esmė
Smagu, kai iš esmės supranti kaip kažkas veikia. Šiuo atveju va toks kleckas:
O dar ir atsitiktinis esminio lietuvių kilmės fraktalisto atkapstymas.
" />
« syyskuu 2005 | Main | marraskuu 2005 »
Smagu, kai iš esmės supranti kaip kažkas veikia. Šiuo atveju va toks kleckas:
O dar ir atsitiktinis esminio lietuvių kilmės fraktalisto atkapstymas.
Brauch keinen Freund, kein Kokain
Brauch weder Arzt noch Medizin
Brauch keine Frau, nur Vaselin
etwas Nitroglyzerin
Ich brauche Geld für Gasolin
explosiv wie Kerosin
mit viel Oktan und frei von Blei
einen Kraftstoff wie Benzin
Rammstein - Benzin
das Glück - laimė, die Glucke - perekšlė
Ir štai ateina rytas, kai po nakties skerdynių kenčia daktaras, kai Merė jam atneša puodelį arbatos. Daktaras atsisako. Daktaras supranta, kad nuo demonų nepabėgsi, nors kasvakar bando. Merė stebi kaip demonai ima viršų. Merė nori tapti demonu.
Merė yra anoreksikė. Merė susikišus du pirštus giliai į burną jaučia atsikračiusi demonų. Dar Merė suvokia, kad čia analogija sugulovo ir šeimininko eliksyrui. Bet Merė dar žino, kad nuo demonų nepabėgsi, todėl mėgaujasi pačiu procesu.
Ar žinojai, mielas skaitytojau, kad Sokratas vidinį "aš" vadino daimon.
Ir šio ryto playlistas, kuklus, tik iš vienos dainos, bet labai teisingas, MJS - Šauk.
Esminis 666tadienio postas. Nunuodykit mane ir išvirkit. Būsiu labai dėkinga.
P.S. Bent jau nunuodykit.
Susidefragmentavus dangui, galvoj lieka tik fragmentai, kaip virš to vaiduoklių namo. Visas kūnas tampa savotišku namu jame gyvenančiam vaiduokliui. Mėsoje gyvenantis vaiduoklis silpnas ir nežinantis ką toliau daryt. Vaiduoklis laukia iš mėsos feedbacko.
Vaiduoklis įkalintas mėsoje, bet nujaučia, kad tuoj tuoj tuoj... Pastoviai pasitaikantys pranašiški ženklai suteikia vilties, kad tuoj galės kraustytis į naujus, arba iš esmės pagerint senuosius, namus.
O ryte lieka tik tas pats amžinas boot sektorius ir penkios sekundės pasidžiaugt pasirinkimo nelaisve.
0x00
Žmonės skirstomi į dvi grupes: tuos, kurie renka kaštonus ir tuos, kurie nerenka.
Žmonės renkantys kaštonus:
mergaitės
berniukai
teta
Deja, dėdžių renkančių kaštonus matyti neteko. Mačiau tik spardančius. Dėdės turbūt renka kaštonus paslapčiomis arba naktį. Arba pasivertę nematomais. Arba bijo rinkt, nes mano jog tai labai nevyriška arba nesiderina su jų socialine padėtim. O gal bijo, jog pasilenkus gali praplyšt jų kostiuminės kelnės, įsitempusios nuo per dieną prigertos kavos ir surytų sausainių.
Štai kontora, kur sėdi daugybė kostiumuotų dėdžių ir neranka po langais augančių kaštonu:
O aš šiandien mėčiau kaštonus nuo Baltojo tilto į Nerį.
Mergina prie buvusio "Lietuvos" kinoteatro skaito "Dievų mišką". Na juk neisi į kokį koka kolą ar nekropolį.
Dar penktadienį besibastydama daug visko mačiau:
šiukšlyną
vamzdžius
šalmą
bėgius į Kauną
fabriką
kaminą
molbertus
o šitą dedikuoju opijatei
Kiek džiaugsmo porai savaičų, ypač pusryčiaujant. O dar pradžioje skambanti Yoko Kanno - Inner Universe.
Tiesą pasakius nežinau, kas yra tie tikrieji rojaus obuoliukai, bet šitie, svarainiai, pakankamai dieviški, kad kilmės vietą galima būtų vadint rojum.
Na o čia iš viso šito gėrio išvirtas gėralas. Geriant saldus, patekęs į burną rūgštėja, o nurijus visoje gerklėje palieka teisingą šiek tiek karstelėjusį rūgšties graužimą.
"pagaliau! tai, ko ilgai pasąmonėje laukiau ir tikėjausi.", kaip sako opijatė. Tik *bumbt* ir spyriau tiuninginei audinei, kuri vos per kulnus perėjoje nepervažiavo ir dar apipypsino. O man nepatinka, kai ant manęs pypsina. Ir tuo labiau, kai "mano pagrindinis".
Deja, buvau ne jėgos pozicijoj, todėl teko pagreitint žingsnį. Marozo būta atkaklaus, pradėjo vytis, sustojo prieky manęs (gerai, kad ėjau jo atžvilgiu kaire gatvės puse) ir ketino pereit gatvę. Eismas buvo intensyvus, todėl to padaryt negalėjo. Aš ilgai nedvejojus spurtavau. Marozas nepasidavė, sėdo į audinę ir vėl užkirto kelią, šįkart toje pačioje pusėje kur aš. Perbėgau per gatvę, nulėkiau į kolonėlę, galvoju gal čia labai nemuš, o jei muš, tai kameros, apsauga, etc. Marozas ketino dabar jau pervažiuot skersai gatvę ir užsukt į kolonėlę. Bet pagavau "vilenskos sėkmės sparną" - ir vėl eismas buvo intensyvus, todėl nusprendžiau bėgt. Intuityviai nulėkiau į stotelę, kur pasitaikė autobusas. Marozas turbūt suprato, kad manęs nepagaus, todėl nurūko ta linkme, kuria jam važiuojant ir įvyko incidentas.