – šios vietos yra kaip vaizduotę žadinančios dekoracijos.
Ne visai aišku, kodėl bastūnų klajonės dažnokai pristatomos kaip kiberpankiškas užsiėmimas. Viena vertus, pastarąjį dešimtmetį kiberpankas yra madinga etiketė; artėjama net prie to, kad kiberpankišku gali būti pavadintas bet koks užsiėmimas, turintis asocialumo prieskonį: įprastų ritmų neatitinkantis gyvenimas naktimis, klaidžiojimas po virtualius landšaftus ir bastymasis po apleistas vietas – žodžiu, visa tai, ką daro kiberpanko klasikų Williamo Gibsono ir Bruce’o Sterlingo knygų veikėjai. Gali būti, kad bastymasis po užmirštas vietoves vadinamas kiberpankiška veikla, kaip ir bastymasis tinkle (internete) arba kompiuteriniai žaidimai, kurių veiksmas rutuliojasi apleistose gamyklose ar laboratorijose. Kad ir kokios etiketės būtų klijuojamos, kalbant apie bastymąsi esminis yra pats laiko leidimas neįprastoje erdvėje. Tokio klaidžiojimo tikslas yra pats bastymasis.
Bastūno prototipas galėtų būti brolių Strugackių ir A.Tarkovskio stalkeris – žmogus, periodiškai išeinantis į vadinamąją Zoną: svetimą, nesuprantamą ir pavojingą dėl nenuspėjamų reiškinių. Zona – tai žmonių palikta erdvė. Ją paliko po vadinamojo Apsilankymo (apie jį daug nekalbama, bet iš užuominų aišku, kad netoli miesto buvo apsilankę ateiviai, ir vietovė transformavosi taip, kad joje sunku išgyventi, neturint specifinės intuicijos bei skausmingai per klaidas ir bandymus kaupiamos patirties). Zonoje palikta daugybė neaiškios kilmės ir paskirties daiktų, kuriuos ir medžioja stalkeris. Atrodytų, Strugackių stalkerio motyvacija, kodėl jis eina į Zoną, akivaizdžiai pragmatinė: iš Zonos išnešti daiktai jam leidžia užsidirbti – tačiau ne mažiau akivaizdu ir tai, kad periodiškas perėjimas iš kasdienės erdvės į nekasdienę yra tam tikras gyvenimo būdas. Atsidūręs Zonoje, jis permąsto savo gyvenimą. Apleista, mirtinai pavojinga vieta stalkeriui yra refleksijų poligonas.
Šiuo aspektu galima gretinti Zoną (kurią laikyčiau bastūnų pamėgtų vietovių prototipu) ir vietas, kaip Epikūro sodas, skirtas mąstymo praktikoms. Ir Zona, ir Epikūro sodas yra išskirtinės vietos bendro gyvenimo ritmo atžvilgiu. Abi palankios refleksijai – epikūrininkų požiūriu, mąstymas, kaip išskirtinė veikla, reikalauja nepriklausomybės nuo išorinių ir kūniškų trikdžių. Ir jei žmogus dar nepasiekęs tokios dvasinės laisvės, tai jis vis dar gali patirti sąlyginę ramybę atėjęs į sodą."
J.Lavrinec. "Bastūnai" // "Šiaurės Atėnai", 2003-07-26, nr. 662.
http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=662&kas=straipsnis&st_id=1968
Comments
lopai
Posted by: lelele | February 15, 2006 4:20 PM