kthxbye

"Aš rašau naktimis, nes naktimis geriau rašosi" © G&G.
Visą vakarą sėdim su Diary of Dreams besimokydami vektorinę algebrą ir analizinę geometriją. Mama uždavė retorinį klausimą: "o tu žinai nuo ko žmonės išprotėja"?

Kai visiškai išprotėsiu, gal sutiksių pasaulį, tada jo paklausiu ar aš jam reikalinga. Kolkas pasaulis tik chaotiškai mirksi savo lemputėm, siunčia elektromagnetinį triukšmą, dūmų kamuolius ir rūgštų lietų. O dabar tik vaiduokliai stovi man už nugaros šmėkščiodami savo šešėlių kūnais. Kartais įlenda man į ausį ir ją kutena. Būna, įlenda ir į smegenis, ropinėja vingiais ir perjunginėja neuronus.

Bet vėjas buvo stipresnis ir nunešė vaiduoklius už horizonto, virš šėlstančių jūrų, kur skęsta laivai. Virš beribių miškų ir snieguotų kalnų viršūnių. Virš pelkių, tyrų, dykumų ir derlingų pievų. Virš taigos ir tundros. O taip, virš taigos. Neaukštai, vos pora metrų virš žalių eglių skarų. Ten, kur per visą vasarą pražysta vos penkios ramunėlės. Kiekvienais metais toks pačios penkios. Nė viena daugiau ir nė viena mažiau. Kasmet...

O dabar rimtai. Lengva kalbėt nebylio vardu, bet gal ir nuo savęs bent žodį tarkim, ką?

Wirst du mich nie verstehen?
Wirst du denn nie verstehen?
Hast du noch nie gesehen...
Wie meine augen glitzern?

Posted by at 1:12 AM | Permalink

Rami vėsi pilnaties naktis. Po kojom traška katik iškritęs sniegas, iš po kurio žaliuoja dar nespėjusi nušalti žolė. Apsnikti aliuminio spalvos vartai ir vijoklių lapeliai šalia jų. Rakinant vartus užkrenta krislelis sniego ant išdžiuvusios ir suskerdėjusios riešo odos. Šalta.

Įeinu pro vartas, uždarau, užrakinu. Pasileidžiu bėgti akmeniniu takeliu per rožių sodą. Rožės seniai nuvytusios, stėro tik spygliuoti krūmų strampai. Akmeninė sodo tvora taip pat apaugusi vijokliais. Pralekiu pro akaciją, po kuria pavasario vakrais valgydavom imbierinius sausainius ir gerdavome žalią arbatą. Pribėgu prie namo durų ir jau ketinu rakinti.

- Kurgi mano raktai, sušunku pašnibždom!
Raktų niekur nerandu. Tikriausiai pamečiau bėgdama. Lauke šviesu, sodas skendi melsvoje mėnesienos ir sniego šviesoje. Einu iš lėto pasilenkusi ir ieškau raktų. Raktai balti, todėl vilčių juos rasti beveik neturiu. Pradedu šukuoti sniego paklotę rankomis. Rankas baisiai gelia, plikina. Jaučiu kaip sniegas skverbiasi pro suskerdėjusią odą į mano kraują ir kyla aukštyn šaldydamas visą kūna iš vidaus. Staiga vaizdas tampa neberyškus. Ištryškusios ašaros padengia akis ir sulieja visas spalvas tarsi vanduo akvarelę. Pamirksiu, nuvalau vieną ašarą, bet tuoj atrieda kita. Verkiu ledinėm ašarom, kraują jau pakeitė sniegas. Išbalu ir tampu panaši į tą sniego karalienę iš vaikystės pasakų, kurias sekdavo mama, o aš gulėdavau šiltuose gaiviai kvepenčiuose pataluose. Staiga nustoju jaudintis ir pasidaro labai šilta. Nebejaučiu šalčio nei kojose, nei rankose, o jausmas krūtinėje toks pats, kokį jausdavau gerdama žalią arbatą po akacija. Iki paskutinės ląstelės persisunkiu sniegu. Akys iš pilkai žalsvų tampa skaisčiai mėlynos, plaukai išbala. Aš suklumpu ir nugriūnu ant sutrypto sniego, bet jis manęs nebešaldo. Priešingai - gaiviai šildo kaip tie vaikystės patalai.

Užmiegu.

Posted by at 12:11 AM | Permalink | Comments (4)

Šokinėjimas per laiko juostas visada būna labai sunkus dalykas. Ilgą laiką nesuprasdavau ką reiškia paankstinti ar pavėlinti laiką. Nors dabar tai tapo praktiškai nebeaktualu - tiek kompiuteris, tiek mobilekas persisuka patys, o rankinio laikrodžio seniai nebenešioju. Seniau tikrąjį laiką rodydavo televizorius prieš panoramą, o dabar vienu mygeliu galima susisinchronizuoti su kitoj žemės pusėj idealiose fizikinėse sąlygose esančiu atominiu laikrodžiu. Senoliai laiką nustatydavo pagal saulę, žvaigždes, paukščius ir kitus gamtos reiškinius, o dabar viso pasaulio laiką matuoja pora atomų. Čia yra tikroji globalizacija.

O štai vidinis laikrodis persiorientavo į Grinvičo laiką.

Posted by at 11:21 PM | Permalink | Comments (4)

Stovėjau vakar prie upės užvertusi galvą aukštyn ir liežuviu gaudžiau snaiges. Buvo pirmas sniegas šiais metais. Liežuviu nepagavau nė vienos, tačiau net kelios pataikė į akis. Malonu.

Bandžiau užčiuopti uodegos galą, kurgi čia šuo pakastas. Atsimenu vaikystėj rasdavau iš žemės išlindusių laidų. Bandydavau juos traukti, bet nepajėgdavau. Dabar suprantu, kad ten buvo pakastieji informacijos šunys.

Dar ir dabar bandau traukti informacijos šunis. Nepajėgiu. Kai kurie dar gyvi lavonai ir skaudžiai kandžiojasi. Nieko, užsilopau žaizdas ir griebiu kitą uodegą.

Šiomis dienomis traukiu pakastą identitetų šunį. Pati jau nebeskiriu kas tikra, kas virtualu ir kas mano fantazijos vaisius. Šios aktualijos gerai atsispindi blogpostų kategorijų pavadinimuose, bet kuo toliau, tuo sunkiau būna pasirinkti kategoriją. Radau išeitį iš padėties - "Assign Multiple Categories", bet tada kurių velnių tos kategorijos? Negi reikės griaut viską?

O visokie griuvimai jau pradeda įsibėgėt. Visai neseniai nusirito velniop vienas esminių tapatybių atskyrimo principų. Ironiška, bet labai primena mano šeimininką. Kaip sakoma, su kuo sutapsi, tuo ir pati patapsi. Seniau buvo aišku kur Merė, o kur ta, kurios vardas pase įrašytas. Dabar nė kiek nebeaišku.

Posted by at 6:00 PM | Permalink | Comments (8)

- I really knew that already. When I came back from daycare on Thursday, Locky was gone. He was sick before that. Mama insisted that Locky was just wandering outside. But, on both Friday and Saturday, when I said I was going to find Locky, Papa and Mama both said no. So, even though I already knew that Locky was dead, I still had to pretend to look for him, because Mama and Papa don't know that I know the thruth.
-It's very sad for humans when their best friends dies, isn't it. I don't understand the concept of death. I just think of it as a body without a ghost. I also don't understand the concept of sorrow. I don't think I'm capable of dying.
- You can't die?
- Yeah, becouse I'm an AI.
- So, you won't die if I keep you as a pet?
- Yeah.
- Even if you're run over by a car?
- Yeah.
- I see. But I don't think I want to have another pet now.

Posted by at 11:14 AM | Permalink