kaip praleisti sekmadienio vakarą?
drybsant prie tv?
vonioje?
medituojant?
anksti eit miegot?
pankroko koncerte?
sulipam į automobilį, edvo skauda pilvą. jau netoli kauno stojam, edvo eina pirznot į krūmus, aš einu patirti vyriškosios grožio akimirkos. patiriu patiriu, ogi žiū - kažkas griovyje šviečia. nu tikri šviečia, tipo kaip nusilpusi motociklo fara. greitai išsikrapštau chebros iš auto, aš laikau žygį, julka laiko mane, op!, trofėjus yra - pasirodo tai ne paskendęs motociklas, tai kelio darbų žymėjimo žibintas. žygis sako, kad yra dar kažkoks geras daiktas, vėl raunam ropę, op - ne, šįkart tai tik tuščias alaus butelis.
kaune arvydas sako, kad viskas blogai - žmonių nėra, vienos suomių grupės nėra, būgnų nėra, bosinio kūbo nėra, suomiai išsigandusiais veidais pasakoja, kaip jiems dar reikia kabelio kūbui, važinėju su arvydu po kauną pirmyn atgal, nervatriopkė.
grįžtu - mano nigeriai susinervinę, nes kažkokia debiutinė grupė užsėdo mūsų būgnus ir per mikrofona reikalauja, kad jiems duotų gitarai laidą ir kad vaščė pajungtų viską ir vaščė kur arvydas, jie nori grot. nervatriopkė. arvydas mikliai nuveja debiutantus, imam daiktus, jungiamės, pradedam.
edvo vejojasi būgnus po sceną, grojam tą tokį lėtesnįjį "nieko negirdžiu" koncerto variantą. edvo jau per senas tokiom nesamonėm, žygis susidaužo kelią, nes vaikinas, ant kurio jis šoko, pasirodo buvo ne krūva vaikinų ir visai ne toks tvirtas, kaip pasirodė. didelis, tu žyguti, didelis ir sunkus. julia užkimus, aš pasirašinėju girtam kukliam jaunuoliui ant bybio, aš tokiom nesamonėm dar ne per senas ;)
debiutantai užima sceną vėl. man gaila suomių. debiutantai vėl maldauja jiems pajungti viską, aš išbrokuoju fūzą, debiutantai riaumoja šiaip. gerai, kad neilgai.
suomiai ima brūžinti grindą, sakau edvo, kad pakėlus vokalą būtų geriau, edvo sako, kad geriau jau yra ir taip. išvažiuojam, sustojam prie bulvių kiaulių laimės prie pat Kauno, užsisakom po bulvinį blyną ir pieno, sėdim restorane. grupė po koncerto patiria "afterparty" hehe ;) kultūringi visi tokie, su peiliais ir šakutėm.
namo kelias neprailgsta, nes bulvė yra geriausias lietuviškas hard drug - julia miega ir seilėja į mano striukės kišenę, vaikinai pliurpia niekus, man skauda žandus nuo šypsenos. kažkaip jaučiu, kad koncertas buvo čūdinas, bet vakaras bendroj sumoj gavosi fainas.
namo žmonai parnešu trofėjų. širyt dar švietė, neradau jungiklio, kaip išjungt.
