kthxbye

Rami vėsi pilnaties naktis. Po kojom traška katik iškritęs sniegas, iš po kurio žaliuoja dar nespėjusi nušalti žolė. Apsnikti aliuminio spalvos vartai ir vijoklių lapeliai šalia jų. Rakinant vartus užkrenta krislelis sniego ant išdžiuvusios ir suskerdėjusios riešo odos. Šalta.

Įeinu pro vartas, uždarau, užrakinu. Pasileidžiu bėgti akmeniniu takeliu per rožių sodą. Rožės seniai nuvytusios, stėro tik spygliuoti krūmų strampai. Akmeninė sodo tvora taip pat apaugusi vijokliais. Pralekiu pro akaciją, po kuria pavasario vakrais valgydavom imbierinius sausainius ir gerdavome žalią arbatą. Pribėgu prie namo durų ir jau ketinu rakinti.

- Kurgi mano raktai, sušunku pašnibždom!
Raktų niekur nerandu. Tikriausiai pamečiau bėgdama. Lauke šviesu, sodas skendi melsvoje mėnesienos ir sniego šviesoje. Einu iš lėto pasilenkusi ir ieškau raktų. Raktai balti, todėl vilčių juos rasti beveik neturiu. Pradedu šukuoti sniego paklotę rankomis. Rankas baisiai gelia, plikina. Jaučiu kaip sniegas skverbiasi pro suskerdėjusią odą į mano kraują ir kyla aukštyn šaldydamas visą kūna iš vidaus. Staiga vaizdas tampa neberyškus. Ištryškusios ašaros padengia akis ir sulieja visas spalvas tarsi vanduo akvarelę. Pamirksiu, nuvalau vieną ašarą, bet tuoj atrieda kita. Verkiu ledinėm ašarom, kraują jau pakeitė sniegas. Išbalu ir tampu panaši į tą sniego karalienę iš vaikystės pasakų, kurias sekdavo mama, o aš gulėdavau šiltuose gaiviai kvepenčiuose pataluose. Staiga nustoju jaudintis ir pasidaro labai šilta. Nebejaučiu šalčio nei kojose, nei rankose, o jausmas krūtinėje toks pats, kokį jausdavau gerdama žalią arbatą po akacija. Iki paskutinės ląstelės persisunkiu sniegu. Akys iš pilkai žalsvų tampa skaisčiai mėlynos, plaukai išbala. Aš suklumpu ir nugriūnu ant sutrypto sniego, bet jis manęs nebešaldo. Priešingai - gaiviai šildo kaip tie vaikystės patalai.

Užmiegu.